Ateities komitetas – ne pokštas, bet siekis keisti politinius įpročius

Lietuvos Respublikos Seime buvo įkurtas Ateities komitetas. Nereikėtų stebėtis, kad netrukus pasigirdo pašaipos, kad čia turėtų dirbti ekstrasensai ir visokie šamanai, kurie bandys nuspėti ateitį. Nieko baisaus, jog politikų iniciatyvos sutinkamos skeptiškai. Pernelyg daug kvailysčių politikai yra pridarę ir pernelyg dažnai puola spręsti tik sau, o ne visai visuomenei svarbius klausimus. Todėl, natūralu, ir Ateities komitetui teks įrodyti, jog turi svarbią misiją. Matant šio Komiteto sudėtį, galima drąsiai prognozuoti, kad tai padaryti lengva nebus.

Kita vertus, pati tokio komiteto idėja yra „nusižiūrėta“ nuo Suomijos, kur Ateities komitetas buvo įkurtas dar 1993 m. ir jau yra tapęs labai svarbia parlamentinės infrastruktūros dalimi. Čia jį sudaro septyniolika parlamentarų, o posėdžiuose neretai dalyvauja taip pat ir Premjerė. Ateities komitetas Suomijoje inicijuoja intelektualias diskusijas apie mokslo, technikos, demokratijos, demografinių procesų ir t.t. perspektyvas, rengia išsamias ataskaitas apie kurio nors reiškinio ar srities vystymosi tendencijas. Svarbiausia, siekiama pakeisti parlamentarų įprotį mąstyti tik kadencijų rėžiais.

Šiandien dar sunku pasakyti, ar panašią misiją sugebės įgyvendinti ir Lietuvos parlamente įkurtas Ateities komitetas. Gerai, kad jis turi tikrai rimtą vadovą, atėjusį iš akademinės srities – Raimundą Lopatą. Tačiau, kaip parodė pirmosios diskusijos, prireiks laiko, kol bus galima kalbėti apie aiškesnę šio komiteto tapatybę.

Tapau vienu iš dvidešimties Ateities komiteto narių, nes, dar dirbdamas žiniasklaidoje ir Vilniaus universitete, daug dėmesio skyriau analizei, kokią įtaką dabartinei visuomenei daro technikos išradimai, modernios žiniasklaidos priemonės, kaip keičiasi pilietiškumo pavidalai, kaip turime pertvarkyti atstovaujamąją demokratiją, idant ji nevirstų iliuzija. Patekęs į Seimą skaudžiai pajutau, jog mūsų politinį gyvenimą, tai, kas patenka į politinę darbotvarkę, pernelyg veikia rinkimai. Įvaizdžiai tampa svarbesni už realiais problemas.

Džiugu, kad dabartinis prezidentas Gitanas Nausėda sugebėjo įvardinti labai svarbią politinę gairę – gerovės valstybė. Tokio įvardijimo reikėjo, nes, kai pasiekėme strateginius tikslus ir įsijungėme į NATO bei ES, iš tiesų stokojome aiškaus supratimo, o kas toliau? Kita vertus, sąvoka „gerovės valstybė“ yra labai abstrakti ir ji turi būti pripildyta įvairių sričių turinio. Tuo labiau, kad pandemijos iššūkis privertė dar kartą susimąstyti apie tai, jog globalizacija turi pašalinius padarinius ir į juos negalima numoti ranka. Gyvename pasaulyje, kuriame virusai (tiek natūralūs, tiek neatsakingai sukurti žmonių) gali išplisti labai greitai. Visi esame labai glaudžiai susiję. Na, ir dar vienas dalykas – klimato kaitos poveikis ir perspektyvos. Mes vis dar kartojame kitų šalių mokslininkų frazes, bet nesame giliau ištyrę, kokį poveikį besikeičiantis klimatas jau dabar daro mūsų valstybei.

Įvardinsiu ir daugiau klausimų, kurie privalo patekti į Ateities komiteto akiratį: kokią įtaką visuomenės senėjimas turi valstybės gyvenimui? Kaip jis veikia sveikatos sistemą? Kaip privalome pertvarkyti socialinės rūpybos sistemą? Kaip visuomenės senėjimas gali atsiliepti politinės sistemos raidai? Kiek grėsmingas yra informacinės atskirties pavojus, vis daugiau įtakos mūsų gyvenimui turint naujosioms komunikacijos technikoms? Ar mums reikalinga super-ligoninė, kuri būtų skirta išskirtinai pandemijų prevencijai ir kovai su jomis? Kaip mums susigražinti, bent jau, minimalų gamybos savarankiškumą, jog, iškilus poreikiui, patys galėtume pasigaminti būtiniausias priemones? Pastarasis klausimas tapo itin aktualus, kai teko brangiai ir komplikuotai apsaugines kaukes ir dezinfekuojantį skystį pirkti net iš Kinijos. Kokį valstybės rezervą privalome būti sukaupę? Kaip spręsti regionų tuštėjimo keliamas problemas?

Noriu tikėti, kad Ateities komitetas netaps dar vienu pertekliniu dariniu, kuris tik imituoja darbą ir daugina neatsakingą plepėjimą. Labai ilgai buvome labai susitelkę į praeitį, į patirtas nuoskaudas. Šiandien mums labai svarbu labiau atsiverti ateities perspektyvai. Aišku, nepamirštant, kad praeitis-dabartis – ateitis yra glaudžiai susijusios. Tas, kuris pamiršta praeitį, rizikuoja nuolat kartoti klaidas. Tas, kuris negalvoja apie ateitį, nesugeba priimti išmintingų sprendimų šiandien, nes kiekvienas sprendimas turi taip pat ir ilgalaikius padarinius, kurie paprastai net svarbesni už trumpalaikius.

Pažadu, kad metų pabaigoje būtinai parašysiu ataskaitą- apibendrinimą, kaip sekėsi Ateities komitetui. Taip pat ir visus jus kviečiu siūlyti šiam komitetui temas, įžvalgas, įsijunkite į diskusiją dėl ateities.

Užsk. Nr. AN-028