Aukštaitiška zacirka „Židinio“ bibliotekoje
Rudenišką spalio pavakarę panevėžiečiai rinkosi į „Židinio“ (Nemuno g. 76) biblioteką. Čia jau tradicija tapo spalio pabaigoje, minint Pasaulinę maisto dieną, organizuoti ne tik informatyvų, bet ir skanų, tiesiogine to žodžio prasme, renginį.
„Kadangi šie metai paskelbti Etnografinių regionų metais, biblioteka įgyvendina projektą „Aukštaitiška dėlionė“. Šiandieninis mūsų susitikimas būtent ir yra viena šio projekto sudedamųjų dalių, padedantis geriau pažinti ne tik savo šalies, bet ir gimtojo krašto kulinarinį paveldą. O su šiuo paveldu mus supažindins Vilniaus universiteto profesorius, lietuviškos virtuvės žinovas ir knygos „Istorinė Lietuvos virtuvė. Maistas ir gėrimai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“ autorius Rimvydas Laužikas“ – taip renginį pristatė bibliotekos vedėja I. Kartanienė.
Iš pirmo žvilgsnio galėtų pasirodyti, kad profesoriaus skaitoma paskaita turėtų būti nuobodi. Tačiau kur tau! Jau nuo pat pirmųjų žodžių R. Laužikas savo pasakojimu prikaustė visų dėmesį. Renginyje tarsi vyko savotiška istorinės virtuvės rekonstrukcija, atgaivinant kulinarinio didikų paveldo bruožus, atskleidžiant mitybos madas ir mitus, aptariant Lietuvos kulinarijos paveldo ribas.
Ką valgė ir gėrė Lietuvos didikai bei valstiečiai, kaip formavosi mūsų nacionalinė virtuvė ir kokius patiekalus iš tiesų turėtume vadinti nacionaliniais. Šiuos (ir ne tik!) atsakymus apie Lietuvos istorinę virtuvę mums atskleidė R. Laužikas.
„Mes labai menkai pažįstame savo kulinarijos paveldą. Lietuviška virtuvė – tai gerokai daugiau nei spirgai ir cepelinai. Be bulvinių patiekalų, gausu įvairių žvėrienos, daržovių, grūdinės kultūros valgių, gardžių desertų ir gėrimų. Valdovų stalai mažai kuo tesiskyrė nuo įtakingiausių Europos karalių. Į Lietuvą buvo vežamos austrės, valgomos sraigės, oranžerijose auginami figmedžiai, apelsinmedžiai, žinomi tokie vaisiai, daržovės, prieskoniai ir kiti produktai, kuriuos mes atrandame tik dabar“ – pasakojo svečias.
Aistringu, daug išmanančio žmogaus tonu, susirinkusiems jis pateikė dar negirdėtų, unikalių ir intriguojančių „perliukų“ / duomenų apie mūsų tautos virtuvę. Paskaitos metu sužinojome ne tik apie LDK valdovų, didikų valgymo įpročius, bet ir apie to meto patiekalų gaminimo tradicijas ir įvairovę. Iš R. Laužiko lūpų galėjome sužinoti dar ne vieną įdomybę. Pavyzdžiui apie pirmąjį lietuvio – Radvilo Našlaitėlio susidūrimą su bananais; apie stalo skirstymą į valdovo ir tarnų puses; apie serviravimą, priklausiusį nuo svečio rango (jei nesi toks kilmingas, galėjai tikėtis tik servetėlės, apie šakutę, peilį, net kalba nėjo). Taip pat išgirdome, jog Vladislovo IV Vazos sūnaus mirties priežastis buvo pusryčiams patiektas arbūzas ir alaus sriuba; kad didesnį pieno kiekį galima išlaikyti jo paviršiuje sudaiginus avižas; o tokį desertą, kaip žalias agurkas su šviežiu medumi, išrado kunigaikštis Jogaila. Svečias pateikė ir keletą įdomių senovinių receptų.
Sužinojus tiek faktų, kurie, beje, paremti istoriniais dokumentais, senosiomis kulinarinėmis knygomis ir archeologiniais tyrinėjimais, iškart matyti, kad šis mokslininkas ir rašytojas, yra sukaupęs daugybę žinių, tuo aistringai domisi.
Renginio metu nacionalinius aukštaitiškus valgius pristatė Panevėžio M. Rimkevičaitės technologinės mokyklos maisto ruošimo specialybės mokiniai – G. Janušauskaitė, I. Kalvaitis, I. Vėrikaitė. Jie pažymėjo, jog mūsų krašto virtuvė garsi paprastumu, skonį suteikia pats produktas. Vyrauja du pagrindiniai ingredientai – vanduo ir grūdai, kuriais varijuojant patiekalų įvairovė tampa milžiniška: blynai, kakorai, kukulaičiai, virtiniai, šaltanosiai, ragaišiai, sriubos…
O po tokios detalios ir įdomios pažinties su Lietuvos maisto ir valgymo kultūros istorija, beliko tik pereiti prie skaniosios renginio dalies. Visi iki soties galėjo pasimėgauti M. Rimkevičaitės technologinės mokyklos mokytojų D. Vitkauskienės, D. Matuliauskienės ir N. Stribienės pagamintais 19-tame amžiuje populiariais aukštaitiškais patiekalais.
Kaip renginio pradžioje sakė R. Laužikas „kulinarija – tai vienintelis menas, kurio kūrinius privaloma naikinti, kad perprastume jį. Tad nieko nelaukę, vaišinomės ragaišiu, mieliniais žagarėliais, ragavome šaltanosių (virtinukų) su mėlynėmis bei grybais, skrylių su aguonomis ir sirupu, mielinių blynų su serbentų uogiene, gardžiavomės mieliniu pyragu su troškintais kopūstais, gėrėme obuolių sultis su kmynų nuoviru.
