Dana Kurmilavičiūtė. Požeminės meno erdvės
Apie Panevėžyje esančią galeriją „Vandens veidas“ dar ne visi šio miesto gyventojai yra girdėję. Viena, ji atsidarė visai neseniai, antra, jos įsikūrimo vieta tikrai netradicinė. Mat ekspozicijų sale virto buvęs vandens rezervuaras, praeityje pilnas vandens; jo lygį rodo betoninėje sienoje išlikusios žymės.
Tačiau tie žmonės, kurie išgirsta apie šią neeilinę meno erdvę, mielai skuba joje apsilankyti, prieš tai susiskambinę su šios meno įstaigos gidu Svajūnu Mikeška, mat galerija veikia uždaroje „Aukštaitijos vandenų“ teritorijoje.
Požeminio vandens rezervuaras, dabar tarnaujantis ir edukacinėms, ir meninėms reikmėms, pagal savo tiesioginę paskirtį buvo naudojamas nuo 1971-ųjų iki 1984-ųjų metų. Vėliau, kai jo 3000 kubinių metrų talpa tapo per maža ir buvo įrengta nauja, jau 22 000 kubinių metrų vandens sutalpinanti saugykla, senajam rezervuarui panevėžiečiai sugalvojo naują paskirtį: paversti jį požemine meno erdve.
Tiesa, ši idėja negimė iš karto, ji turi savo priešistoriją. Du kūrybingi žmonės, šiuo metu besidarbuojantys šiame mieste – panevėžietė Vaida Andrijauskaitė ir prancūzas Dan Hermouet prieš kelerius metus sugalvojo sukurti albumą, skirtą įamžinti UAB „Aukštaitijos vandenys“ darbuotojams 60-ojo bendrovės jubiliejaus proga. Ne vienas mėnuo kruopštaus darbo – ir aukšto meninio lygio fotografijos sugulė į leidinį, pavadintą romantišku vardu „Vandens veidas“. Albume itin ryškiai atsiskleidė vandentvarkos srityje triūsiančių žmonių kasdienybės akimirkos. Jei mes net nesusimąstome, kieno dėka pas mus atkeliauja gyvybę dovanojantis vanduo ir kokią atsakingą misiją atlieka šie kuklūs darbininkai, tai, pavartę šį albumą, pajuntame tikrą dėkingumą jiems, nematomojo fronto kovotojams.
O išėjus albumui, natūraliai kilo mintis: kodėl gi jame esančių fotografijų neparodžius platesnei auditorijai? Juo labiau, kad nuotraukos prabyla apie didžiausią Dievo dovaną žmogui – vandenį. Be jos, šios slėpiningos substancijos, Žemė bematant virstų negyvu dulkių kamuoliu, skriejančiu Visatos platybėse… O kur rasi tinkamesnę vietą fotografijų parodai už aplinką, kurioje viskas susiję su vandeniu?
Taigi 16 didelio formato meninių fotografijų netrukus papuošė buvusio senojo vandens rezervuaro sienas. Iš pradžių ekspozicija besigrožėjusius vandentvarkos srities darbuotojus netrukus papildė ir kiti lankytojai, mat žinia apie įdomią požeminę meno nišą greit pasklido. O patys neįprastų ekspozicinių patalpų šeimininkai, pasiūlę žiūrovams galimybę pajusti tylių ir kuklių žmonių kasdienio triūso svarbą, nusprendė tuo neapsiriboti ir išnaudoti progą pokalbiui mums visiems šiandien itin aktualia tema. Konkrečiau kalbant – pokalbiui apie vandenį ir apie tai, kaip svarbu jį branginti.
Duomenys – iškalbingi ir negailestingi
Požeminėje erdvėje atsiradęs ekranas į lankytojus prabyla ir dokumentaliai, ir vizualiai. Jame pasirodęs štai šis nemažas apskritimas rodo, kiek mūsų planetoje vandens yra iš viso; antras, mažesnis – kiek jo esama nesūraus, o trečias, visai nedidukas – kiek jo yra tinkamo naudoti maistui ir kitoms reikmėms.
Tarsi rūstus nuosprendis prieš akis iškyla faktai: nors vandens kiekis beveik nesikeičia nuo planetos susiformavimo, tiktai 13 proc. pasaulio vandenyno yra nepaliesta žmogaus veiklos įtakos. Žmogus, deja, negailestingai teršia vandenį, ypač plastiko atliekomis, iš kurių jau net ištisos plaukiojančios salos formuojasi. Taršos duomenis ekrane papildo skaičiai apie vandens (o ir sausumos taip pat) biologinės įvairovės nykimą ir apie nevykdomas Jungtinių Tautų Organizacijos nutartis gyvajai gamtai išsaugoti.
„O vaizdo pagalba supažindinus su realia padėtimi pasaulyje, labai pravartu prabilti ir apie vietines apsirūpinimo vandeniu problemas. Su atvykusiais lankytojais kalbamės apie mūsų, lietuviško, vandens grynumą, kokybę, jo valymą. Vėliau aptariam geležies šalinimo, nuotekų valymo, biodujų išgavimo neteršiant aplinkos ir kitus rimtus klausimus, – pasakoja UAB „Aukštaitijos vandenys“ Ryšių su visuomene specialistas ir, kaip jau minėjome, gidas po požeminę galeriją, Svajūnas Mikeška. – Aišku, pokalbiai vyksta, atsižvelgiant į lankytojų amžių ir interesus. Vienaip kalbiesi su darželinukais, kitaip – su įvairių sričių profesionalais. Itin aktyvūs lankytojai yra moksleiviai, atvykstantys su pedagogais. Pamokos čia – puiki proga jaunąją kartą supažindinti ne tik su vandens gavyba, bet ir prabilti apie platesnes aplinkosaugos problemas. Išsamios žinios apie ekologiją šiandien – būtinybė, juk, nepaisant dalies planetos visuomenės pastangų, jos būklė kelia rimtą susirūpinimą“.
