Demokratijos persisotinimo deficitas
Amerikiečiai yra išties labai keista tauta. Būdami turtingi, galingi, protingi ir turintys dar daug kitų gerų savybių, savo kasdieniame gyvenime valgo bene patį prasčiausią maistą. Gerai žino, kad valgo nevykusiai, bet vis tiek valgo. Jie viešai deklaruoja, kad lėtas ceremoningas valgymas – tai tiesiog laiko gaišimas, kurio padorus amerikietis negali sau leisti. Po to kenčia, gydosi, skundžiasi, tačiau ir toliau pasiduoda kažkokiai mistikai, teigiančiai, kad amerikietis be makdonaldinės kultūros tiesiog negali. Jei kas ir norėtų kitaip, nedrįsta, nes galingiausia pasaulio demokratija mano taip…
Kadaise rusai sakydavo, kad valgyti reiškia tiesiog – „prinimatj pyščiu“. Juos suprasdavau, nes maistas nebuvo skanus ir nebuvo iš ko rinktis, bet amerikiečiai juk savo noru „priiminėja“ blogiausią iš blogų… geresnį rinksis gal rytoj, nes šiandien reikia kažkur skubėti. Rytojumi pasirūpins kiti.
Britai nusprendė palikti ES, nes šiandien, čia ir dabar, kažkas yra negerai. Ilgalaikės pasekmės piliečiams neįdomios, juk tai kieno nors kito reikalas. Nedideliame Lietuvos mieste su bendruomene visą vakarą aptarinėjome globalias ateities problemas. Kai pokalbiui baigiantis paklausia, ką galiausiai reikia daryti žmonijai, kad nekiltų visuotinis chaosas, išgirdau tik vieną pasiūlymą: reikia pakeisti vietos seniūną, ir jei jau globaliau, įteisinti tiesioginius seniūnų rinkimus. Tai tiek globalizacijos.
Tirdami daugelio politikos nesėkmių genezę, ekspertai vis dažniau vartoja „demokratijos deficito“ sąvoką. Jei tik kas nors ne taip ir reikia rasti kaltąjį, štai jums ir jis, demokratijos deficitas. Tai jis kaltas, kad rinkėjui per trumpas partijų sąrašas, kad britai nesuprato, už ką balsuoja, kad amerikiečiai myli Donaldą Trumpą… Demokratijos deficitas – labai klastingas terminas. Formaliai jis reiškia tam tikrą valdžios institucijų savivalę, t. y. būdą priimti sprendimus nepasitarus su liaudimi, kuri, kaip žinia, yra mūsų visų valstybių ir valdžių suverenas. Kita vertus, atstovaujamoji demokratija yra sukurta tam, kad suverenas patikėtų sprendimus ne miniai, o protingų ir atsakingų žmonių galvoms bei širdims. Demokratijos deficitu noriai prisidenginėja ir ta pati atstovaujamoji valdžia, bet kuriuo momentu sakanti, kad jos klaidos kyla iš to, jog geriems darbams trūksta protingos liaudies valios „instrukcijų“.
Šiuolaikinė demokratija, kuri anaiptol nėra ilgaamžis reiškinys, remiasi aksioma, kad žmogus yra protingas, atsakingas ir žino, ko nori. Mūsų planetoje gyvena daugiau kaip septyni milijardai protingų būtybių. Nepaisant įspūdingo pasaulinio proto, dauguma skundžiasi, kad gyvenimas pradeda priminti sunkiai valdomą balaganą, kuriame jau nebesusigaudome, kas už ką atsakingas, kas dėl ko kaltas. Tačiau kai išklausau skundų, kad jaunimas gyvena kažkaip ne taip, o valdžia tvarkosi blogai, noriu paklausti, argi ne patys esame kalti, ar ne patys sukūrėme tai, ko troškome, nesėkmingą produktą pavadinę demokratijos deficitu.
Ką su juo daryti: naikinti ar pakeisti visą politinį mąstymą?
Demokratijos deficito naikinimo šalininkai teigia, kad arba liaudies „atsiklausti“ reikia dažniau, arba reikia geresnio tos pačios liaudies atstovavimo. Viena iš priemonių deficitui įveikti galėtų būti perėjimas nuo atstovaujamosios demokratijos prie tiesioginės. Ach, kodėl negalime, kaip Šveicarijoje, organizuoti daug referendumų, kuriuose niekada neklystantys rinkėjai teisingai nuspręs, kaip politikams elgtis? Rinkėjai, tiesa, gali būti priešų klaidinami, bet galiausiai juk neklysta.
Nors nesunku įrodyti, kad Šveicarijos kaip valstybės raidos sėkmės (jei ją taip galima vadinti) priežastis nėra referendumai, teiginys, kad valdžia nenori „šveicariškų“ referendumų, nes nenori teisingų sprendimų, yra šios politinės srovės „arkliukas“. Net ir vidutinių gabumų politologas įrodys, kad „liaudies sprendimai“ yra dažniausiai sunkiai įgyvendinami geri norai, o per dažna jų raiška veda arba į anarchiją, arba į administracijos bejėgiškumą. Tačiau vis dar taip malonu juos reikšti.
Kitas demokratijos deficito „naikintojų“ teiginys neva įrodo, kad valdžia rūpinasi savo gerove, o ne visų gyvenimo gerėjimu. Kodėl valdžia neleidžia šiandien mums gyventi, pavyzdžiui, kaip Švedijoje, nors visi juk to norėtume?
Galima formaliai atšauti, kad iš tiesų niekas nedraudžia atskiriems piliečiams nuo šios minutės gyventi, kaip gyvena skandinavai, tačiau jie atsikirs, kad iš pradžių valdžia turi duoti (nežinia, kodėl?) švediškus atlyginimus, o visa kita (švediška atsakomybė ir drausmė) neva jau atsiras savaime.
Patirtis su pabėgėliais ir migrantais, kuriems sudaromos pradinės sąlygos integruotis, rodo, kad užsieniečiai taip lengvai nei švedais, nei prancūzais nepasidaro, o dar dažniau tampa tik problema. Tad ne demokratijos deficitas čia kaltas – demokratijos pasauliui nestinga. Tačiau apie atsakomybę to nepasakysi.
XXI a. pradžia rodo, kad minėtoji aksioma – jog balsuojantis žmogus yra protingas, atsakingas ir žino, ko nori – nebegalioja. Žmogus, įsitikinęs, kad jau seniai nusipelnė gyventi geriau, vis dažniau savo norą gyventi geriau išreiškia balsuodamas neatsakingai ir dėl vienadienės naudos. Gyvenam naujų „duonos ir pramogų“ amžiuje. Balsuojantis žmogus nėra teisus todėl, kad jis tiesiog kažko nori, tačiau nepriima atsakomybės suprasti, kad daugelio jo norų įgyvendinti tiesiog neįmanoma. Politikai klausia rinkėjų, kokius sprendimus daryti, o rinkėjai pasako, apie ką svajoja. Tad ir vieni, ir kiti lieka nusivylę.
Nedogmatiški politologai jau seniai sako, kad jokio demokratijos deficito nėra. Demokratija, labai gerai veikusi Apšvietos ir racionalios Modernybės laikais, postmodernybėje „apsivelia“ išlygomis, kurios daro ją vis mažiau veiksmingą. Šios išlygos (beje, visiems gerai žinomos) didžiąja dalimi ir sukelia demokratijos deficito iliuziją.
Pirma postmoderni išlyga – nuomonė svarbiau nei tiesa. Viduramžiais, Naujaisiais amžiais svarbiausias gyvenimo švyturys ir moralės atspara buvo įsitikinimas. Mokslui neteiktas joks moralinis autoritetas, kylantis aukščiau to, kas priimama ir be įrodymo. Tikra tiesa – tai tikėjimo tiesa, o abejoti ja reiškė mažiausiai kvailybę. Apšvietos amžius įsitikinimų kriterijų pakeitė žinojimo kriterijumi. „Mokslas nustatė“ tapo kur kas svarbiau nei „Dievas davė“. Tikėjimas be įrodymų tapo tamsios praeities simboliu, gyvenimas pasidarė mažiau dvasiškas, tačiau labiau „žemiškas“, racionalus, jame ėmė dominuoti ne meilės ir pasitikėjimo, o teisės ir tvarkos kategorijos. Modernybė tapo gražiausiu epochos žodžiu – kuo daugiau modernybės, tuo tobulesnė bendruomenė. Pasaulis, taip pat ir politinis, yra pažinus, ištiriamas ir racionaliai sutvarkomas. Pasaulis, kuriam vadovauja protas, yra pažangus. Žmonėms racionaliai sutariant, galima kurti tobulesnę ir visiems priimtiną socialinę tvarką pagal iš anksto numatytą modelį. Techninės galimybės, o ne įsitikinimai yra pažangos variklis. Politines pažiūras teko skirstyti į kairę ir dešinę, liberalią ar konservatyvią. Pasaulyje turi būti tik pripažintos valstybės su pripažintais vadovais. Politika „be emocijų“ tapo teisingos politikos sinonimu. Aišku, kad tuomet demokratija yra ne kas kita kaip priemonė priimti geriausią ir teisingiausią sprendimą.
Šiandien teisę ir tvarką keičia interpretacija ir iracionali tikrovės samprata. Tiesos kriterijų keičia atskiros nuomonės primatas. Nebesvarbu, kas yra tiesa, kas ne, svarbu – ką aš apie tai manau. Tad postmodernus pasaulis – svajonių pasaulis. Politikams tai reiškia, kad gali nebegalioti ne tik teisė, bet ir apskritai jokia tvarka, o „visuotinės“ deklaracijos tėra tiek visuotinės, kiek tam ar kitam priimtinos. Pasaulio tvarka gali netikėtai virsti Pasaulio betvarke. Nebėra aiškių politinių konceptų, „grynojo“ liberalizmo ar konservatizmo – viskas atsitiktina, netikėta, neplanuota. Metafizikus pakeičia ironikai, filosofus – sociologai, psichoanalitikai ir vienadieniai ekspertai, moralę – pragmatinis pasirinkimas, mat pačios sąvokos „gera/bloga“ tampa beprasmės, jomis nebegalima remtis ginant savo tiesą. Turime apsčiai demokratijos, tačiau ji neveikia ir todėl jaučiame… jos deficitą.
Antra išlyga – specifika svarbiau nei universalumas. Modernybės epochoje geriausia buvo būti normaliam ir fiziškai ar ekonomiškai pranašesniam. Tai reiškia, kad pažanga suvokiama primityviai technokratiškai. Euroatlantinė civilizacija iki neseniai progresavo sparčiausiai, nes sukūrė daugiausia ne tik fizinio, bet ir intelektinio produkto. Dabar gi išryškėja kitokie pasaulio „centrai“, ir mes niekaip negalėsime to ignoruoti. Pripažįstame, kad ir netechnologizuotos civilizacijos yra vertingos, ir joms reikia „vietos po saule“. Pelnytos ar nepelnytos – ne taip svarbu. Bet reikia. Visi ambicingi norai sukurti tobulą pasaulį ima bliūkšti: apibendrinant Vakarų mąstymo tradiciją neretai pabrėžiama, kad daugelis dogmomis iki tol laikytų jos ypatybių nebegalioja, susidūrus su postmoderniuoju posūkiu.
Trečia išlyga – politikos estetika svarbiau nei etika ar logika. Politinę tikrovę vis dažniau keičia įvaizdis, politinė emocija svarbesnė už politinį veiksmą. Žodžiai vertinami ne pagal tiesioginę, o pagal perkeltinę prasmę, hierarchijos žinojime ir teisėje nebuvimas suponuoja chaosą, kuriame gimsta (ar yra išsvajojami) atsitiktiniai – geri ar blogi – sprendimai. Tiesa nereikalinga, nes verčia prisirišti prie jos kaip dogmos. Politiką „daro“ ne teisininkai ir technokratai, jos imasi viešųjų ryšių iliuzionistai. O jei viešoji nuomonė mobilizuota, iki karo ar spalvotos revoliucijos – vienas žingsnis. Ir jokia čia demokratija nepadės. Liks tik jos deficito įvaizdis.
Taigi pabaigai… Ne deficito trūksta, o lyderių ir pavyzdžių, kurie, mūsų nuomone, mus išgelbėtų. Modernioji technokratiška lyderystė seniai virto biurokratija, ir visi mokymai, kaip tapti apsukriam, protingam ir tuo pat metu sėkmingam, nebetenka prasmės.
Priėjome savitą tiesos, meilės ir pasitikėjimo deficitą, dar kartą įrodantį, kad mūsų pastangos gyventi racionaliai ir protingai buvo klystkelis. Politikoje yra ir gali būti daug nuomonių. Bet kas nors turi pasakyti tiesą. Tiesą apie amerikiečių maistą, britų europietiškumą ar lietuvių meilę referendumams. Ne nuomonės, o tiesos juk labiau reikia.
