Didžiųjų kaktomuša
Tarp Indijos ir Kinijos karių vyksta ginkluoti susirėmimai. Tiesa, žuvusių nedaug ir pats konfliktas kažkur neprieinamuose Himalajuose – kam tas rūpi…
Tačiau pažvelkime kitu kampu – karas rusena tarp valstybių, kurių gyventojai sudaro daugiau nei trečdalį planetos Homo sapiens populiacijos, tarp valstybių, kurios turi branduolinius ginklus ir rimtų politinių motyvų šiaip sau nepasiduoti. Pasak Zbignievo Brzezinskio Indijos ir Kinijos pasienis yra vieta priklausanti vadinamai nestabilumo arkai – teritorijai, kurioje gali kilti Trečiasis pasaulinis…
Politikos ir karo istorikai žino, kad šalys nebuvo draugiškos nuo pat tos dienos, kai oficialiai atsirado pokolonijinė Indija ir šalis, vadinama Kinijos Liaudies Respublika.
Kinija kariavo su Indija dėl pietinės Tibeto dalies 1962 metais ir iki šiol, kaip teigia indai, okupuoja dalį Indijos teritorijos. Karas vyko 1967 metais, tada abiejose pusėse žuvo keli šimtai karių. Tuomet, vykstant ir Šaltajam karui tarp JAV ir SSSR, nuogąstauta, kad konfliktas eskaluosis, bet laimė, taip nenutiko – Kinija buvo kariškai dar silpna, Indijai (nors remiamai sovietų) trukdė konfliktas su Pakistanu. Tuomet SSSR, remianti Indiją, bijojo likti pralaimėjusios šalies vaidmenyje, žinodama, kad jei JAV ir neremtų Kinijos, parama Pakistanui bus ženkli, o Pakistano stiprėjimo Indija labai nenorėjo.
Verta atkreipti dėmesį, kad padėtis regione visada paaštrėja tada, kai kuri nors pusė parodo ketinimų keisti situaciją. 1967 metais bėdos prasidėjo Indijai ėmus kurti transporto infrastruktūrą ir investuoti į technines permainas Sikimo kunigaikštystėje (vėliau prijungtai prie Indijos), dabar gi taip pat Kinijos nerimą sukėlė pradėtas tiesti kelias netoli abi šalis skiriančios linijos (niekada nepripažintos valstybine siena).
Šiandien, tiesa, niekas rimtai negalvoja, kad Indija ir Kinija ims rimtai kariauti. Bet negalvojo ir anais paminėtais laikais. Konfrontacija labiau strateginė nei taktinė (kaip pastebi The Economist apžvalgininkas, lyg sename kiniškame Go žaidime).
Abiejų šalių nesutarimai ir įtarimai – tai ne vien kivirčai dėl Himalajų. Šalys konkuruoja dėl įtakos Indijos vandenyno salų valstybėse, dėl įtakos Pietryčių Azijoje ir bendrai dėl įtakos pasaulyje. Suprantama, kad iki šiol Indija buvo besivejančios šalies vaidmenyje, tačiau po to, kai visą pasaulį apėmė antikiniškos nuotaikos, indai pajuto savo šansą. Bet ir kinai nepėsti. Jie aiškiai mato, kad Indija kenčia nuo pandemijos labiau nei Kinija, ekonomika traukiasi, tad kodėl gi ir jai neparodžius jėgos šiame nedideliame ginčijamame žemės plotelyje. Nedideliame savais masteliais – maždaug dviejų Lietuvų dydžio…
Ar gali nutikti, kad pastarieji susirėmimai Himalajuose taip ir liks nedideliais susirėmimais? Liks, jei abi šalys mokės juos paaiškinti kaip savo pergalę mūšio lauke ir paliaubas – kaip savo taikingos politikos rezultatą. Kadangi karas vyksta ten, kur sunku nusigauti nepriklausantiems stebėtojams, o vietinių gyventojų beveik nėra, ne faktai, o jų „parodymas“ yra vienos ar kitos pusės laimėjimas. Indija, šalis turinti laisvesnes informacijos priemones šioje vietoje gali laimėti daugiau nei cenzūruojama kinų žiniasklaida.
Abiem šalims reikia parodyti, kad Himalajų regionas nėra „anos“ valda. Kinijos įtaka Nepalui ir Bhutanui yra vis akivaizdesnė, ir Nju Delio vyriausybė šito negali pakęsti. Indijai reikia savotiško propagandinio revanšo, o jis gali būti parodytas savotiškai sulaikant Kiniją nuo bet kokių geografinių norų regione išsipildymo.
Taigi, Indija siekia suartėti su JAV, Kinija į kol kas neoficialų aljansą kviečia rusus. Drakono ir dramblio kaktomuša darosi visai įdomi ir visai… nesaugi.
Užsk. Nr. EV-201
