Gamtininkas Mindaugas Survila: „Nuo mūsų priklauso, kokia bus ateitis“

„Sovietmečiu žmones vis muštruodavo: „tu tik nesikišk“, „tu tik tylėk“, „čia ne tavo reikalas“. Bet iškovojom laisvę ir Lietuva yra mūsų visų. Tad jei norime, kad mūsų gyvenimai keistųsi – pradžiai reikia pačiam suprasti situaciją ir vėliau, pasidalinus mintimis su bendraminčiais, pradėti siekti tikslo. Valstybė, tai – esame mes. Nuo kiekvieno mūsų poelgio priklauso, kokioje bendruomenėje ar aplinkoje mes gyvensime“, – sako gamtininkas, režisierius ir „Sengirės fondo“ steigėjas Mindaugas Survila.

Šįkart kalbamės apie tai, ar tikrai Lietuvos gamtos situacija yra kelianti susirūpinimą? Kodėl ugnis miške – natūralus ir net būtinas reiškinys? Ir ar siektini pokyčiai gali prasidėti nuo vieno žmogaus iniciatyvos?

Esate pasakojęs, kad nuo vaikystės braidėte nendrynuose, mėgote vaikštinėti po miškus ir pelkes. Ar šiandien, žvelgdamas iš dabarties perspektyvos į praeitį, atrenkate, kas pažadino turėjo didžiausios įtakos susidomėjimui gamta?

Sunku pasakyti. Prieš kelias dienas galvojau apie gamtininkus, buvusius kursiokus. Nemaža dalis jų – atskalūnai, kurie kažkiek sunkiau pritampa prie žmonių. Daugelis jų, kaip ir aš pats, žymiai geriau jausdavosi kažkur miškuose, laukuose, nebūdami tarp žmonių. O ir pati veikla – vaikščiojimas, ieškojimas, atradimai kelia azartą.

Daugelis žmonių gamtoje jaučiasi geriau, nes atsipalaiduoja, nusiramina. Japonijoje, kur bene didžiausias technologinis išsivystymas, daktarai pacientams nuo nerimo ar širdies lygų net gali išrašyti receptą – miško maudynes. Šiandien jau galima statistiniais duomenimis žmonėms paaiškinti, kodėl gamta, miškas yra žmogui gerai. O vaikystėje tų skaičių nereikėjo – ten jaučiausi gerai, todėl ir praleisdavau daug laiko, fotografuodavau. Tai buvo ir savęs įprasminimas – nuo pat penktos klasės žinojau, kad noriu būti gamtos fotografu, operatoriumi ir biologu. Norėjau dalintis su žmonėmis savo žiniomis ir tuo, ką būdamas gamtoje, patiriu. Mačiau tame prasmę ir siekiau užsibrėžtų tikslų.

Nuo tada tiek biologija, tiek menas jus visuomet gyvenime ir lydėjo. O šiandien jaučiatės labiau gamtininkas ar kūrėjas?

Jeigu reikėtų griežtai atskirti mokslą ir meną, tai aš negalėčiau priskirti savęs nė vienai sričiai. Gal esu mediatorius, kuris padeda suprasti vieniems apie kitus?

Kitaip tariant, pasinaudodamas kūryba, pasakojate žmonėms tai, kas jums svarbu?

Vienareikšmiškai. Lietuvoje yra labai daug kietų mokslininkų, bet yra problema, kad jų darbai ir žinios dažnai nepasiekia plačiosios visuomenės. Neseniai buvau National Geographic organizuotame seminare, kurio metu darkart buvo patvirtinta gerai žinoma tiesa – žmonės neprisimena skaičių ar faktų, bet prisimena emociją ir istoriją. Taigi, plačiąją visuomenę galima paveikti tik jomis.

Žinoma, niekada nereikia persistengti, viskas turi būti daroma nuosaikiai – reikia po truputį kelti žmonių sąmoningumą. Pamenu, kai prie Saidės pažintinio tako (Vilniaus r.) įrenginėjom sudėtingą virvių sistemą, ruošėmės filmuoti kadrus būsimam „Sengirės“ filmui. Prie mūsų priėjo du vyresnio amžiaus žmonės. Abu laimingi, švytinčiais veidais. Jie pasidalino kasdien vaikštantys šiuo taku, sako – bet tie seni medžiai džiūsta, vis pasižiūrim kartu praeidami – liūdna. Atrodo, žmonės praleidžia labai daug laiko gamtoje, bet jie nesupranta, kad džiūvimas yra natūralus procesas, o nudžiūvęs medis suteikia gyvybę daugeliui kitų.

Tada supratau, kad mes, biologai, gyvename tokiuose burbuluose, kur viskas atrodo savaime aišku. O plačiajai visuomenės daliai tikrai nėra aišku – elementarius dalykus tenka kartoti, paaiškinti.

Apie ką dažniausiai tenka priminti? Ko žmonės dažniausiai jūsų klausia, kas juos neramina?

Kai bendrauju su žmonėmis, kurie nėra arti gamtos, sulaukiu pačių įvairiausių klausimų. Praėjusiais metais dažniausiai klausdavo, ką daryti su kinivarpomis, graužiančiomis egles. Arba domėjosi gaisrais miškuose. Kai pasakai, kad gaisras pušyne yra natūralus, šimtmečiais vykęs procesas, kuris leidžia miškui atsinaujinti, žmonėms iš nuostabos išsiplečia akys: „Tai ką, tu sakai, kad mišką deginti yra gerai!?“

Tuomet dažniausiai pasitelkiu Australijos pavyzdį – eukaliptai turi degti tam, kad sudygtų jų sėklos. O kadangi daugybę metų maži, savaiminiai gaisrai yra nedelsiant užgesinami, susidaro didelis kiekis lapų su eteriniais aliejais (labai degiais). Čia kilus gaisrui jo jau nebeįmanoma užgesinti, ko pasekoje dega didžiuliai plotai ir yra sunaikinamas turtas, žūsta žmonės. Panašiai yra ir su Lietuvos miškais. Jaunesni žmonės paprastai greitai supranta ekologinius dėsnius, o vyresnio amžiaus žmonėms paaiškinti reikia daugiau laiko.

Suprantama, ypač, kai miškas lietuviams yra toks sakralus!

Taip, bet svarbu tiesiog paaiškinti, kad gaisras miške yra natūralus procesas egzistavęs šimtus tūkstančių metų. Jeigu nebus gaisro, tai pušynas išnyks, nes neatsisės pušaitės. O kur dar daugybė pirofilinių (ugnį mėgstančių) organizmų, kurie yra prisitaikę prie gaisrų… „Sengirės fonde“ labai daug metų kalbame šia tema. Bet žmonėms sunku suprasti – tiek metų buvo kalbėta, kad reikia gesinti, o dabar – skatinama atkurti natūralius procesus pušynuose.

O kokia yra šiandien Lietuvos gamta jūsų akimis? Kartais gana sudėtinga susidaryti nuomonę apie esamą situaciją: vieni ją piešia niūriomis spalvomis, kalba apie nykstančias buveines ir besikeičiančias rūšis, o kiti laikosi pozityviai, sakydami, kad situacija, palyginus su kitomis Europos valstybėmis, Lietuvoje dar labai gera.

Aišku, galima lygintis su visiškais lūzeriais ir jaustis gerai. T. y. nebūti geru, bet tarp blogiausiųjų atrodyti pusėtinai. Manau, kad turėtume lygiuotis į geresniuosius.

Reikia suprasti, kur gyvename ir ką turime. Pavyzdžiui, po kolūkių žlugimo, dar būdami mokyklinukais pievose darydavome griežlių apskaitas – jų būdavo daug. Kodėl? Nes būdavo daug natūralių pievų. Praeitą vasarą aplankiau tas pačias vietas – tuščia. Nėra jokių griežlių, nes vien – arimai, arimai, arimai.

Yra problema kad, kiekviena karta devalvuoja gamtos gėrį. Tai yra, kad kiekvienas kaip atskaitos pradžią, pasiima tą situaciją, kuri buvo jų vaikystėje. Aišku, bėgant metams gamtosauginė situacija dažniausiai keičiasi ne į gera. Bet mano vaikai dabar nusiima situaciją ir jiems atrodo, kad esama situacija yra normali. Kitaip tariant, norma pasislenka kiekvienais metais. Ne į gera.

Dažnai žmonės mato opias problemas, bet jaučiasi bejėgiai prisidėti prie pokyčių. O kaip jūs manote, ar vieno žmogaus indėlis yra reikšmingas prisidedant prie gamtos išsaugojimo? Ar visgi reikia pripažinti, kad vienas lauke – ne karys?

Dar man besimokant mokykloje, nepriklausomybės pradžioje pas mus atvažiuodavo vienuolė iš Jungtinių Amerikos Valstijų. Ji mokėjo lietuviškai, atveždavo pieštukų su trintukais gale (tai būdavo tuo metu stebuklas!) ir nuolat kartodavo: „Aš statau visuomenę“. Ji norėjo iš mūsų, tų sovietinių vergų padaryti žmones, kurie yra atsakingi už savo ateitį. Per daugybę apsilankymų ji tą žinią mums kalė, ir įkalė – nuo mūsų priklauso, kokia bus ateitis ir tai, kokioje šalyje gyvensime.

Manau, kad tai puikiai iliustruoja ir „Sengirės fondas“. Mes išpirkinėjame miškus, o tam reikia pinigų. Kaip juos surinkti? Dalis žmonių paaukoja pinigų, dalis – padovanoja miško, kad mes jį saugotumėme, menininkai rengia įvairias akcijas, kad surinktų lėšų, ir pan. Ir mes, kiekvienas, savo mažais darbais šiai dienai išpirkome 182 ha miško (vienam to tikrai nepavyktų padaryti).

Ne ką mažiau svarbu garsiai sakyti savo nuomonę. Jeigu tau kažkas nepatinka iš gamtosauginės situacijos – kalbėk, dalinkis su draugais, pasakok savo giminėm prie stalo per Kūčias. Tai svarbu tam, kad žmonių pasaulio supratimas po truputį keistųsi. O kai jis keisis, tada žmonės į tai atsižvelgs ir rinkimuose. Manau, kad nuo kiekvieno iš mūsų priklauso, kokią žinutę skleisim. Kiekvienas gali sugalvoti, kaip prisidėti.

Ar prieš pradėdami „Sengirės fondo“ veiklą įsivaizdavote, kad ji įgaus tokį pagreitį?

Ne, tikrai ne. „Sengirės fondo“ idėja labai ilgai sklandė ore, tai subūrė daugybę žmonių, kurie norėjo prisidėti. Tereikėjo šiek tiek pajudėti ir gavosi gniūžtės efektas, kai prie veiklos jungiasi vis daugiau žmonių. Kartais tereikia įskelti žiežirbą ir viskas.

Pradžioje mums pagelbėjo mūsų draugai, padėjo kurti strategiją. Pamenu, kad pradiniai siekiai buvo numatyti, pavyzdžiui, tokie – per savaitę reikia parašyti 3 postus į socialinius tinklus, per pirmus metus surinkti 50 tūkst. eurų… Iki tol aš tris postus parašydavau per mėnesį ir tuo labai džiaugdavausi. O rinkdamas lėšas savo filmui „Sengirė“ per pirmus metus pasiekiau gal 10 tūkst. eurų sumą. Žodžiu, iš strateginės sesijos toks liūdnas grįžau, net žmona klausė, kas man yra, sakė, kad niekada tokio liūdno nebuvo mačiusi. Toks planas man atrodė neįgyvendinamas.

Visgi pirmaisiais metais surinkom jau 70 tūkst. eurų, o tie trys postai tapo juoku, kai išaugo komandos narių skaičius. Atrodo svarbu, kad pusė „Sengirės fondo“ komandos yra biologai, o pusė – su biologija nesusiję žmonės, t. y. strategai, organizacijų vystymo ekspertai, komunikacijos specialistai, fotografai, dizaineriai… Taigi, pusė viena pusė turi stiprių žinių, o kita – žinių, kaip jas panaudoti, kad pasiektume užsibrėžtų tikslų.

Aišku, aplinkosauga nėra sprintas – svarbu dešimtmečiais, nepavargstant ir nesustojant eiti numatyta kryptimi ir edukuoti visuomenę.

Ar tokia edukacija turi baigtinį rezultatą? Kaip pamatuoti, kiek edukacija yra veiksminga?

Jei pradėsi matuoti, galima depresiją įsivaryti. (Juokiasi.) Tai – kaip lipimas į didžiulį kalną. Gali pradėti skaičiuoti žingsnius, kiek nuėjai, bet juk nežinai, kiek dar liko iki viršūnės. Juolab nežinai, ar bus kita viršūnė už pasiektos viršūnės… Ne viskas skaičiais pamatuojama, tiesiog reikia nusimatyti kryptį ir nepailstant eiti – taip galiausiai bus galima pasiekti rezultatų.