Vokietija
Faktas:
Tiuringijos lando premjeru vietinis parlamentas išrinko liberalą Thomasą Kemmerichą, tačiau rinkimai virto politiniu skandalu, nes laimėtoją savo balsais parėmė AfD („Alternatyva Vokietijai“) partijos atstovai.
Diagnozė:
Iš esmės neįvyko nieko nepaprasto. Rinkimai tvarkingi ir teisėti, visos dalyvavusios partijos legalios ir jų atstovų mandatai patvirtinti. Suirutė kilo dėl to, kad rinkimų baigtį nulėmė tie, su kuriais „respektabilios“ tradicinės partijos buvo tyliai sutarę nebendrauti. Susitarimas tam, kad kartais neonaciais pravardžiuojama AfD partija negautų valdžios, tačiau šį kartą ji valdžios ir nesiekė, jos atstovai balsavo, tiesiog balsavo, kaip demokratijai pridera…
Berlynas (ir Briuselis) šoko mokyti provinciją, kad jie padarė kažką ne taip, nors anie tikrai nieko tokio nepadarė. Liepė anuliuoti rinkimus vien todėl, kad ne tą išrinko. Na va. Kai ne tą išrenka kur nors buvusioje SSSR respublikoje, visi pasiruošė sakyti, kad demokratija yra tokia, kurios rezultatus reikia priimti, net jei išrenkamas „ne tas“. Bet čia juk Vokietija, kuri sako esanti brandžios demokratijos šalis. Respektabilios krikščionių demokratų sąjungos lyderė Kramp-Karrenbauer, kuriai dar neseniai pranašautas kanclerės postas, buvo priversta pripažinti, kad nesugeba „sutramdyti“ net Tiuringijos skyriaus savovaldybininkų…
Tiuringija nėra pasaulio centras, tačiau tai, kas vyksta šioje Vokietijos provincijoje, simbolizuoja tikrą demokratijos nuovargį, tai ženklas, kad liberali demokratija nėra universali, o rinkėjai, nėra visai racionalūs ir galvojantys tik apie materialius interesus. Tiuringija taip pat ne pirmas atvejis, kai pripažįstama, kad gyvename jau kažkokiame post-demokratijos laike, kuomet matome, kad sena naftalinu atsiduodanti sistema išsikvėpė, o naujos dar nesukūrėme.
JAV
Faktas:
Šalies Senatas išteisino prezidentą Demokratų partijos inicijuotoje apkaltos byloje.
Diagnozė:
Taigi, Trumpas nei piktnaudžiavo savo valdžia, nei trukdė Kongreso darbui. Visas tas apkaltos bruzdesys išryškino kelis JAV politikos momentus.
Pirma – apkalta tikrai buvo vienos partijos noras atsirevanšuoti už pralaimėjimą prezidento rinkimuose. Visi balsavimai vyko praktiškai pagal partinį pasidalinimą, tad, ne kas kaltas ar nekaltas, o kas kaltina, kas gina.
Antra – Demokratų partija šioje politinėje kovoje susilpnėjo ir suskilinėjo. Korupcijos šešėlis nuo respublikono Trumpo persimetė ant demokrato Bideno.
Trečia – Demokratų partija „užsižaidė“ savo prezidentinio kandidato paieškose, užuot sustiprinus galimus Trumpo priešininkus, juos suskaldė ir sukiršino tarpusavyje.
Ketvirta – Trumpas neprognozuojamas. Bet tik tiems, kurie mąsto paviršutiniškai ir dogmatiškai. Deja, tokių „naftalininių“ politikų daug ir Amerikoje, ir Europoje.
Airija
Faktas:
Parlamento rinkimai pasibaigė keistomis „lygiosiomis“: trys partijos surinko bemaž vienodai balsų.
Diagnozė:
Tai jau tapo taisykle. Dar viena šalis iš klasikinės demokratijos virsta „nesistemine“. Dar 1982 metais dvi didžiausios partijos – Fianna Fail ir Fine Gael – dalijosi 84% balsų, šiandien jos kartu paėmus turi tik 43%. Apie šimtą metų jos dvi pakaitomis administravo šalį, šiandien gal tik per didelius vargus galėtų sudaryti koaliciją.
Didžiausia laimėtoja – partija Sinn Fein, kažkada buvusi Airijos Respublikos Armijos politine atrama, tapusi dabar jau viena iš trijų – „didžiųjų“. Ji tačiau taip pat negalės suformuoti vyriausybės, nes „tradicinės“ yra linkę izoliuoti vis dar „nesisteminę“ Sinn Fein. Kaip ten benutiktų, šalies rinkėjai „surinko“ Airijai veikiau valdžios krizę nei aiškų sprendimą ateičiai. Vis dar premjeras Leo Varadkar buvo paniręs racionaliose Brexito reikaluose ir, kaip regis, pražiopsojo šalies vidaus rūpesčius. Ir kaip čia nepamoralizavus – ne racionalūs dalykai lemia istorinius sprendimus.
Užsk. Nr. EV-172
