23 vasario, 2023
LNM

Gintaro kelias: tarp mito ir tikrovės

Šiandien visi žino, kad gintaras – tai medžių sakai, jo esama visame pasaulyje, tačiau išskirtiniu laikomas vadinamasis baltiškasis gintaras, nors tuo metu, kai jis susiformavo, maždaug prieš 50 milijonų metų, nebuvo nei Baltijos jūros, nei Skandinavijos pusiasalio. 

Lietuvos nacionalinio muziejaus Istorijų namuose veikiančioje tarptautinėje parodoje „1000 000 žingsnių: Gintaro kelias nuo Romos iki Baltijos“ pasakojama apie pirmuosius amžius po Kristaus. Taip norėta laiką nors kiek sukonkretinti, paversti jį labiau apčiuopiamu. Būtent tuo metu vadinamasis civilizuotas pasaulis – romėnai – atkeliavo iki Baltijos jūros pakrančių, kad parsivežtų mistiškosios medžiagos. Taigi romėnai ne tik plėtė savo valstybę užkariaudami naujas teritorijas, bet ir mezgė prekybos ryšius, o tai suteikė gero ir mūsų protėviams – aisčiai pateko į rašytinius šaltinius. Juos pirmąkart 98 mūsų eros metais aprašė Tacitas.

Folkloro sakmės

Nors gintarą gaubia daug paslapčių, mitų esama vos kelių. Jie stipriai susiję su Lietuvos identiteto formavimu, politiniu naratyvu: su Lietuvos nepriklausomybės atkūrimu, net tautos atsiradimu.

Regis, sakmė apie Jūratę ir Kastytį gyvavo per amžius: ši istorija taip įaugusi į kiekvieno mūsų pasaulėjautą, kad dažnas pamiršta ar net nežino, kad lietuvių tautosakoje ji pirmą kartą buvo užrašyta XIX amžiaus viduryje. Ją užrašė poetas, rašytojas, tautosakininkas Liudvikas Adomas Jucevičius. Legenda buvo labai romantizuota: gintaras – tarytumei moteris, romantiško turinio turinti esencija. XX amžiaus pradžioje Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė sukūrė pasaką („Jūra“, 1908) apie verkiantį kūdikį, paliktą ant marių kranto, – šis kūdikis tarsi reprezentuoja Lietuvą: prie jo priplaukusi gulbė maitina vaiką gintaru. Gintaras čia nelyginant stiprybės šaltinis, tautos dvasios šaltinis, o kūdikis – tauta, jos dvasia. Taigi nuo XIX a. vidurio, o ypač XX a. pradžioje gintaras imamas tapatinti su Baltijos, tautos dvasia, kol galiausiai Maironis sueiliuoja poemą.  

Taigi kas yra gintaras? Tai ne tik medžiaga, žadinanti fantaziją, bet ir savotiška laiko mašina, gebanti išsaugoti nuorodas į praeitį, prieš milijonus metų gyvenusius gyvūnus, augalus. Tas žmogui visais laikais darė didžiulį įspūdį – juk per gintarą buvo galima prisiliesti prie praeities. Tačiau kūrėjui, juvelyrui gintaras yra baisiai klastingas, su juo sunku dirbti. Tai trapi medžiaga, ir nežinia, ką galima joje rasti: joje esama ir oro burbuliukų, ji gali lengvai skilti. Nuo gintaro apdirbimo pradžios niekas nepasikeitė. 

Kelionė per XX amžių

Istoriškai gintaras – labai ambivalentiškas. Jo vertės skalė be galo plati: nuo prabangių ir labai vertingų dirbinių iki kičinių katinukų (net teletabių!) iš gintaro dulkių, kuriomis galima apklijuoti beveik viską – net automobilį.  

Per visą XX amžių buvo suformuotas didžiulis simbolinis kapitalas. Žvelgiant iš laiko perspektyvos, kai kurie gintariniai papuošalai įgavo labai negatyvias asociacijas, visiškai nepriimtinas šiuolaikiniam žmogui. Gintaras per XX amžių pasidavė daugybei transformacijų, turėjo daug vaidmenų, vienas kurių – tautos dvasios išraiška. Skirtingais laikotarpiais gintaro įvaizdis – verbalinis ir materialus – kartais sutapdavo, o kartais net labai prasilenkdavo. Prakilnus gintaro kaip Lietuvos įsikūnijimo įvaizdis atsirado su pirmąja nepriklausomybe, tautiniu romantizmu, kai lietuviai formavosi kaip tauta, kuriai reikėjo atspirties taško susivokti, kas jie yra iš tikrųjų. 

Gintaras buvo pasirinktas kaip vienas iš lietuvybės komponentų, galintis asocijuotis su gintarine Jūratės pilimi. Tačiau realybė visai kitokia – gintaro Lietuvoje ne taip ir daug, o iš jo dirbtuvėse eksportui buvo gaminami karoliai, plunksnakočiai, rašalinės, rožančiai. Romantizmo būta tik įvaizdyje, ne realiuose dirbiniuose.

Atrodo, kad gintaras yra neatsiejama lietuvių tautinio kostiumo dalis, bet neatsiejama tautinio kostiumo dalimi gintaro karoliai tapo tik XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje. Tuomet buvo daug dirbama siekiant unifikuoti, standartizuoti tautinį kostiumą, kuriuo puošdavosi ponios, eidamos į viešus iškilmingus renginius. 

O štai sovietmečiu, iki 1957-ųjų, su gintaru mene buvo elgiamasi, galim sakyti, kiauliškai. Esama nepaprasto grožio gintaro gabalų: balto, juodo, mėlyno. Tačiau gintaro žaliava, kuri neatitiko tuomečio standarto, buvo traktuojama kaip atliekos. Gintaras buvo malamas į dulkes, kaitinamas, lydomas, keičiama jo spalva, iš jo liejamos vyšnios, vorai, vabalai ir pan.

Be galo daug gintaro gabalų buvo nurašyta kaip atliekos, kurios buvo išlydytos arba supjaustytos. Tuo metu gamybai buvo panaudojama tik 17 procentų rasto gintaro. Nors skulptoriaus ir dizainerio Felikso Daukanto dėka požiūris į gintarą ėmė keistis, segės su vyšniomis ar klumpėmis išliko labai populiarios. Taigi gintaro turėta nemažai, tačiau iš jo gaminti dirbiniai vėliau nebepatiko niekam – ši produkcija sukūrė neigiamą simbolinį kapitalą. Gintaras tapo save patį diskredituojančiu objektu, nieku paverstas ir gintaro mitas.  

Pats gintaras savaime nekaltas – jis reiškė nebe Lietuvą, o Tarybų Lietuvą. Sovietmečiu teisingą meno kūrinį turėjo sudaryti nacionalinė forma ir internacionalinis turinys. Nuo romantizuoto įvaizdžio pereinama prie sovietmečiu paradoksaliai pratęstos Eduardo Mieželaičio „Gintaro paukštės“. Gintaras nebebuvo Lietuvos nuosavybė, o visos SSRS. Šiam įvaizdžiui stiprinti buvo kuriama sovietinė tautų draugystės mitologija, paremta gintaru.

XX amžiaus pabaigoje menininkams ir visuomenei apskritai nebesinorėjo į sovietinius gintaro dirbinius žiūrėti, o menininkai su gintaru nebenorėjo dirbti. Atkūrus nepriklausomybę, lietuviai iš naujo turėjo apmąstyti savo tapatybę. Retas kuris galėjo tapatintis su Smetonos laikais, tautiniu romantizmu, sovietine praeitimi.

Tarptautinė paroda „1000 000 žingsnių: Gintaro kelias nuo Romos iki Baltijos“ kviečia nusikelti į laikus, kai gintaras buvo prabangos prekė, nediskredituota ideologijos. Paskutinį mėnesio sekmadienį, vasario 26 d.,  parodą galima apžiūrėti nemokamai.


17 balandžio, 2024

Šiandien prie Panevėžio rajono savivaldybės administracijos pastato vyko šimtmetį šiemet mininčios Lietuvos dainų šventės įamžinimui skirto ąžuoliuko sodinimo akcija. Medelį […]

17 balandžio, 2024

Jubiliejinis festivalis Rokiškyje dovanojo emocijas ir puikų laiką ne tik žiūrovams, bet ir suteikė kūrybos džiaugsmo bei patirčių festivalio dalyviams. […]

17 balandžio, 2024

„NuSPACES. Branduolinės erdvės: atominio kultūros paveldo bendruomenės, materialumai ir vietovės“ yra tarptautinis mokslo projektas, 2021–2024 m. vykdytas trijose šalyse – […]

17 balandžio, 2024

Balandžio 15 dieną Telšių kultūros centras tradiciškai atvėrė savo duris ne tik kultūros mylėtojams, bet ir visiems, norintiems šią dieną […]

17 balandžio, 2024

Balandžio 15-oji – Pasaulinė kultūros diena. Tai šventė, sujungianti muzikos, teatro, šokio, dailės, fotografijos, muziejų, bibliotekų, kultūros vertybių apsaugos ir […]

16 balandžio, 2024

Seimas antradienį po svarstymo pritarė Bibliotekų įstatymo pataisoms, leisiančioms bibliotekoms išdalyti nurašytas knygas. Už įstatymo projektą vieningai balsavo 116 Seimo […]

15 balandžio, 2024

Kultūros dienos išvakarėse Priekulėje pristatytas naujas festivalis „Ženklai“, kviečiantis pažinti nepažintą Priekulę ir jos kūrėjus. Festivalio atidarymo renginio metu įteikti […]

G. Kartano nuotr.
15 balandžio, 2024

Minint tarptautinę kultūros dieną Panevėžio teatre „Menas“ įteiktos 2024 m. Panevėžio miesto savivaldybės įsteigtos kultūros ir meno premijos. Jos skiriamos […]

15 balandžio, 2024

Birželį prasidėsiančios šimtmečio Dainų šventės metu Vilnius ruošiasi tiek dalyvių, tiek miesto svečių antplūdžiui. Be to, svarstoma apie galimybę šventę […]

11 balandžio, 2024

Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos įsteigtą Vaikų literatūros premiją viceministrė Agnė Kudarauskienė šiandien įteikė rašytojui Justinui Žilinskui ir Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos […]

11 balandžio, 2024

Kūryba. Ramybė. Įkvėpimas. Tai tik keli žodžiai, kurie puikiai apibūdina rašytojų rezidencijų programą „Parašyta Molėtų krašte“ (Writing@Moletai), kuri šiais metais […]

11 balandžio, 2024

Balandžio 9 d. vykusios parodos ,,Senosios vaistinės” atidarymo metu parodos autorė Asta Bartkevičiūtė papasakojo apie senųjų vaistinių interjerą ir įdomiausius […]

Telšių gimnazijos III laida. 1924 m.
10 balandžio, 2024

Prieš keletą metų, tvarkant kraštotyrininko ir muziejininko Juozo Mickevičiaus archyvą, saugomą Žemaičių muziejuje „Alka“, muziejininkė-rinkinio saugotoja Irma Kontautienė rado gimnazisto, […]

9 balandžio, 2024

Narcizų žydėjimo šventė – pati gražiausia pavasario šventė Druskininkuose. Triskart keitę šventės datą, pagaliau garsiai skelbiame – Druskininkai žydi! Šįmet […]

Lietuvos heraldikos tradicija / Organizatorių nuotr.
9 balandžio, 2024

Sukurtas naujas herbas šių metų balandžio 8 d. patvirtintas ir įregistruotas Genealogijos, heraldikos ir veksilologijos instituto Asmeninių herbų registre. Žaliame lauke, […]

9 balandžio, 2024

Kultūros ministerija kartu su Sveikatos apsaugos ministerija pradeda įgyvendinti Socialinio recepto projektą, kuris vyks 13-oje Lietuvos savivaldybių. Šįmet projektas bus […]

9 balandžio, 2024

Aplinkos ministras patvirtino Architektūros kokybės vertinimo metodiką, kuri leis sukurti aiškesnę ir skaidresnę architektūros kokybės vertinimo sistemą, iš anksto žinomą visiems, […]

Gintaro Lukoševičiaus nuotr.
8 balandžio, 2024

Pavasaris į Panevėžio rajoną atnešė džiugią šventę – Paįstrio kultūros centrą savo sparnais palietė „Aukso paukštė“. Šis aukščiausias šalyje mėgėjų […]

8 balandžio, 2024

Šiemet šimtmetį mininčiai Dainų šventei skirtas žygis keliauja per Lietuvos miestus, siekdamas šventės laukimo nuotaika užkrėsti visą Lietuvą. Savaitgalį Dainų […]

3 balandžio, 2024

Trečiadienį vadinamosios desovietizacijos komisijos posėdyje bus nagrinėjamas Nacionalinio susivienijimo kreipimasis dėl „Vėliavnešių“ skulptūros Ukmergėje. Taip pat bus sprendžiama dėl paminklų […]