Gojaus partizanai įamžinti Prienų rajone
1944 metais, užėjus antrajai sovietų okupacijai ir pradėjus siautėti NKVD divizijos daliniams, jaunesniems vyrams kilo grėsmė būti paimtiems į kariuomenę ir pasiųstiems į vakarų frontą, o kitiems dar blogiau – ištremtiems į Sibirą. Daugelis vyrų nusprendė nepasiduoti, o kad turėtų bent laikinai kur prisiglausti, Gojaus miške, pagal fronto apkasuose rengiamų žeminių pavyzdį, įsirengė laikiną slėptuvę. Jau 1944-ųjų metų lapkričio gruodžio mėnesiais, daugelyje vietovių įvyko pirmieji partizanų susidūrimai su NKVD. Kažkam išdavus, į Gojaus miško prieigas atvyko didelė grupė NKVD karių ir ėmėsi šukuoti mišką. Čia užsišoko ant partizanų kulkosvaidininkų pasalų. Daug buvo paklota kareivių, bet jėgos buvo toli gražu nelygios, žuvo kulkosvaidininkai ir dar penki vietiniai vaikinai tai: Aleksandras Kamsiukas(1917-1944), Juozas Karalevičius(1918-1944), Juozas Manarka1919-1944, Jonas Nemeikštis(1917-1944) ir Bronius Vrubliauskas (kol kas nežinoma-1944). SSRS okupantai keršydami pradėjo siautėti dar labiau, Daug kur ėmė deginti įtartinas sodybas, tame tarpe ir mūsų sodybą netoli Gojaus miško, kadangi išdavikas nurodė jog mano tėvas P. Proškus-Praškevičius (1898-1947) dalyvavo tame partizanų būryje. Mes šeši vaikai su mama likome be namų kaip stovime. Nuo tų įvykių prabėgo lygiai 75-ieji metai, buvę vaizdai giliai įsirėžė į atmintį, atrodo tarsi vakar tai vyko. Visa tai susibūrusi vietos iniciatyvinė grupė, Verknės girininkijos girininkas Aurimas Bartuška, Gojaus miško miškininkas Mindaugas Miklušis, ūkininkas Pranas Žygas, LŠS Vytauto Didžiojo šaulių 2-osios rinktinės Kauno 202-osios kuopos vadas Julius Proškus ir 202-osios kuopos vado pavaduotojas dr. Raimundas Kaminskas ėmėsi konkrečių veiksmų ir darbų, kad ši istorinė atmintis būtų atkurta ir įamžinta ir saugoma ateities kartoms. Kruopštus darbas neliko be rezultatų- šiandien gruodžio 10 dieną granitinis atminimo ženklas su Vyčio kryžiaus siluetais obeliskas – pastatytas. Už labai didžiulį darbą dėkojame Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Generalinei direktorei p. dr. Teresei Birutei Burauskaitei, vyr. istorikei Dalei Urbonienei.
