Poezija skambėjo vis naujai atrandamame Davatkyne

Gegužės mėnesio dvi savaites per Lietuvą  60-ąjį kartą keliavęs tarptautinis „Poezijos pavasaris“ neaplenkė ir sakralios vietos – Šilavoto davatkyno (Prienų rajonas). Poezijos paukštė čia nusileido priešpaskutiniąją poezijos festivalio dieną – gegužės 25-ąją. Renginį patį vidudienį, Davatkyno namelių pašonėje, švelniam vėjeliui vis atpučiant žydinčių jazminų kvapą, daina „Angelo plunksna“ (pagal šiame krašte gimusio poeto Justino Marcinkevičiaus žodžius) pradėjo aktorius Giedrius Arbačiauskas. Paskui intarpuose tarp poetų – Jūratės Sučylaitės, Erikos Drungytės, Alinos Borzenkaitės, Lino Daugėlos, Aisčio Žekevičiaus, Aldonos  Ruseckaitės, Gintauto Dabrišiaus – skaitomos poezijos skambėjo bardo Giedriaus gitara ir jo  atliekamos dainos pagal poetų J. Marcinkevičiaus, Vytauto Mačernio, Algimanto Baltakio, Marcelijaus Martinaičio žodžius. Giedriaus deklamuojamos J. Marcinkevičiaus eilės ir dainos nešė kažkur už horizonto, pakylėjo virš kasdieninių rūpesčių su pasididžiavimu, kad kol esama čia – žemė ir laikas, dangus ir paukščių čiulbesys priklauso mums. Galima išsitiesti ant pievutėje patiesto austinio tako, stebėti baltų debesų siluetus ir žalias medžių lajas. Būti ir čia ir kažkur… Bet tuo ir esame turtingi. O šiuose turtuose – mūsų laimė. Beje, kartais ji trapi, gyvenimo negandų patikrinama… Gal kaip tik dėl to aktorius G. Arbačiauskas poezijos posmais priminė sovietmečiu nespausdintą, iš šių kraštų kilusį („šaknys kažkur tarp Jiezno ir Prienų“) vertėją ir poetą, pedagogą Vaclovą Šiugždinį (1911–1988).  

Renginio organizatorius nudžiugino susirinkusiųjų gausumas: vieni žmonės – nuolatiniai čia vykstančių renginių dalyviai, kiti – naujai atradusieji Davatkyną kaip įdomų turistinį objektą. Juk ir prieš renginį savo feisbuko paskiroje šios sakralios vietos šeimininkė muziejininkė Danguolė Lincevičienė viliojo kvietimu-patikinimu, kad paruošė visus kelius, takus, takelius, kvietė ateiti Davatkėlių takeliu nuo Šilavoto bažnyčios, pasigrožint naujai perdažytu šventovės stogu, nuostabiu kraštovaizdžiu, žydinčiomis pievomis, šventųjų skulptūromis.  Ir nepatingėjusieji praeiti naujai nušienautu takeliu nuo bažnyčios iki Davatkyno su kaupu įsitikino tokio kvietimo tikrumu.

Prienų rajone yra daug nuostabių gamtos vietų, tačiau šį Šilavoto kampelį gaubia ypatinga dvasinė ir istorinė aura. Kultūriniai renginiai prasidėjo nuo 2000-ųjų metų, kai čia tapyti pradėjo kūrėjas, dailininkų grupės „Angis“ narys Alfonsas Vilpišauskas (1945–2015). Šviesios atminties dailininko iniciatyva  ir vietovės paveldėtojų Dabrišių šeimos pritarimu Davatkyne pradėti organizuoti profesionalių menininkų plenerai, tarptautinio „Poezijos pavasario“ renginiai. Šio menininko kūrybinės veiklos dėka Šilavotas tapo gerai žinomas Lietuvoje kaip meno ir kultūros centras. Iš pradžių vyko neoficialūs poezijos skaitymo sambūriai, pirmieji poeziją čia skaitė iš šių kraštų,  Ingavangio kaimo kilusi Aldona Ruseckaitė, Gintautas Dabrišius, Erika Drungytė.  Šiemetinis, jau oficialus poezijos festivalis, vyko aštuonioliktą kartą.

Dovanų poetams – Prienų savivaldybės išleistus fotoalbumus – atvežusi savivaldybės vicemerė Jūratė Zailskienė pasidžiaugė, kad iš šeimyninio renginys išaugo į tarptautinį, kad visada labai miela Davatkyno šventėse dalyvauti. Vicemerė akcentavo, kad ši vieta ypatinga, o šį kartą dar ir todėl, kad susitiko du Prienų rajono garbės piliečiai. Memorialinių namelių sienos ir muziejaus erdvės pasipuošė tautodailininko, Prienų garbės piliečio Algimanto Sakalausko fotografijų paroda „Lauko statiniai sakralia tema“ (paties sukurtų darbų ir paties fotografuotų). Vicemerė pagarsino komisijos patvirtintą ir apie jau gegužės 30 dienos tarybos posėdyje paskelbsimą naują garbės pilietę –  rašytoją, poetę, muziejininkę Aldoną Ruseckaitę. 

Tarptautinio lygio kūrėjo, plenerų dalyvio braižą šia sritimi besidomintys lengvai atpažįsta įvairiuose šalies kampeliuose. „Darau tai, ko žmonėms reikia. Vieno užsienio profesoriaus žodžiais, esame unikali tauta, ačiū jums, kad domitės, vertinate“, – sakė A. Sakalauskas ir apdovanojo savo originaliais drožiniais naują Prienų krašto garbės pilietę Aldoną Ruseckaitę ir namų šeimininkę Danguolę Lincevičienę.

Poetų grupės vadovės Jūratės Sučylaitės, psichiatrės, poezijos terapeutės, biblioterapeutės, Klaipėdos universiteto profesorės prisipažinimą, kad į Šilavoto Davatkyną atvyko pirmą kartą, palydėjo plojimai, tarsi kvietimas atvykti dar ne kartą… Poezijos skaitymus ji pakvietė pradėti „vos ne vietinę“ poetę Aldoną Ruseckaitę. Mažumėlę susijaudinusi dėl ką tik išgirstų naujienų ir galimų atsakomybių, pakviestoji rankinėje susirado „vos ne namams“ – Ingavangio kaimo gamtos grožiui, tėvui, mamai – skirtų posmų.

J. Sučylaitė pasidžiaugė, kad į senėjančio poezijos festivalio gretas įsijungia jauni talentai. 

Kaune augęs ir aukštu jaunuoliu užaugęs poetas ir vertėjas Aistis Žekevičius pirmiausia pasidalijo vidine būsena: „Gera čia būti“ ir primindamas, kad tądien Vilniuje vyksta pusmaratonis, pažinčiai perskaitė eilėraščių iš pirmosios savo knygos „Maratonas“ (2019). 

Jaunosios poetės vilnietės Alinos Borzenkaitės eilėse skambėjo gamtos ir miesto bei gyvenimo realijų vaizdai. 

„Nemuno“ žurnalo redaktorė Erika Drungytė dalinosi džiugia įžvalga, jog senąją ir jaunąją kūrėjų kartas jungia povandeniniai kūrybos šaltiniai, kad poezijos mylėtojus džiugina sodrūs ir gilūs jaunųjų balsai. Ir gerai, anot Erikos, kad poezijos pavasariai tampa kameriniai, jaukūs, kur yra galimybė pabūti be pompastikos, fanfarų, kad nesigėdijama ištarti kokios nors pavardės…

Gintauto Dabrišiaus šiame renginyje vienu atsikvėpimu išreiškusio pilietinę poziciją ir pasigedusio… vaikų, kurių prieš dešimtį metų buvę kur kas daugiau, palydėjo linksmi pasvarstymai: „Iš tikrųjų, kur jie? Namuose palikote? Į užsienius išvežėte? Užaugo?“  

Renginio organizatoriai pasigedo ir vieno konkretaus asmens, daugelio poezijos ir kitų švenčių sielos – Kauno kamerinio teatro aktorės Almos Masilionytės, kuri Amžinybėn iškeliavo gegužės 4 dieną. Organizatoriai padeklamavo specialiai jai atminti sukurtą eilėraštį. A. Masilionytė daugiau nei dešimtmetį dalyvaudavo Davatkyne rengiamose poezijos šventėse, pleneruose, bendraudavo su dailininkais, režisavo spektaklius ir viename jų vaidino, tiesiog visa siela gyveno su Davatkynu. Šiurpuliukais suvirpino prisiminimas apie per anų metų muziejų naktį Davatkyne jos skaitytą poeziją – Adomo Mickevičiaus „Vėlines“.

Šventės dalyviai poetai Davatkynui padovanojo šių metų poezijos pavasario almanachą su autografais. O patys dovanų gavo ne tik jaukią bendrystę, bet ir po žiedą vėlyvųjų bijūnų, neįprastai anksti pražydusių D. Lincevičienės darželyje.

Renginio dalyviams nebuvo noro greitai išsibėgioti, drąsesni stabtelėjo prie bendro vaišių stalo, kiti dar sukiojosi po trobeles, apžiūrinėjo jose saugomus eksponatus, skaitinėjo atsiliepimus. Keletas jų: „ Ačiū už nuostabų mūsų paveldo puoselėjimą“; „Ačiū už nepakartojamą jausmą pabūti senose dienose ir dar tokioje neįprastoje, vienintelėje Lietuvoje aplinkoje. Ačiū už istorijos puoselėjimą“; „Aplankėme labai seniai žinomą ir pro šalį pravažiuotą sodybą… Ilgo ir kūrybingo gyvavimo, su Dievo palaima! Labai geri įspūdžiai“; „Įspūdinga, istoriška vieta, pasakojanti apie šias vietas ir gyvenusių moterų istoriją, religijos svarbą ir tų laikų aktualijas“.

Tikslumo dėlei belieka pagarsinti reklaminio skydo informaciją: „Davatkynas įsikūręs gražiausiame Trakelio šlaite. Daugiau nei šimtmetį čia buvo savotiškas vienuolynas, kuriame glaudėsi pamaldžios moterys – davatkėlės. Jos nekūrė šeimų, gyveno labai kukliai, rūpinosi kaimo žmonių dvasiniu ugdymu, mokė rašto, amatų, suteikdavo prieglobstį likimo nuskriaustiesiems. Davatkėlės kasdien dalyvaudavo šv. Mišiose, ruošė vaikus Pirmajai Komunijai, padėdavo kunigams, rūpinosi bažnyčia. Pokario metais jų namuose nuo trėmimų slėpėsi kaimynai. Daugelį metų iš šios vietos sklido gerumas ir šiluma.

Pirmoji Davatkyno gyventoja – Marijona Dabrišiūtė. Ji čia apsigyveno apie 1895 metus. Vėliau kūrėsi, statėsi namukus ir kitos maldininkės. Vienu metu čia stovėjo 7 maži namukai, gyveno 14 moterų. Šiandien yra išlikę du autentiški gyvenamieji namai ir du ūkiniai statiniai – pašiūrė ir rūsys.

Šilavotiškius ir davatkėles jungė davatkėlių takelis. Juo kiekvieną dieną pamaldžios moterys iš Davatkyno keliaudavo į bažnyčią. Dabar tai krikščionių tikėjimo, kelio į Dievo namus simbolis.“