8 spalio, 2020
XXI amžius

Į naują parapiją atsikėlęs kunigas – apie padėtį kaime, norą su malūnsparniu persikelti bažnyčią, epidemijos priežastis…

Įprasta, kad vasarą Lietuvos vyskupai kunigus perkelia iš vienos vietos į kitą, kartais juos sukeičia arba išsiunčia studijuoti į užsienį. Todėl šiandien „XXI amžiuje“ kalbiname vieną tokį Vilkaviškio vyskupijos kunigą, paskirtą tarnauti į Rokus ir Margininkus. Tai – kun. Vytautas Juozas INSODA, 10 metų buvęs Lukšių ir trejus metus Sutkų parapijų klebonu. Pokalbis netrumpas, bet turbūt įdomus, ne tik atskleidžiantis kaimų ir nedidelių miestelių padėtį, bet ir paaiškinąs, kodėl pasaulyje siaučia koronaviruso epidemija.

Lukšiuose dirbote 10 metų. Kada pirmąkart išgirdote, kad vyskupas žada Jus iškelti?

Vyskupo pareiga – kunigų ir tikinčiųjų gyvenimą padaryti aktyvesnį, sudaryti sąlygas keistis patirtimis, todėl jis kilnoja kunigus iš vienos parapijos į kitą ir po kelerių metų darbo vis klausinėja, ar jau nenorėtų keltis į kitą vietą. Praėjus septyneriems darbo metams vienoje parapijoje, tasai tarimasis suaktyvėja. Manęs irgi klausinėdavo.

Ar vyskupas paklausia, į kurią naują vietą norėtumėte išsikelti?

Pageidavau, kad, jeigu jau iškeltų, tai būtų gerai, kad naujoji parapija būtų rytinėje vyskupijos pusėje, kad būtų arčiau vykti į sostinę aukoti šv. Mišias įvairiems katalikiškiems judėjimams ar kitiems sambūriams.

Ką prieš atvykdamas žinojote apie Rokų ir Margininkų parapijas? Ar anksčiau jose esate buvęs?

Anksčiau čia niekada nesilankiau, bet žinojau, kad Rokai yra nauja parapija, kur žmonės meldžiasi buvusiame gamyklos administraciniame pastate įrengtoje koplyčioje.

Atsikėlęs į naują vietą pirmiausia turbūt turėsite daug ūkinių reikalų ir įvairių remontų?

Pirmiausia turėjau daug buitinių įsikūrimo reikalų. Pavyzdžiui, buvo keli buitiniai gedimai. Kai ėjau aukoti pirmas šv. Mišias naujoje parapijoje, teršalai iš kanalizacijos išsiliejo į koridorių ir koplyčią. Laimė, kad turėjau pažįstamų patikimų žmonių, padėjo ir buvęs klebonas. Taigi pavyko viską sutvarkyti, be to, tie vyrai padėjo klebonijoje šį bei tą suremontuoti.

O kiek kartų esate kėlęsis anksčiau?

Mano kunigystės darbo vietų maršrutas yra Šakiai–Ūdrija–Balbieriškis–Alytus–Seirijai–Lukšiai. Taigi per 40 kunigystės metų šis kraustymasis – jau septintasis.

Kiekvienas kunigas išsikeldamas iš parapijos joje palieka savo pėdsakus. Kaip manote, kokius pėdsakus Lukšiuose ir Sutkuose palikote Jūs?

Man klebonaujant Lukšiuose Šv. Juozapo bažnyčia buvo perdažyta iš lauko ir dalis viduje. Tai pavyko padaryti už didžiąją dalį lėšų, gautų pardavus senąją kleboniją. Pagal II Vatikano Susirinkimo reikalavimus sutvarkyta presbiterija. Kadangi bažnyčia yra mūrinė, medinį altorių teko pakeisti akmeniniu. Jį paaukojo iš šios parapijos kilęs Lazdijų altaristas kan. jubil. Gvidonas Dovidaitis. Buvo sudėta apie 110 kv. m akmens plytelių, iš viso svėrusių apie 5 t. Presbiterijos lubos ir skliautai atnaujinti su visa simbolika. Nemažai darbų atlikta ir klebonijoje. To žmonės kartais nepastebi. Šventoriuje atnaujinti trys kryžiai.

O Sutkuose dirbau trumpiau, todėl čia ženklesnių darbų atlikti neteko, bet pavyko iš lauko perdažyti senąją medinę bažnyčią, jos stogą, grindis, bokštą. Įsigyta keletas apeigoms skirtų priemonių. Žinoma, teko ne vienąsyk sulaukti paramos iš Kriūkų seniūnės Onos Rakauskienės. Ji pastebėjo, kad Sutkuose esančios kapinės yra labai lankomos, todėl seniūnija neatsitiktinai dėjo pastangas ir sutvarkė pagrindinį kapinių taką. Šiais metais seniūnai skundėsi, kad per žolės pjovimą ir gėlių ravėjimą neturi laiko daugiau dėmesio skirti kapinių ar kapinaičių tvoroms tvarkyti, tačiau Kriūkų seniūnė Ona Rakauskienė sakė privalėjusi rasti laiko, nes kai kurios tvoros jau prašėsi dėmesio. Be to, šiems darbams pasiruošta iš anksto, todėl atidėlioti jų nebuvo galima.

Visa tai – materialūs dalykai. Gal kas nors naujo atlikta ir sielovadoje?

Lukšiuose pavyko įkurti maldos grupelę, kuri antradieniais 14.30 val. rinkdavosi pasimelsti, pagiedoti, paskaityti Šventąjį Raštą, padiskutuoti. Mėginome gyventi kolektyviniu dvasingumu, t.y. kaip sako Jėzus Kristus: „Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų“ (Mt 18, 20). Kartais su parapijiečiais žiūrėdavome religinius filmus. Veikė ABBA programa: vaikai ateidavo į tikybos pamokėles, o parapijietis Vygantas Matusevičius per televizorių tėvams rodydavo suaugusiems skirtas tikybos paskaitas. Atvykdavo svečių su paskaitomis, kadangi parapijos namai turėjo geras patalpas.

Ką galėtumėte pasakyti apie bendruomenę, pagalbininkus, kurie turbūt nuolat padėdavo?

Lukšiečiai – gana išsilavinę žmonės. Jie yra įvairių profesijų, kurių ne kiekviename miestelyje rastum. Parapijos pastoracinėje taryboje ir miestelio bendruomenėje – daug tų pačių asmenų. Visi jie buvo geri pagalbininkai ir parapijai, ir bendruomenei. Daugiausiai darbų atlikdavo patys mūsų parapijiečiai, daug padėdavo seniūnas Vidas Cikana, pažinojęs meistrų, galinčių įvairius darbus atlikti.

Dažnai organizuodavome keliones. Kadangi išlikę mano asmeniniai ryšiai su buvusia Alytaus Šv. Angelų Sargų parapija, aplankyti Dzūkijos sostinę ir žymesnes šio regiono vietas pakviesdavo Alytaus miesto švietimo skyriaus vedėjas Vytuolis Valūnas. Užsisakę autobusą apie 40 lukšiečių Alytaus savivaldybės kvietimu į ten penkis kartus vyko. Be to, Alytaus miesto mokyklų direktoriai ir pavaduotojai pareiškė norą atvykti į Šakių rajoną, kur yra keli dvarai. Taigi teko jiems tokias keliones suorganizuoti. Alytiškiai Lukšiams padovanojo stiebą valstybinei vėliavai, kuri plevėsuoja šalia šventoriaus tvoros, toje vietoje, kur enkavedistai kankindavo žmones ir būdavo užkasami nužudytieji.

Lukšių bendruomenė buvo puiki, pasitardami daug nuveikėme, žmonės mėgdavo talkas. Tai – puiki galimybė ne tik pasidarbuoti, bet ir pabendrauti. Pavyzdžiui, rudenį, kai dideliame šventoriuje prikrisdavo lapų, žmonės tuoj susiorganizuodavo, dar Vinco Grybo gimnazijos gimnazistai prisijungdavo ir lapus sugrėbdavo. Beje, gimnazija skirdavo autobusiuką, kai reikėdavo nuvykti į katalikiškus jaunimo renginius. Visąlaik būdavo aktyvių žmonių, jie paliko norinčių bendrauti įspūdį. Liepos 6-ąją ant Lukšių Trijų Kryžių kalno kasmet susirinkdavome giedoti „Tautišką giesmę“.

Gal Lukšių ir Sutkų parapijose yra kokių nors tik toms vietovėms būdingų tradicijų?

Lukšių parapijoje yra dvi koplyčios – Stalioriuose ir Lepšiuose. Ten esančiose kapinaitėse jau leidžiama laidoti prieš kelis dešimtmečius palaidotųjų artimuosius. Lepšių koplyčioje paskutinį rugpjūčio šeštadienį vyksta kartų susitikimas, suvažiuoja senieji kaimo gyventojai, čia baigę mokyklą. Nemažai jų gyvena Lukšiuose. Staliorių koplyčioje šv. Mišios aukojamos per Vėlines, įprasta švęsti Šv. Jono Krikštytojo Nukankinimo atlaidus, seniūnijos mastu minėti Gedulo ir Vilties dieną. Žmonės koplyčias prižiūri, jomis rūpinasi.

Lukšiuose atsiranda tradicijų, susijusių su Zyplių dvaru. Bažnyčioje išskirčiau tradiciją puošti prakartėlę. Žmonės čia atneša paukščių ar žvėrelių iškamšų.

O Sutkuose anksčiau buvo garsūs Šv. Roko atlaidai, kai į juos suvažiuodavo keliskart daugiau žmonių, negu yra parapijiečių. Dabar, kai sodybos tuščios, tai ir buvusieji parapijiečiai, gyvenantys kitose Lietuvos vietose, pasisvečiuoti į Sutkus per Šv. Roko atlaidus retai jau beatvyksta, nes vyresnioji karta neįtikėtinai sparčiai nyksta.

Kiek kartų per tuos 10 metų kalėdojote? Kas labiausiai įsiminė?

Kalėdodavau kasmet, bet paskutiniaisiais metais pradėjęs nebaigdavau, nes vis peršaldavau. Įeinu į trobą, ten prikūrenta, išeinu į lauką, nespėju kepurės užsidėti ir kitą dieną jau imu kosėti, sloguoti, pajuntu, kad turi temperatūros. Kitais metais ėmiau kalėdoti nuo rudens, po visų žemės darbų, bet vis tiek nebaigiau. Tačiau būdamas jaunesnis aplankiau beveik visas sodybas. Nuošalesnių kaimų gyventojai žiemą vyksta melstis į Šakius, nes ten bažnyčia šildoma. Jie ir vaikus Pirmajai Komunijai ten pageidauja vesti. Anksčiau, kai buvo persekiojama, gal ir buvo tikslinga taip svetimoje parapijoje „pasislėpti“, tada visus besikreipusius „priglausdavome“, o dabar sutarėme, kad Pirmoji Komunija turi būti savo parapijoje. Juk tikyba irgi dėstoma savo, o ne kitoje mokykloje. Pas mus nėra taip, kaip Egipte, kur bažnyčios, mečetės ar kitos šventovės, valstybės lėšomis šildomos žiemą, vėsinamos vasarą.

Lukšių parapijoje gyvena bene trys jehovistų šeimos. Dvi mane priimdavo ir pabendraudavome.

O ar kalėdojote Sutkuose, kur dirbote trejus metus. Kiek šioje parapijoje žmonių gyvena?

Kaip minėjau, kaimai nyksta neįtikėtinu tempu, kartais ir kaimyninės parapijos klebonas mūsų parapijiečius aplanko, kartais tenka pasitenkinti tik ligonių lankymu prieš didžiąsias šventes. Sutkų parapija nedidelė, bet vieninga: kuomet reikėjo dažyti bažnyčią, jie greitai susiorganizavo ir surinko pakankamai lėšų remontui, o pridėjus Šv. Roko atlaidų rinkliavą iš savo kišenės lėšų už remontą pridėti nereikėjo.

O kiek priimdavo Pirmąją Komuniją, kiek gavo Sutvirtinimo sakramentą?

Pirmąją Komuniją – kasmet po 18–20, beveik visi ketvirtokai, o Sutvirtinimo sakramentą – po 20–25. Šiemet Pirmąją Komuniją priėmė 22, o Sutvirtinimo sakramentą gavo 23. Gimnazijoje to amžiaus vaikų yra daugiau, bet dalis jų gyvena kitose aplinkinėse parapijose ir ten ruošiasi šiems sakramentams. Beje, Lukšiuose buvęs katechetas Mindaugas Venckūnas, dabar Šakių „Varpo“ mokyklos direktoriaus pavaduotojas ūkiui, užimdamas pasaulietines pareigas, palaiko savo katechetinių žinių lygį ir padeda ruošti vaikus. Pastebėjau, kad vaikai dabar laisvesni, nes švietimo sistema laisvėja, moksleiviams įskiepija daugiau sąmoningumo, savarankiškumo. Jiems nereikia sakyti: „Eik išpažinties“, jie nesibaimina kunigo ir klausyklos, o padarę nuodėmę supranta, kad su ja gyventi yra blogai, todėl nieko nelaukę eina išpažinties. Žinoma, tokie ne visi, bet smagu, kad ir bent keli yra tokie.

Įdomu, ar suskaičiavote, kiek kartų per tuos 10 metų pakrikštijote, sutuokėte ir palaidojote Lukšiuose ir Sutkuose iš viso ir atskirai skirtingais metais? Ar tie skaičiai kasmet labai skyrėsi?

Nesuskaičiavau, kiek per darbo Lukšiuose metus pakrikštijau. Įprasta, kad per metus būna apie 15–20 krikštynų, 5–6 santuokos ir apie 40 laidotuvių. Per 10 metų Lukšiuose palaidojau daugiau kaip 350 žmonių. Į jų vietą į Lukšius gyventi sugrįžo mažai kas. Vaikai baigia mokyklas ir išvažiavę į miestus atgal į tėviškę nesugrįžta.

Sutkuose palaidojau paskutinius kelių kaimų gyventojus. Čia gal 12 namų belikę, bet daugiau kaip pusė tušti. Jei kas nusiperka sodybą, tai tik vasarą joje būna, o žiemą gyvena mieste. Taip ir nyksta kaimai: pavadinimas lieka, trobos stovi, bet gyventojų nėra. Seniūnas Vidas Cikana sakė, kad per jo darbo metus  seniūnijoje (tai Lukšių ir Sutkų parapijų ribos) sumažėjo 1100 žmonių. Pagal registraciją Lukšiuose yra apie 1200 gyventojų, bet daug jų išvykę dirbti į užsienį, tad realiai negyvena nė 1000 žmonių, gerai, kad dauguma išvykusiųjų myli savo tėviškę ir dažnai joje lankosi. Sutkuose pakrikštijau 2 vaikus, santuokų nebuvo, palaidojau kasmet apie 10.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę buvo atstatyta arba pastatyta nemažai bažnyčių. Tokių yra ir Vilkaviškio vyskupijoje. Jūs irgi aptarnavote parapiją, kurioje buvo pabaigta per karą pradėta statyti bažnyčia. Tačiau Sutkų bažnyčia vis dar neįrengta, žiūrint iš išorės, atrodo, kad jau visai nedaug betrūksta. Vis dar meldžiamasi mažoje senoje medinėje bažnytėlėje. Ko trūksta, kad pastatytoji bažnyčia būtų įrengta ir joje būtų galima melstis?

Sutkų bažnyčia yra baigta. Trūksta tik durų ir vidaus įrangos. Langai sudėti, stogas geras, lietvamzdžiai tvarkingi, iš lauko atrodo vos ne kaip nauja. Statydami šią bažnyčią žmonės įdėjo daug darbo, sunkiai dirbo karo metais, o ir pabaigė statybą jau atkūrus Nepriklausomybę. Plytas nešiojo ant kupros, o ne su keltuvais kėlė. Bet eilinį sekmadienį, kai nebūna užsakytų šv. Mišių, į senąją mažą bažnytėlę ateina 4–6 žmonės, o žiemą, kai šalta, kartais rasdavau 1–2 žmones. Tiesa, atvykdavau su zakristijonu, vargonininke ir vienu ar keliais choristais. Taigi didžiąją dalį maldininkų atsiveždavau iš Lukšių. Daugiau žmonių atvyksta apie Vėlines, nes jaučia pareigą aplankyti artimųjų kapus. Ir iš kitų vietų laidojami savo tėviškėje. Čia palaidoti kunigai kraštiečiai Paukščiai, ir ilgametį Aukštosios Panemunės kleboną kan. Praną Liutviną ketinta laidoti (dabar stovi tik jį įamžinantis paminklas). Bet kas prižiūrės kunigų kapus, kai kaimas taip nyksta? Kažkada vienuoliai ieškojo vietos Lietuvoje įsikurti, Sutkai jiems būtų labai tikę, net bažnyčios nebūtų reikėję statyti… Visa šita padėtis yra ankstesnio kolūkinio ir ateistinio planavimo pasekmė, kai čia sovietmečiu nieko nestatė ir nekūrė, – net gyvulininkystės fermų nebuvo. Žmonės čia neturėjo darbo ir negalėjo įsitvirtinti. Sutkai – labai rami ir graži vieta prie miško, ten žvėreliai po kiemus vaikšto. Yra sena klebonija, į kurią žiemą įleidžiame miško darbininkus pasišildyti, nes ten yra krosnis.

Taigi kokią galime matyti perspektyvą esant tokiai padėčiai?

Perspektyva yra mano vizijose. Galbūt galima Sutkų bažnyčią su galinga technika atgabenti į Rokus, kur nėra bažnyčios, nors sklypas jai paskirtas?..

Maža senoji bažnytėlė yra kultūros paminklas, o tai turbūt irgi reikalauja papildomų rūpesčių?

Žinoma, yra papildomų rūpesčių, bet jie duoda ir malonių dalykų. Man patinka labai įdomus Betliejus, eksponuotas Rumšiškėse, Lietuvos liaudies buities muziejuje, žmonės remia, rašo knygas apie Sutkus, kraštiečiai Juozaičiai parėmė religinių paveikslų įsigijimą.

Kokias pamokas žmonės gavo po šiemetinio karantino? Turbūt buvo verta atidžiau pamąstyti apie gyvenimo šiame pasaulyje prasmę? Ar parapijiečiai klausinėjo Jūsų nuomonės apie tai?

Man labai keista, kad žmonės, bandydami suvokti, iš kur kilo ši pandemija, rūpinasi ne esme. Mažai kas aiškinasi tikrąsias jos kilmės priežastis. Iš tiesų ši pandemija buvo išpranašauta. Po Černobylio atominės elektrinės sprogimo buvau sutikęs kelis stačiatikių dvasininkus, kurie sakė, kad jau sutrimitavo trečiasis angelas. Ir pacitavo Šventojo Rašto ištrauką: „Iš dangaus nupuolė didelė žvaigždė, liepsnodama tarsi deglas, ir nukrito ant trečdalio upių ir ant vandens šaltinių. Žvaigždės vardas yra Metėlė. Ir pavirto trečdalis vandenų į metėlę, ir daugybė žmonių numirė nuo apkartusio vandens“ (Apr 8, 10–11). Taigi aišku, kad toji Metėlė (ukrainietiškai yra chernobyl) yra Černobylio avarija. O dabar pažiūrėkime, ką Šventajame Rašte rasime toliau. „Ir sutrimitavo ketvirtasis angelas. Tuomet buvo užgauta trečdalis saulės, trečdalis mėnulio ir trečdalis žvaigždžių, kad jų trečdalis užtemtų ir diena prarastų trečdalį šviesumo ir tiek pat naktis“ (Apr 8, 12). Taigi galime suprasti, kad keičiasi klimatas. Skaitykime toliau: „Ir sutrimitavo penktasis angelas. Aš išvydau žvaigždę, nukritusią nuo dangaus žemėn. Jai buvo duotas raktas nuo bedugnės šulinio. Ji atidarė bedugnės šulinį, ir išsiveržė dūmai iš šulinio, tarytum iš milžiniškos krosnies. Ir aptemo saulė ir oras nuo šulinio dūmų, o iš dūmų pasipylė žemėn skėriai, ir jiems buvo duota galia, kaip turi galią žemės skorpionai. Jiems buvo įsakyta nekenkti žemės žolei nei jokiam žalumynui, nei jokiam medžiui, o vien tik žmonėms, kurie neturi savo kaktose Dievo antspaudo. Bet jiems buvo leista ne žudyti žmones, o juos kankinti per penkis mėnesius. Jų kankinimas it skorpiono, kai jis įgelia žmogų. Anomis dienomis žmonės ieškos mirties ir jos neras, trokš numirti, bet mirtis bėgs nuo jų“ (Apr 9, 1–6). Čia skėriai yra šikšnosparniai ir skujočiai, kurie nors turėjo uždegimų, bet gamta stiprino jų imunitetą, kad būtų išlaikyta populiacija. Neaiškiomis aplinkybėmis virusas peršoko į žmones ir dėl žmonėse esančio silpnesnio imuniteto visame pasaulyje pasklido koronavirusas. Popiežiai ne vienąsyk įspėjo mokslininkus per daug „nelįsti“ į gamtos vidų… Tai – nevykusių mokslinių tyrinėjimų rezultatas, kaip minėjau, apie tai ne vienąsyk kalbėjo, rašė ir įspėjo popiežiai. Siūlyčiau atidžiau paskaityti ir pamąstyti. Parapijiečiams apie tai aiškinau, diskutavome apie šį apreiškimą Jonui ir jo vizijas apie pasaulio pabaigą. Pandemija įvarė daug baimės, kai kas jau prarado drąsą ir į bažnyčią eiti, nors anksčiau eidavo.

Daug kartų Lukšiuose teko girdėti Jūsų homilijas. Atrodo, kad joms būdavote kruopščiai pasiruošęs. Kaip ruošiatės, ar daug laiko tam reikia skirti?

Nemažai bendrauju su žmonėmis ir iš jų išgirstu įvairių dalykų, kuriuos galima pritaikyti homilijose. Dalyvauju kunigų susirinkimuose ir taip gilinu žinias. Kadangi moku kelias kalbas, esu pats surinkęs nemažai medžiagos ir iš jos galiu daug ką panaudoti.

O kiek kunigas, sakydamas homilijas, kartojasi, jei sekmadieniais turi trejas šv. Mišias?

Turinys būna tas pats, minties esmė panaši, bet žiūrėdamas į susirinkusiuosius matai ir jauti, ką žmonėms iš tos dienos Evangelijos reikėtų perduoti. Kai aukoju kelerias šv. Mišias, tai homilijos minties branduolys būna panašus, bet detalės skiriasi, priklausomai nuo to, ko bažnyčioje daugiau – vyresnių ar jaunesnių žmonių, gal jie susirinkę jubiliejaus švęsti, o gal į mirties metinių minėjimą. Tenka prisitaikyti pagal situaciją. Kadangi žmonės į šv. Mišias tą dieną ateina vienąkart, tai sakyti visai skirtingą homiliją nebėra prasmės.

Kunigas ir pats klausosi homilijų. Kurių kunigų mintys apie Šventojo Rašto ištraukas Jums labiausiai patinka? Turbūt nebūtina vardinti tų, kuriuos ir rečiau bažnyčioje pasirodantys mini, juk tokių esama ne vien didmiesčiuose ar didesniuose miestuose, bet ir provincijoje?

Mėgstu pasiklausyti jaunesnių kunigų, kurie baigę mokslus užsienyje, išgirsti, kas jiems rūpi, kaip jiems vieni ar kiti dalykai atrodo. Bažnyčia laisvėja, darosi demokratiškesnė, ateina kitos kartos, naujausio laikmečio žmonės. Man įdomu, ką kalba jaunesni kunigai, baigę laisvos Lietuvos mokyklas, bet branginu ir tą patirtį, įgytą persekiojimo laikais, – juk nuostabiai suveikė ankstesnio laikotarpio dvasingumas, laimėjęs mūsų Tėvynei Nepriklausomybės perlą. Tada vyravusi atmosfera buvo su nemaža įtampa, vieni save laikė tikinčiais, o kiti dėjosi esą ateistais ir nuolat galėjo tyčiotis iš kiekvieno, einančio į bažnyčią. Dabar tokios įtampos ir pernelyg ryškių skirtumų nėra, visi ieško bendrystės. Vertinu kukliai ir dvasingai kalbančius kunigus, o ne tuos, kurie ne Šventąjį Raštą aiškina, bet savo patirtus įspūdžius pasakoja, siekia išpopuliarėti bet kokia kaina.

Mokytojai, gydytojai, kitų profesijų atstovai kelia kvalifikaciją, tobulinasi įvairiuose kursuose. O kas kunigui yra žinių pagilinimas? Kiek tai svarbu, ar jo pakanka, ar tai kunigui duoda įkvėpimo?

Man labai svarbu būna rekolekcijos, brevijorius. Tai yra dvasinė gyvenimo apžvalga. Dalyvauju ne tik Lietuvoje vykstančiose, bet kartais nuvykstu toliau, kartą kitą per metus į Romoje ar kitur esančius kunigų ir pasauliečių sambūrius. Su kunigais pasikalbame apie dvasinį klimatą kitose šalyse, sužinome, kuo jie gyvena, kas jiems rūpi. Galbūt didžiausias skirtumas tarp mūsų lietuviško dvasingumo ir ten vyraujančio yra tas, kad ten kunigai labiau profiliuoti, vieni geriau žino apie parapijų gyvenimą, kiti „Caritu“ rūpinasi, dar kiti važinėja po vienuolynus ir ten dalyvauja ar veda rekolekcijas. Dalyvauju Vidurio Europos kunigų susitikimuose. Vienas paskutinių vyko vasario mėnesį Kroatijoje. Svarbūs būna ir vyskupijos kunigų susirinkimai, kuriuose aptariame įvairias bažnytinio gyvenimo temas.

Jei į tokias rekolekcijas vykstate, tai turbūt kalbų mokate?

Mokykloje mokiausi anglų kalbos, turėjau gerą mokytoją Budrytę, kuri, kaip jauna mokytoja, mus mokė, ne tik gramatikos, o kaip reikia kalbėti, vesti dialogą. Rusų kalbos mokėmės visi, bet nusipirkau rusų–lenkų kalbų vadovėlį ir iš jo išmokau per televiziją ir radiją girdėtą lenkų kalbą bei gramatiką. Teko gyventi kunigų bendruomenėje prie Florencijos, Lopiane, į kur vyskupas mane išleido pusmečiui. Ten du mėnesius galima kalbėti angliškai, o po to – tik itališkai. Mūsų trisdešimties kunigų grupės dėstytojai buvo italai, taigi nori nenori išmoksti italų kalbą. Į ten gali vykti ir pasauliečiai, kurie ten gauna darbą, gyvenamą plotą, tačiau 30% atlyginimo turi skirti bendruomenės reikalams. Vėliau jau ir šv. Mišias itališkai aukodavome, nes turėjome pavaduoti kunigus italus, vietoje atostogų išvykusius į misijas Afrikoje. Bet man atrodo, kad, jei gerai žinai Šventąjį Raštą, bet kurią kalbą išmokti nėra sunku. Paimi vieną lietuviškai gerai žinomą vietą, perskaitai ją kita kalba ir supranti.

Atgimimo metais daug žmonių sugrįžo į bažnyčias, tada turbūt dažnai tekdavo išklausyti išpažinčių tų žmonių, kurie jos nebuvo kelis dešimtmečius. O ar dabar tokių nepasitaiko?

Ir dabar pasitaiko tokių, kurie vėluoja atlikti atgailą. Čia pagelbsti artimųjų malda sujungta su auka už tai, kad jų šeimos narys eitų išpažinties. Štai viena šeima savo piligriminę kelionę skyrė tam, kad jų giminaitis pagaliau atliktų išpažintį, ir tai davė rezultatą – po 19 metų pertraukos jis priėmė Susitaikinimo sakramentą.

Šiemet minėjote kunigystės 40-metį. Kada Jums per tuos metus buvo sunkiausia?

Sunkiausia būna atsikėlus į naują parapiją susipažinti su jos žmonėmis. Kai atsiduri krašte, kur neturi jokio pažįstamo žmogaus, būna tikrai sunku. Juk jei užkalbinsi nepažįstamą, nežinia, ar tai nebus piktavalis žmogus. Net pagalbos iš tokio pavojinga prašyti, gali tyčia atmestinai ką nors padaryti. Aktyvesnieji brandaus tikėjimo žmonės turėtų patys iškart pasisiūlyti padėti naujam klebonui ir pasirūpinti, pakviesti tinkamus meistrus atlikti įvairius įsikūrimo darbus.

Bėgant metams atsiranda sveikatos bėdų. Bet svarbiausia kunigo misija – tarnauti Jėzui Kristui. Visa kita nublanksta. Taigi jei ir atsiranda kokių nors problemų, į jas per daug dėmesio nekreipi, nes juk dėl Jėzaus viską darai. Kartais galbūt kunigas išgirsta pasišaipymų iš savo kalbų, betgi svarbiausia yra neprarasti ryšio su Jėzumi, stengtis, kad jis būtų nuolatinis, ir tada Jėzus nenuvils.

Kada kunigas nusivilia, kada jaučia, kad jo darbas neduoda laukiamo rezultato?

Viską stengiuosi matuoti Amžinybės mastu. Čia, žemėje, yra laikinas gyvenimas, čia viskas keičiasi. Tai kartais žmonės priima labiau, kartais mažiau, vienais laikais vienaip, kitu metu kiek kitaip, bet galiausiai rezultatus pamatysime Amžinybėje. Kiek aš atsiduodu Dievui, tiek pavyksta pasiekti. Dievas viską dėl mūsų yra padaręs ir padarys, jeigu tik būsime ištikimi, tvirti ir kantrūs. Juk Jis už mus paaukojo savo gyvybę, kaipgi Jis galėtų likti kurčias žmonių ašaroms ir bėdoms bei neteisybėms. Jis pirmasis mus pamilo ir parodė, kokia didi Jo meilė kūrinijai. Visai to nematyti, nesuvokti yra tiesiog apsileidimas. Dievui svarbiausia, kad jo vaikas grįžtų į jam paruoštą mūsų pirmųjų tėvų prarastą palaimintą gyvenimą. Gal kartais mes per griežtai pažiūrime į tuos reikalavimus jį pasiekti, bet negalime pamiršti, kad Dievo meilė ir gailestingumas yra didesnis už žmogaus. Kad ir kaip mes besielgtume, Dievas mums daugiau padaręs, negu mums atrodo. Kunigui svarbu būti šalia Dievo, tai patiria, kai pastoviai veda dialogą su Juo, o kada gyvena tuo, kas Dievui svarbu, tada nelieka laiko ir vietos nusivylimui, kaip sakoma, ieškai ir randi…

Bet ar neapmaudu, kai bažnyčioje matote daugiau vyresnių žmonių, kuriems Jūsų rodomas kelias pas Jėzų Kristų yra svarbesnis negu jauniems?

Kunigas mato, kaip paaugliai maištauja, po to žmonės bręsta, ateina laikas vykdyti Dievo valią – kurti šeimą, toliau formuoti savo gyvenimą, o kai ateina senatvė, nori nenori surimtėja. Taigi nenuostabu, kad bažnyčioje matome daugiau vyresnių žmonių. Bet ir dabar galima pastebėti jau vis daugiau jaunimo, norinčio tobulinti ir pagyvinti savo gyvenimą bei tikėjimą.

Kaip vertinate savo buvusių parapijų jaunimą, kuris ateina priimti Pirmąją Komuniją, tuokiasi, atneša krikštyti vaikus? Koks jų religinis sąmoningumas?

Viskas priklauso nuo tėvų. Dalis jų pasako: „Kaip radome, taip ir paliksime“. O patys per mažai aiškinasi apie Dievą. Gaila, kad priimant vienus ar kitus sakramentus tai bažnyčios sienos, tai kunigo pavardė būna svarbiau. Bet juk iš esmės žmogui tai nieko neduoda, o tik klaidina, savotiškai nutolina nuo Dievo. Svarbiausia turėtų būti Dievo žodis, kuris yra girdimas. Dievą pažinti dera per Jo žodį, su Juo bendrauti. Jaunimas neretai neišnaudoja begalinio galimybių rezervo, nesupranta ir neįsivaizduoja, kokį galėtų patirti vidinį pasitenkinimą ir džiaugsmą iš religijos. Reikėtų labiau domėtis religija, tam yra ne tik Mišios, malda, bet ir laisvas laikas. Suprantu, kad vaikų auginimas, darbas, įtampa, konkurencija kamuoja, bet labai norėdamas tikrai gali rasti laiko pasimelsti. Kai pamilsti maldą, bendrystę su kitais maldoje, gauni dvasios pakilimą ir tada problemos jau nebebūna tokios baisios.

Kada kunigas džiaugiasi?

Kunigas džiaugiasi visą laiką atnaujindamas ryšį su Jėzumi Kristumi. Kiekvienos šv. Mišios yra buvimas su Kristumi, o jų aukojimas yra įsiliejimas į Dievo valios vykdymą. Kai kalbi brevijorių, aukoji šv. Mišias, teiki sakramentus, tada ir aplanko vidinė ramybė, jog darai tai, kam pašauktas.

O ar kunigas gali džiaugtis net po laidotuvių, sakydamas: „Geros laidotuvės buvo“? Kokios jos tada turėtų būti?

Laidotuvės visada būna liūdnos, nes atsisveikinti skaudu. Geros laidotuvės, kai žmonės meldžiasi už mirusįjį ir gauna maldos atsiliepimą iš Amžinybės. Jei žmogus nepatiria grįžtamojo ryšio, vadinasi, yra kažkokių klaidų ir reikia padaryti išvadas. Daug sutiktų žmonių man yra tvirtinę, kad jaučia iškeliavusiųjų dvasią. Kai mes keliese viena intencija meldžiamės, Jėzus yra su mumis, mus apšviečia ir stiprina. Kapinėse kartais matome deginant žvakutes. Gražu, bet, jei nėra maldos ryšio su mirusiuoju, tada žvakutės uždegimas tėra šaltas prisiminimas. Reikia maldos už mirusįjį. O per šv. Mišias patiriame ryšį su Juo ir tuo pasauliu, kuris yra kiekvieno iš mūsų būsimoji tėviškė, į kurią keliaujame.

Kokia kunigo dienotvarkė? Ar turite kokį nors laisvalaikio užsiėmimą, nesusijusį su kunigyste? Ką mėgstate veikti, kai galite skirti laiko vien sau?

Visą laiką esu kuo nors užsiėmęs. Kartais tai būna ir laisvalaikio užsiėmimas. Mėgstu domėtis naujomis technologijomis, mokslo, technikos pasiekimais, nes pasaulis labai keičiasi, labai daug naujų dalykų atsiranda. Bet kurioje gyvenimo srityje padaryta didžiulė pažanga. Pažvelkime vien į informacines technologijas, ryšio priemones – per 10 metų sparčiai nukeliauta į priekį ir tuo neverta stebėtis. Kunigui reikia neatsilikti, kad kalbėdamas su žmonėmis nepasijustų neišmanėlis. Kai kurie žmonės sako: „Kaip radome, taip ir paliksime“. Tikrai ne! Vienoje parapijoje man siūlė palikti taip, kaip yra. Atsakiau, kad turime tobulinti, šveisti dvasią, ieškoti, surasti…

Turbūt kunigas, kaip ir kiekvienas žmogus, kartais jaučiasi vienišas? Kada tai būna?

Kai kam kartais gali atrodyti, kad kunigas yra vienišas. Bet juk jis visą laiką yra Dievo globoje: kasdien Mišios, brevijorius, rožinis, asmeninės maldos, gyvenimo stebėjimas, domėjimasis naujienomis. Būna sunkesnių dienų, kai pavargstu, nes juk man jau 66-eri. Tada surandu laiko pailsėti. Visos gyvenimo akimirkos nėra tuščios, visąlaik tenka kažką galvoti, kalbėtis ir to vienišumo nesijaučia.

Kaip dažnai bendraudavote su dekanato ar kitais kunigais ir kiek tai svarbu?

Šakių dekanate kas keli mėnesiai (neskaitant atlaidų) būdavo taip: pas vieną kunigą suvažiuoja kunigai, ten būna šv. Mišios, priimantis kunigas kalba ką nors iš savo patirties, paskui bendrai papietaujama, aptariamos Bažnyčios naujienos. Taip stiprinama kunigų bendrystė. Aš turėjau svečią iš Šveicarijos kunigą Leo Riudi (Leo Ruedi). Jis dekanato kunigams papasakojo apie savo šalies kunigų gyvenimą, paskui dar jį nusivežiau pas kelis kunigus pabendrauti atskirai.

Pažvelkime į Jūsų vaikystę ir jaunystę, todėl norėčiau paklausti, kaip prisimenate savo, dar vaiko, pažintį su tikėjimu, Dievu, bažnyčia? Ar mokykloje žinojo apie Jūsų religinius įsitikinimus?

Mokykloje apie mano įsitikinimus žinojo. Bet mūsų klasė buvo keistoka, nes joje vienintelėje berniukų buvo daugiau negu mergaičių. Visos mergaitės įstojo į komjaunimą, o berniukų – tik pora. Mokėmės tokioje atmosferoje, kai Marijampolės 4-osios vidurinės mokyklos (dabar – Petro Armino progimnazija) direktorius J. Jusaitis, Nepriklausomybės metais baigęs Marijonų gimnaziją, nebuvo užsispyręs ateistas. Jis šio klausimo stengdavosi vengti, kad nebūtų dingsties įžeidinėti ar žeminti mokinius. Taigi atmosfera čia buvo palanki tikinčiam vaikui. Be to, kai pradėjome lankyti mokyklą, per tėvų susirinkimą keli tėvai klasės auklėtojai pasakė, kad nepageidauja jokių ateistinių paskaitų ir agitacijų. Taip tėvai išreiškė tvirtą nuomonę, apsaugodami vaikus nuo galimo traumavimo ir pasirūpindami, kad nebūtų skaldomas šeimų tarpusavio ryšys, kai mokykloje įbruka vienas tiesas, o tėvai moko visai ko kita. Todėl keli mūsų klasės berniukai kiekvieną sekmadienį eidavo į bažnyčią. Bet dar buvo jaučiamas ir nematomas dangaus veikimas…

Tad kaip atsitiko, kad pasirinkote kunigystę? Kas tai nulėmė: artimieji, aplinka, patirti įvykiai ar sutikti asmenys?

Marijampolė buvo didelė parapija, bet po karo į kunigus iš jos išėjo gal tik vienas kitas jaunuolis. Kaip žinome, čia palaidotas palaimintasis arkivyskupas Jurgis Matulaitis, pamaldumas jam visada buvo žinomas, čia ir sovietiniais metais jo mirties dieną, sausio 27-ąją, daug žmonių rinkdavosi į bažnyčią. Matyt, jie kartu su vyrais ir moterimis vienuoliais daug meldėsi prašydami pašaukimų, todėl palaimintasis Jurgis tų maldų išklausė. Iš mūsų mokyklos 1974 metais Gracijus Sakalauskas ir aš 1975 metais įstojome į seminariją. Tada dalis mūsų senosios komunistų gvardijos, augusios Nepriklausomybės metais, nebuvo nusiteikusi aršiai ateistiškai ir kunigą įsivaizdavo kaip šviesų mokslo žmogų. Esu girdėjęs, kaip valdžios atstovas, atvykęs iš Rusijos, vieno kolūkio pirmininko klausinėjo, ar šis gerai sutaria su parapijos klebonu. Taigi nors vyravo valstybinis ateizmas, bet buvo vertinami ir santykiai tarp žmonių. O aš pats asmeniškai jaučiau, kaip Dievas mane paėmė už rankos ir vedė. Tai – savotiškas išbandymas, kai supranti, kad ne tu stovi, o tave dangus ir palaimintasis Jurgis kviečia. Prisimenu, kaip mama mus, tris vaikus, vesdavosi į koplyčią, kur buvo palaidotas arkivyskupas Jurgis. Man liepdavo įmesti kapeikų monetą į aukų dėžutę ir perskaityti maldą, kad Dievo tarnas Jurgis būtų paskelbtas palaimintuoju. Taigi jau nuo mažens buvome auklėjami katalikiškai. Be to, tėtės brolis Petras Insoda buvo kunigas. Aš supratau, kad tada tik kunigas galėjo kalbėti be baimės reikšdamas savo pažiūras ir jaustis laisvu žmogumi, žinoma, jei nemaištauja. Visa tai supratau iš palaimintojo Jurgio, kurio vedimą jaučiu iki šiol ir baiminuosi, kad nenuvilčiau.

O į seminariją stoti turbūt negalėjote, juk turbūt tada pirmiausia reikėjo į armiją?

Pirmiausia atvykau į seminariją pasitarti, kaip įstoti? Tada pasitaikė sutikti kun. Vaclovą Aliulį, kuris patarė pirmiau eiti į kariuomenę. Bet dar spėjau įstoti į Kauno politechnikos institutą, o po kelių mėnesių iš jo pasitraukęs išėjau į kariuomenę. Iš tiesų joje pasitaikė didelė grupė po 1972 metų įvykių nukentėjusių ir iš aukštųjų mokyklų pašalintų studentų, todėl visai gerai sugyvenome. Po dvejų metų grįžęs iš kariuomenės ir trumpai padirbėjęs įstojau į seminariją. O iš seminarijos labiausiai įsiminė ta diena, kai visus klierikus pasikvietė į auditoriją ir perskaitė popiežiaus Pauliaus VI jo paties ranka rašytą padrąsinantį laišką Kauno kunigų seminarijos studentams. Supratome, kad Lietuva Vatikanui ir Šventajam Tėvui rūpi, tik galbūt to negalima buvo parodyti viešais ženklais.

Turbūt dažnai Jus kviesdavo į pasaulietinius renginius pakalbėti ar ką nors pašventinti. Kaip Jums atrodo, ar kviesdavo dėl įpročio, ar dėl kunigo, kaip parapijos klebono, asmenybės svarbos?

Kviesdavo, nes manau, kad žmonėms įdomu, ką vienu ar kitu klausimu kalba kunigas. Turbūt supranta, kad kunigas nesėdi klebonijoje užsisklendęs, o daug kuo domisi, važinėja po pasaulį, todėl turi patirties, žinių ir gali kažką vertingo pasakyti. O pasaulis įvairus, jame yra ir gerų, ir blogų dalykų. Tą pasaulio patirtį reikia sujungti su Lietuvos galimybėmis ir daug ką pasieksime. Aš vis žvelgiu į emigrantus. Jei jie sugrįžtų, daug ko pamokytų, pasidalintų patirtimi ir gyventume geriau.

Teigiama, kad keldamasis gyventi į naują vietą žmogus patiria stresą. Kiek laiko užtrunka, kol kunigas, išsikėlęs iš senos vietos ir įsikūręs naujoje, apsipranta?

Manau, kad reikėtų skirti daugiau laiko persikėlimui, kad jis spėtų susipažinti su buitine aplinka, kurioje gyvens, užmegzti bent minimalų kontaktą su bendruomene. Juk ankstesnėje kunigo darbo vietoje gal buvo viena tvarka ir santykis su klebonu, kitoje jau gal įprasta kitaip. O kada tai išsiaiškinsi, kai vieną sekmadienį esi senoje parapijoje, o kitą – jau naujoje? Būna, kad dalis parapijiečių iš pradžių „pasišiaušia“ – atėjo kitas, kitoks kunigas, suprantama, jie baiminasi naujos „šluotos“: su senuoju viskas buvo suderinta, o dabar kokie gi laukia pokyčiai, reikalavimai, tvarkos. Žmonės apsipranta, o čia vėl reikės naujos pažinties, kiek, kaip ir kas keisis, ar viskas liks po senovei…

Ne vieno seno kunigo biografijoje skaičiau, kad jis asmeninių daiktų teturi paltą ir portfelį knygų… Dabar, žinoma, ne tie laikai. O ar daug asmeninių daiktų Jūs turėjote, kuriuos reikėjo persivežti? Kas padėjo persikraustyti? Turbūt vieno reiso nepakako? Ar persikraustymas – vien kunigo rūpestis?

Lukšiuose palikau visą virtuvę su įranga, raštinę su baldais. Mano spintą keturi vyrai (sesers ir brolio sūnūs, po vieną lukšietį ir rokietį) nešė į trečią aukštą. Išardė duris, išėmė lentynas, bet vis tiek buvo sunku. Sunki buvo ir lova, sofa, knygų lentynos… Norėtųsi, kad būsimą kleboną žmonės pažintų iš anksto, tada būtų lengviau įsikurti. Idealiausia yra senose Europos vyskupijose, kur gerai įrengtos klebonijos, įvairios patalpos, kur persikraustant nereikia tampyti spintų. Turėtų būti kažkokie standartai, nustatytos normos, kad kunigas, keldamasis į kitą parapiją, pasiimtų tik rūbus, gal knygas ir asmeninius daiktus, o atvykęs į naują vietą, rastų kur viską pasidėti. Vieno reiso viską atsivežti nepakako, bet svarbiausia yra turėti draugų, tada jie padeda. Man naujoje vietoje dar sunku buvo įsidėmėti daug dalykų vienu metu, pavyzdžiui, net kelių užraktų kodus, prisijungimo prie interneto slaptažodžius…

Ką apie savo buvusias parapijas papasakojote savo įpėdiniui, ką jam patarėte?

Kadangi Lukšiai yra tradicinė parapija, tai papasakojau tik minimaliai. Yra vargonininkė, zakristijonas, valytoja, aktyvi pastoracinė taryba ir bendruomenė. Per juos naujas klebonas viską sužinos. Kiek galėjau papasakojau privačiai, susiekiame telefonu ir elektroniniu paštu, nes kyla ir nenumatytų klausimų.

O ką apie naująsias Rokų ir Margininkų parapijas išgirdote iš buvusio jų klebono?

Pasišnekėjome, bet kažkokių specifinių dalykų neišgirdau. Sužinojau, kad šv. Mišios Rokų koplyčioje sekmadieniais būna anksti, 8 ir 11 valandą, o Margininkuose – 9.30 val. Šiokiadieniais Rokuose meldžiamasi 18 valandą. Man pasirodė, kad 8 valandą yra per anksti, pastebėjau, kad ir žmonių mažokai susirenka, žinoma, kiekvienas turi savų motyvų, bet gal reikės apklausti, ar tikrai jiems tinka toks laikas? Pasitariame telefonu, susirašinėjame elektroniniu paštu ir per „Facebook“ – nuspręsime.

Gal dar anksti klausti, bet vis dėlto kaip jaučiatės naujoje vietoje? Kokių svajonių čia turite?

Pradedu apsiprasti, susipažinti su žmonėmis. Jau sakiau žmonėms, kad jaučiuosi pakylėtas, nes dar niekada neteko gyventi trečiame aukšte… O apie svajonę jau sakiau – į Rokus iš Sutkų atsigabenti bažnyčią…

Kai uolūs parapijiečiai įvairiuose reikaluose padeda savo klebonui, per ilgesnį laiką kunigas susibičiuliauja jais. Ar išlikęs koks nors ryšys su Jūsų buvusių parapijų žmonėmis?

Vis prisimenu, kai prieš mane buvusį ilgametį Lukšių kleboną kunigą Gvidoną Pušinaitį iškėlė į Keturvalakius, o jis ten, kelis mėnesius padirbėjęs, mirė. Lukšiečiai pageidavo, kad jį laidotume Lukšių bažnyčios šventoriuje. Supratau, kad parapijiečiai buvo jautrūs savo buvusiam klebonui. Mano galvoje kirbėjo mintis gyvenimą baigti Lukšiuose, bet teko paklusti vyskupo pageidavimui ir išsikelti. O dabar, kai iš Lukšių iškėlė mane, aš irgi patyriau lukšiečių jautrumą – atsisveikinimo Mišiose jie man padovanojo didelę nuotrauką su Lukšių bažnyčia ir nurodytomis pavardėmis, kurie asmenys už mane melsis dvidešimt vieną savaitę iki metų pabaigos. Kiekvieną savaitę už mane meldžiasi vis kita šeima. Jaučiu tą jų maldą, ji man labai padeda.

Kartais girdime sakant, kad vienas ar kitas kunigas yra šiuolaikinis. Iš rečiau į bažnyčią vaikštančių dažnai išgirstu, kad toks nesilaiko nustatytų taisyklių. Kaip Jūs suprantate tokį apibūdinimą?

Kunigas visada yra dabartinis. Juk jis gyvena dabar, su savo karta ir aplinka, bet kad nebūtų nuo savo amžiaus kartos pernelyg toli nuėjęs, tai kartais pasitaiko. Mums dažnai atrodo, kad kunigas turėtų būti toks, kokį mes matėme ir prisimename iš savo vaikystės. Kunigas, gyvendamas dabar, neturėtų pernelyg išsiskirti iš aplinkos, bet ir neturėtų su ja sutapti. Jei savo aplinka pernelyg sutaps, vieniems bus blogai, jei išsiskirs ir nutols, nebus artimas kitam žmogui, irgi negerai. Taigi, mano manymu, kunigas yra šiuolaikinis, ir praeities, ir ateities, ir dabarties žmogus.

Vis dažniau pasitaiko, kad tas šiuolaikinis arba kitas kunigas meta kunigystę. Kokios mintys tada apima Jus, Kunigystės sakramentą priėmusį prieš 40 metų?

Kunigystė yra viena iš didžiausių Viešpaties malonių. Ne visi geba pasverti jos svorį, neįsivaizduoja, kiek jėgų ir sveikatos tam reikia. Galbūt toks susiformuoja vienokį kunigystės įvaizdį, o realų kunigišką gyvenimą pamato visai kitokį, taigi tada kai kuriems pasidaro per sunku. Kiek teko bendrauti su metusiais kunigystę, visada jaučiau pareigą jiems padėti, nes mačiau jų sutrikimą, vidinės tvarkos stoką, sužeistus žmones, kuriems reikia pagalbos. Norisi, kad jie neprarastų žmogiškumo, ir linkėti, kad žmonės jų nesmerktų. Juk negalime žinoti, kaip mes, esant vienoms ar kitoms aplinkybėms, laikytumėmės. Visi žmonės nusideda, todėl neverta pernelyg stebėtis, jei kunigas pasirenka kitą kelią. Bet vis tiek lieka kunigu, yra per amžius…

Ar sutikote tokį buvusį kunigą, kuris būtų džiaugęsis esąs laimingas metęs kunigystę?

Kiek esu susipažinęs su kunigystę palikusiais, suprantu, kad jie laimingi nesijaučia. Nėra vidinės laimės ir džiaugsmo, to jų veiduose nepastebėjau, galbūt kokių nors žemiškų džiaugsmų ir patiria. Vis jie ieško, tikisi ir… niekaip neranda.

Kaip Jums atrodo, ar kunigystė ir kunigo misija, kurią įsivaizdavote jaunas, ir dabar nepasikeitė?

Kunigystė turi savų iššūkių. Dirbdamas juos pamatai ir su tuo gyveni. Per šv. Mišias, teikiamus sakramentus kunigas jaučiasi esąs reikalingas, naudingas ir atliekantis savo misiją. Taigi tos vizijos, kurias aš turėjau, yra ne tik mano paties, bet ir kitų mane supančių žmonių. Jie kartais vienų ar kitų dalykų pageidauja, nori išgirsti, sužinoti ir tokių dalykų, ko ir kunigas nežino. Išgirdęs apie tokius jų poreikius privalai gilinti savo žinias. Bet svarbiausia kunigo misija – asmeninis ryšys su Jėzumi Kristumi, nešti Jėzų Kristų į žmones.

Kaip atsitiko, kad Jūsų du vardai? Kuriuo Jus vadino mokykloje, seminarijoje?

Tėvai vieną vardą davė tautinį, o kitą pastiprinimui – religinį. Jie manė, kad vien tautinio vardo yra per mažai, kad reikia atspindėti ir žmogaus katalikiškumą. Manau, kad 95 metų mama ir dabar džiaugiasi užauginusi keturis (vienas mirė būdamas 8 metų) vaikus, ir lankančius bažnyčią, ir gyvenančius Lietuvoje. Jaunystėje mane vadino tautiniu vardu, o kai tapau vyresnis, tai jau ir abiem vardais.

Labai dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Romas Bacevičius

 

 

Share Button
Komentarai (0)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


25 lapkričio, 2020

Vyriausybė, priėmusi nutarimą dėl karantino Lietuvoje pratęsimo, numatė galimybę nuo gruodžio 10 d. griežtai apibrėžtomis sąlygomis lankytis muziejuose ir galerijose, […]

25 lapkričio, 2020

Kultūros ministerijoje į pirmąjį posėdį susirinkusi naujos sudėties Literatūros taryba aptarė veiklos perspektyvas. Tarybos narius pasveikino kultūros viceministrė Gintautė Žemaitytė, […]

25 lapkričio, 2020

Vakar Plungės kultūros centras pakvietė visus plungiškius į unikalų, šiuolaikinio meno projektą – spektaklį ,,Umbra“. Tai netikėta, užburianti ir įtraukianti […]

25 lapkričio, 2020

Tradicinis sostinės savivaldybės organizuojamas Kultūros rėmimo programų projektų konkursas šiemet ir vėl kviečia skirtingų kultūros ir meno sričių organizacijas dalyvauti […]

25 lapkričio, 2020

Šiaulių miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo skyrius ir „Aido“ filialas (Aido g. 27) 2020 m. įgyvendino Lietuvos kultūros tarybos […]

24 lapkričio, 2020

Kultūros infrastruktūros centras (KIC) baigia Alytaus sinagogos tvarkymo darbus. Likvidavus avarinę būklę, pastatas remontuotas, restauruotas ir jame įsikurs Alytaus muziejaus […]

24 lapkričio, 2020

Greitai bus trisdešimt metų, kai kaunietė Irena Saulutė Špakauskienė nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens kasdien važiuoja autobusu iš Kauno […]

23 lapkričio, 2020

Trakų krašto žmones ir žemę aprašanti mokslininkė apie garsiojo Švč. Mergelės Marijos paveikslo šlovę, Karaimščyzną, Rogatkę ir kultūros atstovų darbą […]

23 lapkričio, 2020

Pakeitęs formatą, Galimybių festivalis „Tavo PIN kodas“ sulaukė didžiulio šiauliečių (ir ne tik) susidomėjimo. Šiaulių valstybinė kolegija miesto gimnazistams lapkričio […]

23 lapkričio, 2020

2020-11-19 Kaune Fryko g. prie namo Nr. 24 (buv. Nr. 2) visuomenininkai paminėjo pasaulinę filosofijos dieną, kuriame gyveno vienas žymiausias […]

21 lapkričio, 2020

Visą mėnesį Panevėžio rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje veikė rokiškietės Birutės Dapkienės tapybos darbų paroda „Laisva kaip vėjas“. Paskutinę jos dieną […]

20 lapkričio, 2020

Panemunėlyje (Rokiškio r.) įsikūręs Vidmantas Zakarka – sertifikuoto tautinio paveldo produktų tradicinis amatininkas, senosios kryždirbystės ir šaukščiaus amato puoselėtojas. Du […]

20 lapkričio, 2020

Savo gyvenimą ir veiklą tarp Lietuvos, Kipro ir kitų šalių dalinanti šiaulietė Dalia Staponkutė nepamiršta savo gimtojo miesto – jį […]

20 lapkričio, 2020

Draugystę su akmenimis Vytautas Jasinskas pradėjo praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio viduryje. Jis – vienintelis likęs tautodailininkas akmentašys Panevėžio regione. Tačiau […]

20 lapkričio, 2020

Stanislovo Šimonėlio sodyba stovi šalia tylaus Juostos upelio. Čia jis gimė, augo ir savo metus tauriai nugyveno. Savamokslis medžio meistras […]

19 lapkričio, 2020

Teatro režisieriaus Romano Viktiuko  (1936 10 28 – 2020 11 17) netektis sukrėtė teatro pasaulį.  Lietuvos rusų dramos teatras (LRDT) […]

18 lapkričio, 2020

Tai, kad Lietuvos viešosios bibliotekos yra atviros bet kuriam lankytojui, žino visi. Tačiau realybė ne visada tokia graži: vaikus su […]

18 lapkričio, 2020

Šiaulių „Aušros“ muziejaus padalinio – Fotografijos muziejaus – rinkinius 2020 m. papildė vertinga istorinių fotografijų kolekcija, kurią muziejus įsigijo Lietuvos kultūros […]

18 lapkričio, 2020

Šią vasarą Lietuvos jūrų muziejuje įrengta nauja interaktyvi edukacinė ekspozicija ,,Apie vėžiagyvius, dygiaodžius ir mus“ pelnė nacionalinio dizaino prizą „GERAS […]

17 lapkričio, 2020

Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto kieme savaitgalį įgyvendintas unikalus eksperimentas, kurio sumanytojas ir organizatorius – dėstytojas, humanitarinių mokslų daktaras Gvidas […]