Ignalinoje – grafikės Ievos Gasianec pirmoji paroda ,,Aš Ieva!”
Ignalinos viešojoje bibliotekoje pasidžiaugta jaunos kūrėjos ignalinietės Ievos Gasianec pirmąja paroda. ,,Aš Ieva!”– taip trumpai sveikinasi ji su visais į pristatymą atėjusiais ir ateisiančiais. Ir tame telpa daug energijos, polėkio bei svajonių. Nuo mažens mėgusi piešti, lankiusi Dailės studiją, dabar Ieva studijuoja Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijoje grafinį dizainą, kuris tapo jos didžiąja aistra. Besimokydama Ignalinos gimnazijoje Ieva puikiai pasirodydavo įvairiuose moksleivių dailės konkursuose, o šiais metais savo darbus eksponavo Vilniaus universiteto bibliotekoje surengtoje jos kolegijos studentų parodoje. Mergina labai dėkinga savo artimiesiems už palaikymą, pagalbą, teisingai parodytą kelio kryptį ir tą gerą jausmą, kad esi ten, kur ir turi būti.
Bibliotekos šiemet organizuojami susitikimai iš ciklo ,,Pokalbiai su dailininkais“ paprastai rengiami menininkų namuose, jiems mielose erdvėse. Šįkart, kaip sakė Laima Andrijauskienė, padaryta išimtis, nes Ieva dar neturi nei savų namų, nei dirbtuvių, todėl ji pakviesta į biblioteką. Kaip visada pokalbį su dailininku vedė dailės mokytoja Audronė Čeponienė. Ji pati mokė Ievą, rengė ją egzaminui, todėl gerai pažįstanti ,,šią įdomią kūrėją ir originalių minčių generatorę“. Po šilto apsikabinimo prisėsta pokalbiui. Reikia pasakyti, kad Ieva klausimų ir atsakymų ratui – kietas riešutėlis. Jos kalba trumpa, lakoniška ir jokio nuvingiavimo į šalį. Kaip pati sakė, geriau kalbėti vaizdais, ten mintys ir pasakojimai tiesiog liete liejasi…
Ievos paroda tiesiog mirga darbų ir stilių įvairove. Dailės studijoje, kur ją mokė teta dailininkė Nijolė Trinkūnienė, Ieva pradėjo nuo tapybos, tačiau ilgai prie jos neužsiliko. Parodoje eksponuojami tik du tapyti paveikslai. Visa kita – ranka ir kompiuteriu atlikti grafikos darbai: tai ir mėgstami natiurmortai, ir istorinės tematikos, Vilniaus architektūros vaizdai, plakatai, iliustracijos… Kaip sakė mokytoja Audronė, visi jie pasižymi labai originaliomis idėjomis, raiškos įvairove, yra giliai išieškoti. Ieva minėjo, kad prisėdusi prie darbo, laiko neskaičiuoja, jis tiesiog ištirpsta. O jos mama Laimutė priduria: ,,ji pas mus naktinis pelėdžiukas“.
Grafika Ievai patinka, nes ji mėgsta smulkius dalykus, mažas detales. ,,Tai parodo ir mano charakterį. Piešdama smulkius vaizdus, aš užsimirštu ir tiesiog medituoju…“,– sako jaunoji menininkė. Ievos mėgstamiausios spalvos – juoda ir žalia, o jos mylimas dailininkas – prancūzas Anri Tuluz-Lotrekas, vienas iš garsiausių dailės postimpresionizmo atstovų. Ir Ievos kūryboje gali matyti postimpresionizmo apraiškų: jaučiamas ryšys tarp vaizduotės ir tikrovės, jausmų ir proto, o tuo pačiu regimos labai savitos, netikėtos tikrovėje patiriamų įspūdžių išraiškos.
Ievos pasirinktas grafinis dizainas – labai platus kūrybos ir saviraiškos laukas. Mergina save mato iliustracijų srityje. Ji jau turi svarbų užsakymą – sukurti iliustracijas Gabrielės Ignatavičienės rengiamai knygai ,,Marcelinas Balaišis. Memuarai“. Pirmiausia reikėjo įsigilinti į tekstą, paskui brandinti idėjas ir galiausiai rikiuoti daugybę eskizų, atrinkti geriausius, suderinti juos su užsakovu. Studentei tai rimtas išbandymas, bet Ieva be didelio talento dar turi labai daug kantrybės, tvirtumo, užsispyrimo, taigi net neverta abejoti rezultatu. O pabaigusi kolegiją ji svajoja toliau pažinti meno pasaulį ir studijuoti Dailės akademijoje.
Pirmąja Ievos paroda pasidžiaugė jos šeima, giminaičiai, bičiuliai, mokytojai. Mama Laimutė nubraukė džiaugsmo ašarą, stipriai apkabino. Vyresnioji sesuo Edita sakė ją nuo mažutės atsimena tik lakstančią ir paišančią visur, kur tik papuola: ,,ji pas mus menininkė…“. Kūrybiniame kelyje lydėjusi ir toliau jį stebinti pagrindine kritike vadinama teta Nijolė akcentavo Dievulio duotą talentą ir didelį Ievos darbštumą. Visi jai linkėjo gražaus ir šviesaus kelio, daug meninių atradimų ir tikėjimo savimi. Na, o biblioteka tradiciškai dovanojo skėtį, kad jis apsaugotų nuo visokio gyvenimo lietaus.
