20 gegužės, 2020
Vija Kudzienė | vaikoteises.lt

Ilgai laukta tėvystė atvėrė naują požiūrį į gyvenimą

Renata ir Dariaus Venslovai iš Kalvarijos augina keturis vaikus. Šeima jiems – didžiausia gyvenimo vertybė, o vaikai – džiaugsmas, rūpestis ir pilnatvė. Tačiau svajonė tapti tėvais galėjo ir neišsipildyti – gydytojų diagnozė buvo negailestinga.

Apie drąsą rizikuoti vardan svajonės turėti vaikų, apie meilę, atsidavimą šeimai, darbą, kantrybę, vertybes ir svajones kalbamės su Renata ir Dariumi.

Renata – Man 38 metai. Esu keturių pametinukų mama. Jau 20 metų esu žmona, besimėgaujanti gyvenimu, jo teikiamomis galimybėmis, pažinimo ir atradimo džiaugsmu.

Darius – Esu vyras žmonai, tėvas vaikams, kolega bendradarbiams. Dirbu, leidžiu laika su šeima ir draugais. Pomėgiai įvairūs – daug ką mėgstu, tik nemėgstu kalbėti apie save. Palieku tai žmonai.

Taip prisistato Renata ir Darius. Šiluma, romantika ir meile dvelkianti moteris bei mažakalbis, tačiau veiklus jos sutuoktinis.

– Kaip nusprendėte tapti daugiavaike šeima?

– Vaikystėje dažnai sirgdavau, dar lankydama vaikų darželį sužinojau, kad mano silpna širdis. Tada dar gerai nesupratau, ką tai reiškia, tik žinojau, kad širdelė, kažkodėl, netikėtai ima labai greitai plakti. Kol užaugau, teko ne kartą gulėti ligoninėse, patirti nemalonių tyrimų ir procedūrų, gydytojai sakė, kad vaikų susilaukti būtų rizikinga. Todėl vaikų neplanavome.

Darius nuo pat pradžių žinojo apie mano ligą ir ribotas mano galimybes, tačiau nežiūrint į tai, man pasipiršo. Nusprendėme pradžioje gyventi be vaikų, tiesiog, dėl savęs. Vėliau gal būtume įsivaikinę vaiką, netekusį tėvų globos.

Po dviejų širdies operacijų, kai gydytojai pasakė, jog man reikės stimuliatoriaus ir nuolat gerti vaistus, manyje kažkas persivertė. Lyg nušvitimas, atsirado kažkoks suvokimas: STOP, taip toliau tęstis negali. Pajutau, kad turi būti kažkoks kitoks atsakymas į mano keliamus klausimus, turiu iš to išeiti, pakeisti situaciją. Pradėjau uždavinėti klausimus ir ieškoti atsakymų. Supratimas atėjo per žmones, su kuriais bendravau, per skaitytas knygas. Pradėjau keisti požiūrį į gyvenimą, elgesį, tai tarsi paleido mano organizme kažkokius gydančius procesus. Sunku patikėti, bet aš pasveikau, savaime, priimdama savo ligą, susitaikydama su ja. Dabar esu visiškai sveika. Sąmoningai neplanavom nėštumo, bet kai pasijutau nepriklausoma nuo savo ligos, sužinojau, kad laukiuosi vaikelio. Neapsakomai tuo apsidžiaugėme.

Dabar auginame jau keturis vaikus: dvylikametį Ąžuolą, dešimtmetę Saulę, septynmetį Džiugą ir penkiametę Vėjūnę. Ir nesakome, kad daugiau nebus.

– Kas tapo jūsų šeimos prioritetu?

– Pati šeima visuomet buvo ir yra prioritetu. Ryšiai, santykiai, pavyzdys, kurį mes duodame savo vaikams tapo svarbiausiais dalykais. Dažnai lankome savo tėvus – vaikų senelius, skatiname mažųjų bendravimą su jais. Gera žiūrėti, kaip jie vieni kitų pasiilgsta ir myli.

Jeigu su vyru susiginčijame, nuo vaikų to neslepiame, tačiau būtinai parodome ir kaip susitaikome, išsprendžiame problemas. Vaikai – pilnaverčiai šeimos nariai su savo požiūriu ir nuomone, kuri visuomet išklausoma.

– Kaip tėvystė pakeitė jūsų šeimos gyvenimą?

– Tėvystė pradėjo daugybę vidinių procesų, vedančių į brandą ir atsakomybę. Gyvenome šia diena, nerūpestingai, neplanuodami, be didelių tikslų, nežiūrėjome į priekį. Man laukiantis Ąžuolo (pirmojo vaiko), tarsi atsirado kažkoks įsižeminimas. Daugelis darbų įgavo prasmę ir svarumą, pradėjome planuoti galvodami ne vien apie save, o ir apie vaikus, pavyzdžiui: kaip įrengti namus, kad būtų patogu, saugu ir smagu vaikams ir panašiai. Kai gimė pirmasis sūnus ir laukėme Saulės, buvo sunku suprasti, kaip sugebėsime padalinti tą begalinę meilę, kuri bus skirta jau nebe vienam vaikui. Buvo net baisu, kad nepavyks, bet kiekvieną kartą į mūsų šeimą ateinant vaikui, suprasdavome, kad meilė nesidalina, o dauginasi. Neįmanoma visų mylėti vienodai, nes patys vaikai nėra vienodi. Savita ir neišmatuojama meilė tenka kiekvienam mūsų vaikui.

– Ar tėvystė pakeitė jūsų gyvenimo būdą?

– Atsiradus vaikams, iš gyvenimo visiškai dingo alkoholis. Galbūt taip pasireiškė atsakomybė ar branda, o gal tiesiog nėra poreikio atsipalaiduoti, nes nebeįsitempiame. Kai tiek vaikų, o jie maži, natūralu, kad pagalvoji, kas būtų, jeigu staiga, prireiktų važiuoti į ligoninę arba, tiesiog, prireiktų mūsų pagalbos. Taip pat ir per vaikų gimtadienius nebūna jokio vaikiško šampano, nemanome, jog reikia vaikus programuoti taip švęsti.

– Kokius išbandymus ir kokius džiaugsmus tenka patirti būnant daugiavaikiais tėvais?

– Įvairiausius, nuo buitinių iki dvasinių. Būna vieną vaiką maitinant, kitas jau šaukia iš virtuvės ar tualeto, o trečias išbėgęs į lauką dūksta. Kartais atrodo, kad dviejų rankų jau per mažai. Dar labai nemenkas iššūkis visai šeimai – važiuoti automobiliu, kai visi nori klausytis skirtingų dainų arba nepasidalija sėdimų vietų ir tenka argumentuotai spręsti vaikų ginčus. Tačiau į daugelį situacijų išmokome žiūrėti su humoru, atlaidžiai, suprasdami, kad ir tai praeis. Gyvename nuolatinėse derybose, komunikuojame, balansuojame, ieškome ir randame visiems tinkamą kompromisą. Mūsų šeima – nuolatinė budrumo ir tobulėjimo stovykla.

– Jūsų manymu, ar svarbu vaikams palaikyti ryšį su seneliais?

– Prisimindama vaikystę suprantu, koks svarbus mažiesiems ryšys su gimine, seneliais. Dabar jau mano mama senelė, be to ir savo anūkų globėja. Ji augina mano sesers, savo dukros vaikus. Deja, mano sesers gyvenimas buvo pažymėtas krizių, išgyvenimų, tik jai pačiai suprantamų sprendimų, todėl taip nutiko, kad ji nebuvo pajėgi auginti savų vaikus. Jai išėjus iš gyvenimo, vaikų globos ir auklėjimo ėmėsi mūsų mama. Dabar ji džiaugiasi galimybe globoti anūkus, būti reikalinga, suteikti saugumo jausmą, o vaikai užpildo jos būtį šurmuliu, reikalais, situacijomis ir neleidžia liūdėti, nes ji ne tik neteko dukros, tačiau ir tapo našle.

– Renata, esate jauna veikli moteris, auginate keturis vaikus, papasakokite daugiau apie save, savo vaikystę. Kaip susiformavo jūsų šeimos vertybės?

– Pati aš augau keistoje šeimoje, ne tokioje kaip daugelio mano bendraamžių. Mama su tėčiu išsiskyrė kai aš tebuvau pusantrų metukų. Nedaug trukus mama ištekėjo antrą kartą už žmogaus, kuris tapo mano tėčiu, nes augino mane nuo mažutės. Ilgą laiką aš tikrai maniau, kad jis ir yra mano biologinis tėvas. Tik paaugusi pradėjau klausinėti kodėl mes nepanašūs, kodėl mūsų pavardės skirtingos?

Vaikystėje daug laiko praleisdavau kaime pas senelius (mamos tėvus). Gera buvo pas juos. Leidžiant laiką su seneliais atsirado daug savotiškos mokomosios medžiagos savo suvokimui, požiūriui į gyvenimą formuoti. Stebėjau, analizavau situacijas.

Neslėpsiu, buvo ir nuoskaudų, nusivylimo pykčio dėl šeimoje atsiradusio alkoholio. Tačiau tuo pačiu metu jaučiausi besąlygiškai mylima mamos, senelių ir tai padėjo suformuoti branduolį, orientacinę kryptį, kuri mane ištempė paauglystėje į tiesesnį kelią.

Daug laiko leisdama pas senelius, turėjau galimybę gyventi kartų namuose, kur gyveno proseneliai, seneliai, lankėsi mano mama ir aš su sese. Stebėjau kaip dalinamasi darbais, vargais ir džiaugiamasi pasiektais rezultatais. Visada žavėjo tai, kaip šeimoje tariamasi, ką ir kada geriau dirbti ūkyje, suvokiau, kad vyrai yra šeimos galvos, o moterys namų jaukumo ir šilumos kūrėjos. Stebėjau kaip močiutė apgaubdavo malda buitį, kaip paryčiais prosenelis plaka dalgį. Atsimenu save bėgančią paskui senelį žiūrėti, kaip rugiai iš saujos byra į dirvą.

Stebėjau gyvenimą, einantį vienu ritmu su gamta, vienyje su viskuo, kas gyva. Buvo gera, kad manęs niekas nekontroliavo, nesidomėjo ką ir kur veikiu, leido laisvai augti ir domėtis aplinka. Tai buvo geriausia, kas man galėjo nutikti tuo metu.

Su Dariumi (savo sutuoktiniu) susipažinau dar besimokydama vienuoliktoje klasėje. Mūsų abiejų vertybės buvo panašios, daugeliu klausimų sutapo nuomonės. Abu sutarėme, kad šeimoje svarbiausia pagarba, o kilus rūpesčiams, problemoms būtina kalbėtis ir išsakyti savo nuomonę, dalintis mintimis ir ieškoti kompromisų. Vėliau, jau santuokoje, šis suvokimas mums labai padėjo įveikti negandas, nugludinti kampus ir rasti sunkių situacijų sprendimus. Vaikystėje mačiau kaip tai daro seneliai, jis matė kaip tai daro tėvai. Per tuos dvidešimt metų, kai mes kartu, iš vėjavaikių jaunuolių tapome atsakingais, manau, ir sąmoningais tėvais, sutuoktiniais, piliečiais.

– Ar randate laiko sau, savo pomėgiams?

– Turiu priklausomybę nuo skaitymo. Džiaugiuosi, kad vaikai jau išmoko žaisti vieni, mėgautis vieni kitų draugija, tuo pačiu man palikdami laiko savoms veikloms. Kalvarijoje esu įsteigusi vaikų dienos centrą, organizuoju stovyklas ir paskaitas asmeninio tobulėjimo temomis, turiu ir kitų svarbių veiklų, o be viso šito dar ir studijuoju Klaipėdos universitete magistrantūrą. Mes viską aptariame ir dėl visko susitariame, nustatome ribas, prisiimame pareigas, susistyguojame ir einame pirmyn.

Daugiausiai laiko praleidžiame visi kartu, tada renkamės aktyvų poilsį: važinėjame riedučiais, dviračiais, paspirtukais, keliaujame po Lietuvą, lankome piliakalnius, apžvalgos bokštus, ežerus ir kita.

– Kaip Venslovų šeimynykščiai apibūdintų savo šeimą?

– Šeimiška, mylinti šeima (Ąžuolas).

– Daininga, instrumentiška, linksma, sveika, kitos šeimos nenorėčiau (Saulė).

– Man patinka šiek tiek šita šeima, be Vėjūnės man būtų žymiai geriau gyvent, nes ji daro kvailus dalykus (Džiugas).

– Mama, tėtė, Ąžuolas, Saulė, Džiugas ir aš. Gera šeima (Vėjūnė).

– Darius sako, kad mūsų šeima, kaip šeima. Nesigiliname į kitus pavyzdžius, gyvename vadovaudamiesi savo suvokimu. Na, o man mūsų šeima yra tobula, su savo situacijomis, problemomis, džiaugsmais, pasiekimais, praradimais ir atradimais. Esu dėkinga, kad turime keturis nuostabius vaikus. Per juos turime galimybę tiek daug pažinti, išmokti ir nuolat ką nors atrasti. Per 20 metų gyvenimo drauge su vyru išmokome suprasti vienas kito mintis. Man užtenka pagalvoti, kad reikėtų duonos, o jis neprašytas jos nuperka. Dabar atėjęs laikas duoti ir dalintis, palaikyti vienas kitą ir eiti pirmyn drauge su vaikais.


20 birželio, 2021

Nacionalinis visuomenės sveikatos centras (NVSC) informuoja, kad, atlikus sekoskaitos tyrimus, Vilniuje užfiksuoti dar du iš Indijos kilusios Delta koronaviruso atmainos […]

19 birželio, 2021

Baigiantis mokslo metams, itin aktualus tampa vaikų užimtumo klausimas, kurį padeda spręsti vaikų stovyklų paslaugų teikėjai. Tačiau tėvams kyla klausimų, […]

18 birželio, 2021

Žaidimai ir darželis yra labai svarbi dalis vaiko ugdymui. Lavinamieji žaislai vaikų darželiams suteikia ne tik smagumo pojūtį, bet ir […]

Vido Venslovaičio nuotr.
18 birželio, 2021

Tradiciškai tikintieji paminėti Gedulo ir Vilties dieną susirenka į Staliorių koplyčią (Šakių r.). Šiais metais ši data šio krašto žmonėms […]

18 birželio, 2021

Lietuvoje, atlikus sekoskaitos tyrimus, laboratorijos aptiko pirmąjį užsikrėtimo Delta, dar vadinama „indiškąja“, koronaviruso atmaina atvejį. Tai įvežtinis atvejis – asmuo […]

16 birželio, 2021

Aštuntasis Malonny‘8 simpoziumas sugrįžta ir ruošiasi nustebinti ne tik marijampoliečius, bet ir kitų Lietuvos miestų gyventojus. Nors 2020 metais pasaulį […]

Guoda Burokienė
16 birželio, 2021

Į Seimo darbotvarkę vėl grįžta alkoholio ribojimo klausimas. Valdantieji siekia eiti didesniu visuomenės pasitikėjimo keliu, nes neva draudimais alkoholio vartojimo […]

16 birželio, 2021

Jau metus laiko britai gyvena vadovaudamiesi vadinamuoju Makso ir Keiros įstatymu (organų donorystės (numanomo sutikimo) įstatymu) pagal kurį šalis perėjo […]

15 birželio, 2021

Per vasaros karščius augintiniai neretai nori atsigaivinti ežere, upėje ar jūroje, o pasiplaukiojimas vandens telkiniuose daugumai jų tampa viena smagiausių […]

15 birželio, 2021

Pajutę troškulį, jį malšinate parduotuvėje pirktu ar iš čiaupo prisileistu geriamu vandeniu? Specialistai sako, kad atsigerti puikiai tinka pastarasis. Vandeniui […]

15 birželio, 2021

Lyginant pastarąsias dvi savaites, kaip rodo Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) epidemiologinių tyrimų metu surinkti duomenys, aktyvių koronavirusinės infekcijos (COVID-19 […]

14 birželio, 2021

Birželio 11 d. Ignalinos viešosios bibliotekos kiemelyje šventiškai pasitikta Ignaliniečių kūrybos rinktinė. Bibliotekos išleista nauja knyga, kurioje spausdinami 24 autorių […]

14 birželio, 2021

Šiandien, birželio 14 d., Lukiškių aikštėje įvyko Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienų minėjimas, skirtas tragiškoms netektims ir pasipriešinimui atminti. 1940 m. […]

14 birželio, 2021

Pirtis yra vienas populiariausių sveikatinimosi ir atsipalaidavimo vietų. Pabuvę 15-20 minučių trukmės karštoje pirtyje patiriame ne tik pagerėjusią fizinę būklę, […]

13 birželio, 2021

Švenčionių ir Ignalinos rajonuose pasieniečiai sulaikė į Lietuvą iš Baltarusijos neteisėtai įžengusius 58 migrantus. VSAT pareigūnams iš viso įkliuvo keturios […]

Prezidentūros nuotr.
12 birželio, 2021

Diana Nausėdienė birželio 10 dieną su kultūrine programa lankėsi Boržomyje, kur buvo atidengtas monumentas Antanui Vilkutaičiui-Keturakiui. Lietuviams A. Vilkutaitis-Keturakis pirmiausia yra […]

11 birželio, 2021

Galbūt esate girdėję posakį, kad lenktynes laimi lėtas ir stabilus. Tačiau, kalbant apie interneto svetainės našumą, tai toli gražu nėra […]

9 birželio, 2021

Su amžiumi oda darosi vis mažiau elastinga ir raukšlėta. Būtent dėl to botokso injekcijos yra tokios paklausios. Neretai botoksas naudojamas […]

Sauliaus Žiūros nuotr.
8 birželio, 2021

Vilniaus mieste daugiabučių gyventojai, nusprendę pasinaudoti savivaldybės vykdoma Kaimynijų programa, suformavę ir išsinuomoję žemės sklypus prie namų įgyvendina šių teritorijų […]

8 birželio, 2021

Vakcinacijos tempams Lietuvoje ir toliau augant, nepaisant didėjančio žmonių mobilumo, epidemiologai koronavirusinės infekcijos (COVID-19 ligos) protrūkių žemėlapyje ir toliau fiksuoja […]