Ir tauriųjų metalų lobis, ir gaisro pavojus: ką reikia žinoti apie stalčiuje laikomus senus išmaniuosius?

Daugelis nė nenutuokia dulkėtame namų kampe turintys visą brangiausių metalų lobyną. Senuose, mūsų jau nebenaudojamuose išmaniuosiuose galima rasti sidabro, aukso ir net platinos. Tačiau „Telia“ specialistai ragina šiuo atradimu pernelyg nesidžiaugti – laikydami atgyvenusius įrenginius stalčiuje mes ne investuojame, o prisidedame prie aplinkos taršos ir netgi keliame pavojų savo saugumui.

„Prieš kelis metus mūsų atlikta apklausa rodo, kad įsigydami naują išmanųjį apie pusė lietuvių senąjį pasideda tamsiame namų kampe ir nieko su juo nedaro. Nuo to labiausiai kenkia aplinka, kadangi nemaža dalis telefonuose esančių tauriųjų metalų ir kitų retų medžiagų gali būti perdirbama ir panaudojama naujų įrenginių gamybai. Be to, kuo ilgiau senas išmanusis „marinuojamas“ stalčiuje, tuo didesnė tikimybė, kad jis galiausiai nuodingomis medžiagomis užterš dirvožemį ar net sukels gaisrą namuose, išsipūtus jo baterijai. Tad visais požiūriais protingiausias sprendimas – tokį įrenginį atiduoti perdirbimui ir pasinaudoti už tai priklausančiomis naudomis“, – teigia „Telia“ tvarumo vadovė Aurelija Žėkienė. 

Nuo indžio iki tantalo

Pasakę, kad išmaniuosiuose telefonuose yra visa Mendelejevo lentelė, smarkiai neprašautume. Skaičiuojama, kad šiuose įrenginiuose galima rasti iki 80 proc. visų žinomų cheminių elementų. Tad nenuostabu, kad tarp jų galima išvysti ir visiškai nematytų pavadinimų. Pavyzdžiui, liečiamo ekrano funkcionavimą užtikrina indžio švino oksidas, o praktiškai jokia telefono viduje esanti mikroschema neapsieina be triukšmų filtravimui ir maitinimo reguliavimui skirtų tantalo kondensatorių.

„Ne vienam patraukliai skamba faktas, kad senuose išmaniuosiuose taip pat yra gerai žinomų tauriųjų metalų, tokių kaip auksas ar platina. Tačiau dėl jų skubėti ardyti atgyvenusių įrenginių tikrai neverta – juose yra vos 0,034 g aukso, 0,34 g sidabro, 0,015 g paladžio ir mažiau nei viena tūkstantoji gramo platinos, kurių vertė bendrai sudėjus neviršytų kelių eurų. Vis dėlto situacija reikšmingai pasikeičia įvertinus bendrą mastą – perdirbus milijoną mobiliųjų telefonų galima išgauti 15 tonų vario, beveik 350 kilogramų sidabro, 34 kilogramus aukso, 15 kilogramų paladžio“, – atskleidžia A. Žėkienė.

Kita vertus, ekspertė atkreipia dėmesį ir į mažiau patrauklią išmaniųjų „chemijos“ pusę – sunkiuosius metalus. Telefonus metant į bendrą atliekų konteinerį ir jiems atsidūrus sąvartynuose, juose esantis gyvsidabris, švinas ir kadmis gali užteršti dirvožemį. Patekusios į mūsų organizmą per maistinius augalus ar geriamąjį vandenį, šios medžiagos linkusios kauptis ir prisidėti prie nervų, kraujotakos, virškinimo, širdies bei kraujagyslių sistemų pažeidimo.

Perdirbimas darosi vis efektyvesnis

Bręstant išmaniųjų telefonų rinkai ir jų gamintojams kasmet siekiant vis ambicingesnių tvarumo tikslų, senų įrenginių perdirbimas tampa neatsiejamu nuo naujų įrenginių gamybos. Didieji rinkos žaidėjai pastaraisiais metais pradėjo naudoti vis daugiau medžiagų iš supirktų įrenginių, kas mažina neatsakingą Žemės išteklių vartojimą ir tam reikalingus energetinius resursus.

„Pernai rugsėjį pristatyta „iPhone 15“ serija tapo proveržiu atsakingoje išmaniųjų gamyboje. „Apple“ teigimu, apie penktadalis visų šiuose modeliuose esančių medžiagų yra perdirbtos, o imant svarbiausius elementus atskirai šis procentas yra dar didesnis. Štai visas naujausiuose „iPhone“ esantis auksas, įskaitant įkrovimo jungties kontaktų paauksavimą ir kamerų kabelius, „gyvena antrą gyvenimą“. Tas pats galioja vibracijos motoriuke esančiam volframui, plokščių litavimui naudojamam švinui ir baterijoms reikalingam kobaltui“, – pokyčius rinkoje iliustruoja specialistė.

Realios gamintojų pastangos naudoti perdirbtas medžiagas neabejotinai didina senųjų įrenginių atidavimo patrauklumą vartotojams. Tačiau „Telia“ atstovė pabrėžia ir kur kas labiau apčiuopiamą naudą – atnešus seną išmanųjį į „Telia“ saloną, galima gauti iki 450 eurų nuolaidą naujam. Be to, dalis atgyvenusių įrenginių dar gali būti atnaujinti ir atsidurti naujų savininkų rankose, tačiau kuo ilgiau senasis įrenginys gulės stalčiuje, tuo mažesnė bus ir jo vertė, ir galimybės jį panaudoti antrąkart.

Lyg tiksinti bomba

Net jei atsikratyti senu išmaniuoju nevilioja finansinės naudos ir atsakomybė už mus supančios aplinkos išsaugojimą, mažų mažiausiai reikėtų įvertinti jo keliamas grėsmes mūsų saugumui. Nebenaudojamuose įrenginiuose esančios baterijos linkusios plėstis, išleisti nuodingas medžiagas ar net užsidegti.

„Kai išmanusis ilgą laiką nenaudojamas, dėl gilaus baterijos iškrovimo joje esantys elektrolitai pamažu pradeda irti. Šio proceso metu išsiskiria dujos, kurios „išpučia“ bateriją – tą netgi galima matyti pagal išlinkusią telefono nugarėlę ar pažeistą ekraną. Išsipūtęs įrenginio akumuliatorius yra daug pažeidžiamesnis, tad kyla rizika, jog išsilies jo viduje esantys chemikalai. Jie gali pakenkti odai, o patekę į burną ar akis net priversti kreiptis į medikus. Taip pat, nors tokie atvejai pakankamai reti, išsiplėtusi baterija gali savaime ar po nedidelio mechaninio poveikio užsidegti, sukeldama didelį gaisrą“, – aiškina „Telia“ tvarumo vadovė.

Tad jeigu senąjį prietaisą iš tiesų dar planuojama naudoti ateityje, reikėtų nepamiršti jo kartas nuo karto įkrauti, o pamačius net mažiausius deformacijos požymius – pakeisti bateriją.