Iš kaimo į Raseinius – tik per 24 valandas
Atrodo, XXI a. keliaujame jau antrąjį dešimtmetį, o tobulėjančios technologijos ne tik kad įsilieja į mūsų gyvenimą, tačiau vis dažniau kelia nuostabą. Lietuvos ekonomikos augimas yra vienas sparčiausių Europoje, o spaudoje vis dažniau šmėžuoja straipsniai apie turizmo gerinimą tėvynėje, jos pasiekiamumą bei žinomumą užsienio piliečiams. Tačiau, ar besižvalgydami į užsienio rinką nepamirštame savo krašto gyventojų?
Kaip rodo statistika, Lietuvos kaimuose gyvena trečdalis žmonių. Tenai gyvenu ir aš. Ir nors mano gyvenvietė nėra kažkur užmiesčio pakraštyje ir tuo labiau nėra vienkiemis, o tiesiog eilinis kaimas vos 5 km nuo miesto, kuriame 2011m. gyveno 329 žmonės, metai iš metų susiduriu su ta pačia susisiekimo problema. Čia iš Raseinių į Slabadą važiuoja vos vienas autobusas. Beje, verta paminėti, jog tas pats autobusas, grįždamas atgal, veža ir į miestą!
Vos atsidarius Raseinių miesto tinklalapį ir jame paspaudus nuorodą į autobusų tvarkaraštį mane ištinka bėda – nuorodos į miesto, priemiestinius ir tarpmiestinius tvarkaraščius tiesiog neveikia. Tačiau greitai randu dar kitas nuorodas, kuriose teksto forma tvarkaraščiai visgi patalpinti. Argi nepainu? (Na, čia bent informacijos yra, štai Slabados stotelėje lentelės su autobusų tvarkaraščiu jau bent 2 metus nėra – gal, važiuojant vos vienam autobusui, jos ir nereikia?) Pagaliau, žiūrėdama į šį priemiestinių autobusų tvarkaraštį visai nenustembu pamačiusi metai iš metų nesikeičiantį vaizdą – tas pats autobusas tuo pačiu metu. O jis, vėliau, pasiekdamas savo kelionės galą, vėlei apsisuka ir grįžta į miestą. Taigi matome, jog iš kaimo į Raseinius galima patekti maždaug tryliktą valandą (taip, tikslus laikas net nenurodytas!), o namo grįžti kitą dieną pusę tryliktos! Tik įdomu, ką žmogui tiek laiko veikti laukiant autobuso?
Beje, nepamirškime paminėti, jog ir šis varganas autobusiukas važiuoja tik darbo dienomis. Džiaugsmo nekelia autobusų tvarkaraščiai ir į kitas gyvenvietes – visur situacija panaši.
Žvelgiant į tokią prastą susisiekimo sistemą iš tikrųjų kyla apmaudas. Juk vasara – kelionių bei kultūrinių renginių metas. Tačiau žinant kaimo susisiekimo galimybes atrodo, jog žmonės, o ypač jaunimas čia izoliuoti. Paaugliams, neturintiems savo transporto, nėra kaip nuvykti į miestą, o kultūriniai renginiai jiems tampa tiesiog nepasiekiami. Ta pati problema kyla ir senesniems žmonėms, norintiems bent šeštadienį nuvykti į turgų arba sekmadienį ramiai pabūti mišiose bei iš jų grįžti. Taigi jaunimui, kuris dažnai pasižymi savo drąsa, belieka tranzuoti bei stabdyti kelyje pasitaikančias mašinas. Gerai, jei pasitaiko malonių žmonių. Tačiau ne visi jie tokie.
Situacija vasara aiški, o kaip mokslo metais? Sakyčiau, kad geresnė, bet tik sąlyginai. Savivaldybė pasirūpino, kaip nuvykti į mokyklą ir kaip iš jos grįžti. Pasirūpino tiek, kiek privaloma. Autobusas namo mokinius veža 15-tą valandą, tačiau niekam ne paslaptis, jog autobuso jaunesnieji mokiniai laukia pora valandų ir taip šlaistosi gatvėje, o vyresniųjų klasių mokiniai neretai turi ir 8-tą pamoką, kuri, bent mano mokykloje, baigiasi 15.35 val. Taigi ką daryti tuomet? Nusižengti taisyklėms ir prašyti mokytojų, kad išleistų? Bet jei tavo gyvenimas neapsiriboja vien mokykla, o po jos nori lankyti būrelį ir dalyvauti tam tikroje kultūrinėje veikloje? Kaip tik valstybė neseniai diskutavo apie paramą vaikų būreliams, tačiau ar jiems bus kaip iš jų grįžti?
Manau, susisiekimo problema jau aiški, tačiau amžinam miestiečiui turbūt visgi kyla klausimas: tai kaip jūs važinėjate, jei neturite savo transporto? Atsakymas, žinoma, paprastas. Autobusų važiuoja daug, t.y., pravažiuoja daugybė. Vien iš Raseinių Viduklės link judantys autobusai pravažiuoja Slabadą apie 17-a kartų, tačiau nei vienas neturi sustojimo! Verta paminėti ir tai, jog už 5km esančiame kaime nuo Slabados, apie 13-a autobusų sustoja, nors jame gyventojų, 2011 m. surašymo duomenimis, per šimtą mažiau – 214. Paradoksą patiria ir studentai, kurie važinėja iš savo gyvenviečių į didmiesčius studijuoti. Tam, kad pasiektų autobusą, vežantį, pavyzdžiui, į Klaipėdą, jie turi pirmiausia nuvažiuoti į Raseinius ir tik ten įsėsti į viešąjį transportą, nors tai puikiausiai galėtų padaryti ir savo kaimo stotelėje, kurią tas pats autobusas ir pravažiuoja. Tad kur visos kalbos apie ekologišką keliavimą, mašinas paliekant užnugaryje ir naudojantis viešuoju transportu? Taigi kai kuriems visgi susisiekimas ir yra paprastesnis, tuo tarpu kitiems kas kartą reikia tikėtis vairuotojų malonės, o mokiniui, dalyvaujančiam popamokinėje veikloje, būti nežinioje: turės su kuo grįžti ar ne.
Dėl šios problemos paklausiau mamos, kuri šioje žemėje kur kas ilgiau vaikšto ir atmena daugiau, ar visada tiek mažai autobusų sustodavo mūsų kaime, ar visgi būdavo daugiau? Atsakymą gavau aiškų: „Būdavo daugiau…“ Tad, kaimieti, gyvenantis XXI a., melskis, eidamas į stotelę, kad vairuotojai būtų geri, sustotų ir pavežtų!
