Išgyvenusių liudininkų lūpomis

Gegužės 20 d. Zarasų viešojoje bibliotekoje lankėsi knygos ir dokumentinio filmo „Gulago partizanai“ autoriai – Goda Karazijaitė ir Paulius Saudargas. Dar praeitų metų rudenį dienos šviesą išvydo bendraautorių knyga apie niekada nepasibaigusią Laisvės kovą, apie nepalaužtą politinių kalinių dvasią, apie sukilimus Gulage, kur pirmose gretose stovėjo lietuviai ir ukrainiečiai, partizaninio pasipriešinimo dalyviai, ryšininkai, pogrindžio rezistentai, savo šalių patriotai.

Autoriai dalinosi mintimis, kad labai svarbu tautai kalbėti apie savo šalies istoriją. Jeigu tauta nepasakos savo istorijos, už ją papasakos kiti, pateikdami savo nuomonę ir savo tiesą. Būtina garsiai kalbėti, kad buvome tremiami, kankinami, žudomi, nes tai bandoma ištrinti iš pasaulio ir Lietuvos atminties. Visa tai pateikti ne kaip tragizmą, o kaip heroizmą.

Nuo 2012 metų, Paulius ir Goda su bendraminčių grupe ėmė domėtis ekspedicijomis tautiečių tremties ir įkalinimo vietomis į Sibirą, Kazachstano stepes. Kaskart grįžę lankydavosi mokyklose, mokiniams pristatydami savo atradimus. Susitikimų su jaunimu metu ir gimė mintis išryškinti didžiųjų gulago sukilimų istoriją. Didvyriškumas turi būti atskleistas.

Per kelerius metus buvo parašyta ir išleista knyga „Gulago partizanai“. Trijose šios knygos dalyse atsispindi įvykiai Norilsko, Vorkutos ir Kengyro lageriuose. Kiekvieną dalį pradeda nedidelis įvadas apie sąlygas ir sukilimo eigą konkrečioje vietoje. Toliau skaitytojų dėmesiui pateikiami autentiški liudininkų, kurie buvo ieškomi per įvairias politines tremtinių kalinių organizacijas, sueigas ir renginius – pasakojimai, užrašyti 2017–2018 metais. „Ne vienas sakė, kad pavėlavome 10-15 metų, nes daugelio žmonių jau nėra gyvųjų tarpe ir kiekvienais metais jų skausmingai mažėja“, – kalbėjo G. Karazijaitė. Knygoje pateikiami dvidešimt keturių liudininkų atsiminimai.

Po išsamios knygos ir ekspedicijų apžvalgos, buvo parodytas trumpametražis dokumentinis filmas, kuriame dalijamasi prisiminimais visa tai išgyvenusių liudininkų lūpomis. Stojo tyla, sunku buvo kvėpuoti, kūnu ėjo šiurpas ir sukosi mintys kaip įmanoma ištverti tai, ką ištvėrė į atšiaurius lagerius išvežti lietuviai, iš kur jie turėjo tiek vidinės stiprybės gyventi ir kovoti už laisvę tokiomis baisiomis sąlygomis ir širdyje pagimdyti šūkį „laisvė arba mirtis!“