Kad būtume Artimo meilės apaštalai

Nuostabią rugsėjo dieną – Švenčiausiosios Mergelės Marijos gimimo išvakarėse – šalį gaubė rudeniška ramuma: palengva judėjo švelniavilniai debesys, didžiausiais būriais rinkosi gervės, žmonės kasė bulves… Pilnas autobusas Zarasų rajono piligrimų vyko į Šilinių atlaidus, kiekvienas turėdamas slapčiausią savo intenciją.

Kasmet rugsėjo 7–15 d. Šiluvoje vyksta Švč. Mergelės Marijos Gimimo (Šilinių) atlaidai, sukviečiantys piligrimus iš visos Lietuvos, kad dar kartą visiems būtų primintas ir pagerbtas 1608 metais įvykęs Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo stebuklas.

Mus pasitiko jau šurmuliuojanti Šiluva: nuo Bazilikos iki Apsireiškimo koplyčios didelė aikštė vis pilnėjo: gražiai įamžintas Šventojo Tėvo Jono Pauliaus II apsilankymo Lietuvoje atminimas – Popiežius, iškėlęs ranką palaiminimui; džiugu matyti jaunas šeimas, glaudžiančias kūdikius ir klausančias Dievo Žodžio, garbingo amžiaus senjorus, atkeliavusius iš įvairiausių Lietuvos vietovių.  „Tikėjimas ir protas – tai lyg du sparnai, kuriais žmogaus dvasia pakyla į tiesos kontempliavimą. Pats Dievas įkurdino žmogaus širdyje troškimą pažinti tiesą, kurio galutinis tikslas – pažinti Jį patį, idant žmogus, pažindamas ir mylėdamas Dievą, pasiektų visą tiesą ir apie save“ – kalbėjo Jonas Paulius II.

Apsilankyta Švč. M. Marijos Gimimo bazilikoje (užburiančioje šventųjų skulptūromis, drožinėtais ornamentais, Dievo Motinos su Kūdikiu (XVII a. pr.) paveikslu), Ligonių koplyčioje, įspūdingoje Apsireiškimo koplyčioje – čia žmonių niekada netrūksta, Šalia yra ir Šiluvos muziejus, kuriame vienuolės mielai pasakojo apie šią 44 metrų aukščio Apsireiškimo koplyčios statybą – šiais metais minimos 100-osios architekto Antano Vivulskio mirimo metinės. 1912 m. buvo padėti Koplyčios pamatai, kuriuos pašventino prelatas Maironis, žinomas Lietuvos poetas; koplyčia baigta statyti ir pašventinta 1924 m.

Šv. Mišias aukojo ir meldėsi daug kunigų, kartu su jais buvo ir popiežiaus Pranciškaus paskirtas kardinolu Sigitas Tamkevičius. Homilijoje pabrėžta, kad šiais laikais, kai visuomenė pertekusi materialių dalykų, labiausiai trūksta žmogui dėmesio, gailestingumo ir meilės. Akcentuota, kad Popiežius Pranciškus kalba apie reginčią širdį, skatindamas žiūrėti meilės akimis. Ne kartą buvo prisimintas ir su Šv. Martynu lyginamas šios Koplyčios architektas A.Vivulskis, kuriam atidengtas skirtas Milinės atminimo ženklas (šaltą 1919 metų žiemos naktį Vilniuje sargybą ėjęs savanoris A. Vivulskis – jis kitam sušalusiam savanoriui atidavė savo milinę. Pats peršalo ir netrukus mirė). Todėl reikia stengtis, kad mes kiekvienas būtume Artimo meilės apaštalai.

Šiaulių Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčiai, iškilusiai į aukštį 70 m baltu bokštu, pastebimu iš toli, Katedros titulas suteiktas 1997 m., kai popiežius Jonas Paulius II įsteigė Šiaulių vyskupiją.

Nors Bažnyčios istorijos pradžia XV a., tačiau pastato architektūrinis vaizdas galutinai susiformavo apie XVII a. vidurį. Pažymima, kad XVII a. pirm. pusėje karalius Vladislovas Vaza bažnyčios bokšte įrengė laikrodį, tačiau XIX a. gaisrui jį sunaikinus, atstatytas nebebuvo, tačiau saulės laikrodis yra ir iki šių dienų – tai bene seniausias Saulės laikrodis Lietuvoje.  Šventoriaus vartai puikiai akcentuoja, kad bažnyčia atliko ir gynybinio pobūdžio funkcijas, ir  Lietuvoje  yra vieninteliai tokie.

Bažnyčios vidus labai šviesus, erdvus. Didysis altorius neobarokinių formų, yra ir du šoniniai altoriai.

Kryžių kalnas – trečioji ir jau paskutinė lankytina vieta. 2001 metais Kryždirbystė – unikali lietuvių liaudies meno šaka – įrašyta į UNESCO: Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevrų sąrašą. „Tauta, kuri su tokiu ištvermingumu ir pamaldumu keliauja į tą kalną pastatyti naują kryžių, tiki gyvenimu, tiki prisikėlimu“ – taip apie lietuvių tautą ir Kryžių kalną kalbėjo Popiežius  Jonas Paulius II. Kasmet (gal tiksliau, kasdien) besiplečiantis Kryžių kalnas, traukiantis iš viso pasaulio daugybę turistų, atrodo vėl „paaugęs“ ir į plotį, ir į aukštį: kryžius ant kryžiaus, ant jo dar kryžius su kryžiumi.. Ir taip – begalybė… Kas dabar besuskaičiuos, kiek čia jų, atskraidintų iš kitų šalių, atvežtų iš tolimiausių Žemės kampelių, atneštų su tauriausiu tikėjimu – kaip malda, padėka, auka, kaip gyvenimo duotybė, nes „Dievas ateina pas mus per dalykus, kuriuos geriausiai pažįstame ir galime lengviausiai patikrinti – per mūsų kasdienio gyvenimo dalykus“ – sakė Jonas Paulius II.

Hay Louise L. knygoje „DĖKINGUMAS – tai gyvenimo būdas“ rašė: „Mano sielos gelmėje yra amžinas dėkingumo šaltinis. Tegu jis užlieja mano širdį, kūną, protą, sąmonę ir mano esmę. Tegu dėkingumas sklinda nuo manęs į visas puses, po visą pasaulį ir grįžta man, kad turėčiau dar daugiau už ką dėkoti. Žinau, kad šis šaltinis niekada neišseks. Dėkodama jaučiuosi puikiai. Dėkodama išreiškiu savo vidinį džiaugsmą. Dėkodama jaučiu vidinę šilumą“. Tikiu, kad visi, grįžę namo pilni geriausių įspūdžių, šią maldelę skirtų:

Diakonui Dainiui KAUNIEČIUI – lydėjusiam kelionėje ir besimeldusiam kartu,

Gyvojo Rožinio draugijos vadovei Halinai GUDŽIUKIENEI ir jai talkinusiai Valerijai BARTAŠKIENEI – už nuoširdžią bendrystę;

Zarasų Švč. M. Marijos Ėmimo į Dangų klebonui kunigui Vydui JUŠKĖNUI – už prasmingos  kelionės organizavimą ir dvasingumo puoselėjimą;

UAB „Zarasų autobusai“ vairuotojui  Tautvilui MIČIŪNUI – už saugią kelionę.