Kada atlyginimai Lietuvoje bus kaip Danijoje?
Dažnam lietuviui nusvyra rankos išgirdus, kad į Daniją ar Airiją išvykę tautiečiai ten uždirba 4 ar net 5 kartus didesnius atlyginimus negu Lietuvoje. Tuomet kyla pagrįstas klausimas: o kada ir mes Lietuvoje tiek uždirbsime? Atsakymas paprastas ir tuo pačiu sudėtingas – tada, kai pasivysime turtingesnes Europos šalis pagal darbo našumą.
Atlyginimai lygu našumui
Dažnai darome klaidą darbo jėgos našumą prilygindami darbuotojų darbštumui. Nors darbštumas turi įtakos našumui, tačiau egzistuoja ir kitos – daug svarbesnės – dedamosios. Tai yra technologinio išsivystymo lygis (vienas darbuotojas naudojantis pažangesnę įrangą sukurs daugiau nei darbuotojas, kurio darbo įranga pasenusi), žmogiškasis kapitalas (kūrybingesni ir geresnį išsilavinimą turintys darbuotojai sukurs daugiau nei mažiau išsilavinę), pramonės struktūra (farmacijos, biotechnologijų, cheminių produktų, elektronikos sektoriuose sukuriama pridėtinė vertė yra gerokai didesnė nei baldų ar maisto gamybos srityse). Našumą lemia ir tokie dalykai kaip verslumas, kūrybiškumas, tinkamų eksporto rinkų pasirinkimas, trumpalaikiai ekonominiai šokai ir kt.
Nors žvelgiant ilguoju laikotarpiu egzistuoja labai glaudus, beveik absoliutus ryšys, tarp našumo ir atlyginimų, ekonomikoms augant, tam tikrais laikotarpiais, tarp jų gali atsirasti atotrūkis. O tokie atotrūkiai gali turėti labai didelę įtaką šalies konkurencingumui. Pavyzdžiui, jeigu atlyginimai auga greičiau nei našumas, šalis pamažu pradeda prarasti konkurencingumą užsienio rinkose. Kuo daugiau šalis eksportuoja į užsienį (kaip, pavyzdžiui, Lietuva), tuo didesnė neigiama įtaka jos konkurencingumui. Ir atvirkščiai, jei našumas auga greičiau nei atlyginimai, tai sudaro sąlygas dar didesniam ekonomikos augimui, nes šalis tampa konkurencingesnė, nors žvelgiant trumpuoju laikotarpiu, nuo to labiau nukenčia darbuotojai.
Ar vejamės?
Jei matuosime kiek kartų našumas ir atlyginimai Lietuvoje skiriasi nuo turtingesnių Vakarų ir Šiaurės Europos šalių, matysime, kad skirtumas mažėja. Pavyzdžiui, 2005 m. pagal atlyginimus nuo turtingesnių vakarų Europos šalių atsilikome 5-7 kartais, o 1995 m. atsilikimas nuo kai kurių šalių siekė net 20 kartų.
Tačiau jei vertinsime iš laiko perspektyvos, atsilikimas per paskutinius dvidešimt metų beveik nepasikeitė arba net išaugo. Kaip 1995 m., taip ir šiandien, jis siekia maždaug 25-35 metus. Priežastis yra ta, kad per paskutinius 20 metų našumas Lietuvoje vidutiniškai augo po maždaug 10 proc. – tai yra gana neblogas rezultatas. Tačiau Lietuvos augimo tempas arba sutapo, arba net atsiliko nuo to augimo, kurį turtingesnės šalys demonstravo tada, kai jų ekonominio išsivystymo lygis buvo panašus kaip Lietuvos (maždaug 1965-1985 metais).
Atsižvelgiant į tai, kad po 2008-2009 m. krizės našumas Lietuvoje vidutiniškai auga jau tik po 4 proc. kasmet, mes pradedame atsilikti nuo to augimo tempo, kurį analogiškame vystymosi etape demonstravo turtingesnės Europos šalys. Tik tokios šalys kaip Ispanija ar Graikija, pasiekusios dabartinį Lietuvos našumo lygį, pradėjo buksuoti ir augti lėčiau. Kaip žinome, pirmaujančių pozicijų jos nesusigrąžino iki šiol.
Ką tai reiškia Lietuvai?
Norėdami ne tik augti tokia trajektorija kaip prieš 25-35 metus augo turtingesnės Vakarų ir Šiaurės Europos šalys, bet ir jas vytis, turime augti greičiau nei jos anuomet. Todėl našumas Lietuvoje per artimiausius 20 metų turi augti po maždaug 8-9 proc. kasmet. Tuomet galėtume tikėtis, kad atlyginimai Lietuvoje padvigubėtų per maždaug 8 metus ir patrigubėtų per 14 metų.
Atsižvelgiant į demografines tendencijas bei infliaciją, kuri esant tokiam sparčiam augimui siektų maždaug 3-4 proc., realaus BVP prieaugis turėtų kasmet siekti bent 4 proc. O įvertinus labai realią netikėtų ekonominių šokų tikimybę, iš tiesų turėtume orientuotis į 5 proc. BVP augimą. Tokiu atveju per ateinančius 20 metų galėtume sumažinti atsilikimą nuo turtingiausių valstybių, tokių kaip Airija, Vokietija ar Danija, iki 10-15 metų, ir visiškai pasivyti ar net aplenkti konkurencingumo problemų kamuojamas valstybes, tokias kaip Ispanija, Italija ar Prancūzija, jau nekalbant apie Portugaliją ir Graikiją. Tačiau ir tokioms viltims būtų lemta išsipildyti tik tuomet, jei šios valstybės ir toliau nesugebėtų įgyvendinti rimtų struktūrinių reformų ir visą šį laikotarpį demonstruotų kuklų ekonominį augimą.
