Regionai netuštėtų, jei būtų protingai įgyvendinama Bendroji žemės ūkio politika ir prieinamos viešosios paslaugos

Tenka susidurti su karčia realybe – regionai masiškai paliekami žmonių, o Vilniaus miestas auga kaip „ant mielių“ pagal gyventojų skaičių ir tampa vis tankiau apgyvendintas. Remiantis Registrų centro duomenimis, 2022 metais Vilniaus miesto savivaldybėje gyveno 592 389 žmonės, tuo tarpu šių metų pradžioje jų skaičius paaugo ir siekė  633 917.

Visiškai skirtingos tendencijos dominuoja kituose šalies miestuose ir rajonuose. Lyginant šių metų gyventojų skaičių su 2022 metais galima matyti, kad vos per du metus Panevėžio miesto savivaldybėje žmonių skaičius sumažėjo 1483 gyventojais, o  Alytaus miesto – 1194. Ignalinos rajono savivaldybėje atitinkamai gyventojų skaičius sumažėjo 820 gyventojais, Kaišiadorių rajono – 678 gyventojais, Panevėžio rajono – 487, o Kauno rajono – net 10 105.

Mažesniuose šalies miestuose ir regionuose besitraukiantis gyventojų skaičius atskleidžia, kad žmonėms nesukuriame palankių gyvenimo sąlygų dirbti ir užsidirbti bei naudotis viešosiomis paslaugomis ten, kur yra jų gimtieji namai. Taigi, ko reikia, kad šalies regioninė politika pradėtų veikti, todėl žmonės nebūtų priversti išvažiuoti dėl duonos kąsnio į Vilnių ar kitą šalies didmiestį ar net svetur?

Bendroji žemės ūkio politika turi leisti ūkininkaujantiems žmonėms užsidirbti

Ar nesužlugdysime šalies žemės ūkio sektoriaus, kuris yra vienas didžiausių darbdavių regionuose, jei „aklai“ įgyvendinsime visus primestus Žaliojo kurso reikalavimus, nesistengdami ieškoti kompromisų? Laikausi nuomonės, kad pokyčiai, kurie iš esmės transformuoja visą žemės ūkio sektorių, turi būti įgyvendinti tik tuomet, kai jie yra išdiskutuoti prie bendro stalo su šalies ūkininkais, ūkininkus vienijančių asociacijų atstovais ir kitais suinteresuotais sektoriais, kurie iš dalies yra susiję su žemės ūkiu – logistika, prekyba ir kt.

Jei norime, kad žemės ūkis būtų perspektyvus ir gebėtų išlaikyti darbuotojus, turime jame vystyti inovacijas ir diegti efektyvias ūkininkavimo metodikas. Tokios inovacijos padėtų išvengti klimato kaitos padarinių derliui, leistų atliepti maisto poreikį, kuris vis auga dėl didėjančio žmonių skaičiaus pasaulyje, daugiau dėmesio skirti tvarumui ir ženkliai nesumažinti derlingumo rodiklių bei pajamų iš žemės ūkio veiklos, laikantis aplinkosauginių reikalavimų.

Žinoma, matant, kad dalis aplinkosauginių reikalavimų yra nepamatuoti ar juose yra įsivėlusios techninės klaidos, todėl žemės ūkis gali susidurti su šūsnimi neigiamų pasekmių, būtina reikalauti, jog Žemės ūkio ministerija ir ES institucijos tokias taisykles koreguotų. Tokia situacija nutiko su daugiamečių žolynų atkūrimo reikalavimu, kai Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023-2027 m. strateginiame plane šių žolynų skaičius išaugo rekordiškai ir sudarė daugiau nei 700 tūkst. ha. Tokio milžiniško pievų ploto niekada neturėjome šalyje, todėl suabejota, ar ūkininkams pakaks dirbamos žemės.

Nebuvo galima taikstytis su padidėjusiais daugiamečių pievų plotais ir baudomis už suartas pievas šalies ūkininkams, todėl teko kreiptis ir vėliau susitikti su Europos Komisijos Žemės ūkio ir kaimo plėtros generalinio direktorato atstovais. Susitikimai ir raštai davė apčiuopiamų rezultatų – Nacionalinė mokėjimo agentūra reikalavimą dėl pievų atkūrimo pripažino netekusiu galios.

Turime suvokti, kad žemės ūkis ne tik prisideda prie šalies biudžeto pajamų, bet ir leidžia žmonėms regionuose dirbti ir užsidirbti, nes yra vienas iš didžiausių darbdavių. Privalome siekti, jog žemės ūkis nebūtų suvaržytas nepamatuotais reikalavimais, būtų našus, inovatyvus ir perspektyvus.

Medicinos, švietimo ir socialių paslaugų prieinamumas

Dažnas iš mūsų sunegalavęs turi susidurti su paradoksalia situacija – dirbi ir moki mokesčius už sveikatos priežiūros paslaugas, todėl esi draustas, tačiau esi priverstas laukti tokių paslaugų mėnesį ir daugiau. Natūralu, kad laukti tokį laiką yra neįmanoma, ypač jei skauda, todėl tenka eiti į privačias klinikas. Tačiau, ką daryti, jei neišgali įpirkti privačių medicinos paslaugų?

Įgyvendinus naują valančiųjų sveikatos reformą, savivaldybių gydymo įstaigos jungsis į sveikatos priežiūros centrus, privalėdamos užtikrinti, jog 80 proc. būtinų paslaugų būtų suteiktos ten, kur žmogus gyvena. Ar tikrai pavyks pasiekti, kad regionų žmonės gautų būtinąsias paslaugas, neturėdami vykti 50 ar 100 km iki artimiausios gydymo įstaigos?

Liūdina, kad jau dabar regioninėse savivaldybėse yra uždaromi akušerijos skyriai. Sveikatos priežiūros institucijų reforma numato, kad nebeliks rajoninių ligoninių, kuriose teikiamos antrinio lygio stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos. Negana to, į europinį finansavimą, kurio pinigais būtų galima gerinti sveikatos paslaugų prieinamumą ir kokybę, galės pretenduoti tik tos ligoninės, kurios yra priskiriamos prie regioninių centrų.

Daugumos ligoninių, kurias norima uždaryti, skyriai pirko modernią medicininę įrangą ir atnaujino patalpas, pasinaudojant Europos Sąjungos, Norvegijos ir kitų fondų lėšomis, todėl nesuvokiama, kodėl nauja sukurta infrastruktūra negali būti naudojama! Kam griauti tai, ką sukūrėme?

Tinklo optimizavimo iniciatyvos neaplenkė ir regioninių mokyklų, kuriose pagal Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos paruoštą pertvarkos planą turės būti bent po dvi III-ias gimnazijų klases. Lyg to būtų maža, jau nuo kitų mokslo metų 1-10 klasėse mažiausiai turės mokytis aštuoni moksleiviai.

Stebina švietimo sistemos reformatorių argumentai – esą šveitimo pertvarka yra būtina dėl to, jog tai padėtų išspręsti pedagogų užmokesčio ir švietimo kokybės problemas. Juk visoje Lietuvoje turime gana prastus valstybinių brandos egzaminų rezultatus, todėl regioninės mokyklos – jokia išimtis, nes yra tos pačios netobulai veikiančios sistemos dalis.

Matant, kad viešosios paslaugos regionuose tampa vis mažiau prieinamos žmonėms, pateikiau oficialų pasiūlymą Europos Parlamento Užimtumo ir socialinių reikalų komitetui. Pasiūlyme akcentuojama, kad dar didesnė Sanglaudos lėšų dalis būtų skirta darbo vietų regioninėse savivaldybėse kūrimui. Šios lėšos gali būti skiriamos kaip parama ar lengvatinės paskolos vietiniams verslams bei kitiems subjektams, jog pastarieji, mainais už tokias skiriamas lėšas, išlaikytų savo darbuotojus. Papildomai pasiūlyme kalbama apie pinigų numatymą viešosioms reikmėms. Tokiu atveju, būtų galima skatinti regionų gyventojų užimtumą, užtikrinti, kad regioninėse savivaldybėse ir toliau veiktų gydymo bei švietimo įstaigos.

Nesinorėtų, kad Lietuva taptų tik vieno miesto valstybe, kaip Latvija. Lietuvos regioninės savivaldybės gali tapti ekonomiškai išsivysčiusiomis, nes jose gyvena darbštūs ir savo gimtąjį kraštą mylintys žmonės. Visgi, tam, kad išspręsti įsisenėjusias regioninės politikos bėdas, savo darbus privalo atlikti nacionalinė valdžia. Deja, dabartiniai valdantieji rūpinasi vien Vilniaus ekonominiais interesais, užmiršdami paprastą regiono gyventoją ir jo bėdas.