Kaip gimė gražiausias išeivijos leidinys – Vinco Kudirkos raštai?
Prieš 125 metus mirė Lietuvos himno autorius, rašytojas, varpininkas Vincas Kudirka (1858–1899), o prieš 115 m. pradėtas spausdinti pirmasis jo raštų rinkinys, kuris šešiais puikiai išleistais tomais buvo užbaigtas 1910 metais. Didžiausi nuopelnai už pastarąjį rinkinį tenka Europos lietuvių veikėjui Juozui Gabriui-Paršaičiui ir JAV lietuviui Broniui Kaziui Balučiui. Išleisti V. Kudirkos raštai suaktyvino JAV lietuvių kultūrinį gyvenimą, sustiprino išeivijoje lietuvybę ir tapo kultūrinės veiklos etalonu. Knygos greitai paplito ne tik tarp lietuvių išeivijos, bet ir to meto Lietuvoje. Šiuo unikaliu leidiniu galime pasigrožėti dar ir šiandien, bibliotekose.
Raštai – svarbūs atgimstančios lietuvių tautos sąmonei
1907 m. viduryje aktyvus veikėjas J. Gabrys-Paršaitis iš Paryžiaus atsišaukimu kreipėsi į JAV lietuvius, ragindamas pažymėti V. Kudirkos 50 m. jubiliejų išleidžiant jo raštus. Išeivijoje pasiūlyta tuo klausimu užsiimti Tėvynės mylėtojų draugijai (TMD), kurios svarbiausias tikslas buvo leisti lietuviams svarbius leidinius. Šuo atveju J. Gabrys-Paršaitis įsipareigojo parengti minėtus raštus, parašyti įžangą, o TMD – apmokėti raštų leidybą.
TMD tuo metu išgyveno krizę, nes kairesnės pakraipos organizacijos vadovybė, leisdama revoliucinio pobūdžio knygeles, nuo savęs atstūmė didžiąją dalį lietuvių išeivijos. 1907 m. pabaigoje buvo likusios tik 5 draugijos kuopos (iš 79) ir 60 narių. Iždas turėjo tik 200 dolerių. Draugija jau buvo beveik ant išnykimo slenksčio.
Viskas pradėjo keistis į gerąją pusę, kai TMD pirmininku 1908 m. pradžioje buvo išrinktas Bronius K. Balutis, būsimasis garsus Lietuvos diplomatas. Jis tuojau karštai ėmėsi sau naujos veiklos. Suprato, kad atsirado galimybė ne tik atgaivinti TMD, bet ir išleisti patriotinio pobūdžio leidinį, kuris turės poveikį atgimstančios lietuvių tautos sąmonei bei svariai papildys skurdžią lietuvių literatūros lentyną.
Po daugelio metų B. K. Balutis laiške žymiam Lietuvos veikėjų biografui Aleksandrui Merkeliui rašė: „Jau dabar neatsimenu gerai, ar esu kada nors Jums rašęs, kad Kudirkos Raštų išleidimui svarbiausias akstinas buvo mano noras parodyti ne tik svetimiems, bet ir saviems, kad lietuviai turi ne tik pamfletų ir knygelių šiupinį, bet ir rimtą savo literatūrą (…) Mūsų rašytojų raštų rinktinė išrodė geriausias tam pailiustravimas“.
Dėl raštų išleidimo B. K. Balutis Čikagoje intensyviai susirašinėjo su J. Gabriu-Paršaičiu Paryžiuje. Nutarta, kad V. Kudirkos raštai turi būti išsamūs ir puošniai išleisti, o juos spausdinti ir redaguoti tikslingiausia Europoje. Mat ir pigiau, ir V. Kudirkos rankraščiai bei straipsniai buvo čia, o lietuviška spaustuvė Tilžėje tuo metu dirbo geriausiai.
Paramos rinkimas raštams – Sizifo darbas
Naujasis TMD pirmininkas kreipėsi į išeivijos organizacijas su prašymu rinkti aukas V. Kudirkos raštų išleidimui. Pradžią davė didelė organizacija „Susivienijimas lietuvių Amerikoje“, kuri skyrė tam tikslui 100 dolerių (reiktų turėti omenyje, kad to meto 1 doleris buvo tolygus dabartiniams 34 doleriams). Tuo pačiu tai tapo išeivijos vadovų palaiminimu TMD veikimui. Pirmininkas paragino visas draugijos kuopas paminėti V. Kudirkos 50-metį ir surengti visuomenei vakarus. Be to, tokie vakarai – puikus švietimas tiems, kuriems buvo neprieinama mokykla, nepasiekiamos knygos ir laikraščiai, t. y. lietuvių išeiviams beraščiams.
Vakarai pasiteisino ir davė pajamų (įėjimas kainavo tik 15 centų). Organizatoriai įsitikino, kad tikslinga kasmet rengti panašius vakarėlius su paskaitomis ir kultūrine programa. Draugijos pirmininko oratoriškos kalbos darė malonų įspūdį klausytojams, o jo aktyvumas kai kada net išprovokuodavo draugišką kritiką už tai, jog kalbas pagal vakaro numatytą temą visuomet dar papildydavo agitacija TMD adresu.
B. K. Balutis parašė daugiau nei 3 tūkst. laiškų, ragindamas lietuvius organizuoti visur TMD kuopas, rengti V. Kudirkos vakarus ir aukoti jo raštų leidimui. Jau 1909 m. draugijai buvo paaukota daugiau nei 2,6 tūkstančių JAV dolerių. Tačiau minėtos sumos neužteko: raštų išleidimui reikėjo mažiausiai 5 tūkstančių, o tai buvo iš tiesų dideli pinigai. Viename 1955 m. laiške, prisimindamas tuos laikus, B. K. Balutis pastebėjo, jog tuomet tokios sumos suaukojimas „buvo Sizifo darbas, dabar būtų lengviau 50 tūkstančių dolerių surinkti“. Į raginimus aukoti vis dėlto atsiliepė įvairiausios JAV lietuvių draugijos. Net 48 jų, kurios aukojo ne mažiau kaip po 10 JAV dolerių, sąrašas su pareikšta TMD padėka buvo pateiktas V. Kudirkos raštų pirmame tome.
Siekė populiarinti lietuvių rašytojų darbus
Be tiesiogiai renkamų aukų, antras realus ir nuolatinis lėšų šaltinis buvo TMD narių mokesčiai. Draugijos pajėgumą leidžiant reikalingas lietuviams knygas lėmė jos narių gausa. B. K. Balutis, norėdamas kuo daugiau tautiečių įtraukti į draugiją, pasiūlė, o draugijos II-asis seimas 1909 m. patvirtino, kad visi, kurie iki Naujųjų metų užsirašys į TMD ir sumokės po 60 centų metinį nario mokestį už 1909 m., nemokamai gaus išleistus V. Kudirkos raštus. O tie, kas užsirašys į draugiją po Naujųjų 1909 metų ir norės gauti V. Kudirkos raštus ar kitas anksčiau išleistas knygas, galės jas gauti už pusę kainos.
Vėliau ši nuostata buvo šiek tiek koreguota, nes 1909 m. raštų išleisti nepavyko. Pinigų trūkumas vertė pratęsti terminus ir truputi pakeisti sąlygas. Be to, pasigirsdavo kritika, kad raštai kainuos brangiai ir paprastiems žmonėms bus neprieinami. Iš tiesų V. Kudirkos raštų komplekto kaina buvo numatyta gana aukšta – 5 doleriai. Bet TMD vadovybės nuolaidos, daromos savo nariams, kaip tik ir siekė patraukti kuo daugiau, ypač skurdesnių, tautiečių į draugijos kuopas. Ne kartą ir B. K. Balutis, ir J. Gabrys-Paršaitis viešai pabrėždavo, jog V. Kudirkos raštai yra leidžiami ne verslui, bet plačiam lietuvių rašytojų darbų populiarinimui lietuvių visuomenėje. Tai lietė ir Lietuvos gyventojus.
V. Kudirkos raštų išleidimo idėja „uždegė“ išeiviją. TMD kuopų ir narių skaičius, lėšos, reikalingos suplanuotam raštų išleidimui, sparčiai didėjo. Draugijos narių augimą skatino noras įsigyti raštus. Buvo dienų, kai į kuopas užsirašydavo po 70-80 žmonių. TMD gyvenime atsirado naujas reiškinys – pradėjo kurtis kuopos už JAV ribų: Tilžėje, Berlyne, Paryžiuje, Krokuvoje, Freiburge ir pačioje Lietuvoje. Keletas narių atsirado Didžiojoje Britanijoje, Rusijoje ir net Aliaskoje. Tai, kad TMD pasekėjų atsirado ir Europoje – J. Gabrio-Paršaičio nuopelnas.
Jau 1910 m. birželį TMD kuopų skaičius pasiekė 110, narių buvo 3185, o draugijos iždas turėjo sukaupęs 5 390 JAV dolerių. Tai – didžiausias pasiekimas TMD istorijoje, už kurį pirmiausia reikėtų dėkoti draugijos pirmininkui B. K. Balučiui. Jis taip intensyviai dirbo, kad net sveikata susilpnėjo, teko vykti pas dėdę kunigą Juozą Židanavičių (Seirijų Juozą) į Amsterdamo miestą JAV, netoli Niujorko, pailsėti.
Atsisakė garbės nario titulo – atliko tautinę pareigą
1910 m. birželio 9 d. Čikagoje, TMD trečiame seime B. K. Balutis pažymėjo, kad draugija tapo visų didžiausia ir produktyviausia JAV švietimo organizacija, ir 70-čiai delegatų pristatė gražiai įrištus šešis V. Kudirkos raštų tomus. Šį faktą delegatai sutiko audringais plojimais. Raštai jau buvo dvidešimtas TMD leidinys.
Oto Mauderodės spaustuvė Tilžėje išleido 5 tūkstančius komplektų, kurių kiekvieną sudarė 6 tomai – iš viso 30 tūkst. knygų. Tomus puošė dailininkų prancūzo E. Loevy ir prūsų lietuvio A. Brako gerai atliktos iliustracijos. Pirmą ir antrą tomus leidykla išleido 1909 m. pabaigoje, o likusius – 1910 m. pirmoje pusėje. Pirmame tome puikavosi J. Gabrio-Paršaičio parašyta pirmoji V. Kudirkos biografija, jo satyros ir eilės. Kituose tomuose – publicistiniai straipsniai, kritika, jo išverstos dramos ir apysakos, verstos pasakos. Visas šių raštų leidimas ir jų persiuntimas į JAV draugijai kainavo beveik 6,1 tūkst. JAV dolerių.
Už šį didžiulį ir svarų darbą TMD 28-osios kuopos atstovai pasiūlė B. K. Balutį ir J. Gabrį-Paršaitį išrinkti draugijos garbės nariais. Seimas vienbalsiai pritarė. Tačiau abu kandidatai, padėkoję seimui už suteiktą garbę, atsisakė ją priimti. Tuo buvo duota suprasti, kad jie atliko savo tautinę pareigą taip, kaip ir kiekvienas lietuvis jų vietoje būtų atlikęs. Be viso kito, seimas J. Gabriui už darbą sumokėjo 500 dolerių. Toks atlyginimas jo nenudžiugino. Atsisukęs į B. K. Balutį jis garsiai pasakė: „Tai ubagiškas atlyginimas, bet aš jį priimu“.
Verta pažymėti, jog buvo planuojamas ir septintas tomas, kur būtų publikuojamas visų reikšmingiausias darbas – Lietuvos himnas bei kiti jo muzikiniai kūriniai. Deja, tomas neišėjo, nes jo parengimas pasirodė pernelyg brangus ir per daug sudėtingas natų klišių pagaminimas. B. K. Balučiui pasitraukus iš TMD pirmininko pareigų, septintuoju tomu niekas nebesirūpino ir vėliau draugija tenkinosi pigesniais leidiniais.
Išleistos TMD knygos, tarp jų ir V. Kudirkos raštai, buvo ne tik platinamos išeivių gretose, bet ir nemokamai siunčiamos į Lietuvą. Tiesa, reikia pažymėti, kad Tilžėje spausdintas knygas, t. y. be carinės cenzūros palaiminimo, iki Pirmojo pasaulinio karo buvo draudžiama platinti Lietuvoje. Taigi ir V. Kudirkos raštai į Lietuvą buvo vežti slapta. Vėliau, jau į nepriklausomą Lietuvą atsiųsti TMD išleisti V. Kudirkos raštai puošė visų mokyklų bibliotekas, jomis naudojosi besimokantis jaunimas. Pats B. K. Balutis po daugelio metų, 1962 m., savo laiške Birutei Novickienei į JAV rašė: „ligi šiol (išskiriant dabar leidžiamą Lietuvių Enciklopediją) nebuvo lygaus leidinio nei Amerikoje, nei Lietuvoje“. Ir tai sakoma praėjus daugiau nei 50-čiai metų. Vien tai parodo to meto TMD indėlį į lietuvių spaudos kultūrą.
