Kalvis mėgsta nustebinti…
Daugelis parodose ir kituose renginiuose išvydę anykštėno tautodailininko Broniaus Budreikos meninės kalvystės darbus, pavadina jį „kalvių kalviu“. Ir neapsirinka. Tik labai nagingas savo amato meistras gali sukurti tokius įspūdingus kūrinius iš metalo. Neatsitiktinai Bronius dar pavadinamas ir meninės kalvystės pradininku Anykščių krašte, nes iš tiesų tokių meistrų, kurių rankos sukurtų tikrus meno kūrinius iš metalo, Anykščių rajone yra mažai.
Bronius kalvyste susidomėjo dar vaikystėje, kai matydavo, kaip sukaitę prie žaizdro triūsia, sunkiais kūjais mosuoja suodini kalviai. Ant priekalo padėtas iki raudonumo įkaitintas gelžgalys kalvių – tikrų stebukladarių – rankose, tvirtai suspaustu kūju sumosavus, pavirsdavo visokiais išraitytais kabliais, įrankiais, žemės ūkio agregatų detalėmis. Tikra palaima būdavo, kai susidomėjusiam vaikinukui koks nors kolūkio kalvis leisdavo plaktuku stuktelėti į ant priekalo padėtą geležtę… Bronius domėjosi ir technika, mašinomis, įvairia įranga. Įvaldė ir tekinimo, suvirinimo techniką, tad, prireikus, ką nors paremontuodavo, sumeistraudavo. Kaip sakoma, ką sužinosi, išmoksi, to ant kupros nenešiosi, viskas gyvenime pravers. Taip ir buvo. Broniui viskas pravertė, o teko darbuotis ne viename atsakingame darbų bare. Kai kurie darbai buvo tiesiogiai susiję su technika.
Daugelio amatų meistro patirtis labai pravertė Broniui įsidarbinus Anykščių žemės ūkio mokykloje, vėliau pavadintoje Anykščių technologijos mokykla. Kai čia pradėti ruošti būsimieji kalviai, jaunuolius šios specialybės mokyti patikėta B. Budreikai. O koks gali būti mokymas be atitinkamos bazės, reikiamos įrangos? Bronius pasirūpino, kad mokykloje būtų įrengta tikrų tikriausia kalvė. Tiesa, ji jau buvo aprūpinta šiuolaikine įranga, kalvė nebebuvo tokia, kokia jo vaikystėje Debeikių krašte matyta. Nei dėstytojas, nei moksleiviai nevaikštinėjo suodini, permirkę prakaitu, trokšdami nuo aitrių dūmų…
Kalvio specialybės dėstytojas B. Budreika ne vienam jaunuoliui įdiegė meilę ir pagarbą šiai sunkiai ir atsakingai profesijai, suteikė gausybę žinių, palydėjo į savarankišką gyvenimo kelią. Tik gaila, kad norinčių tapti kalviais vis mažėjo, po kurio laiko teko šios specialybės mokymo atsisakyti…
Pats Bronius dar turėjo energijos, entuziazmo ir ryžto, tad galėjo jaunuosius kalvius mokyti. Tačiau ką padarysi, jei jaunimą paviliojo kitokios specialybės, kitokie darbai, o Bronius išėjo į užtarnautą poilsį? Bet tai nereiškia, kad jisai taip ir ilsisi per dienų dienas gulėdamas ant sofos prie televizoriaus ar su knyga rankose. Nieko panašaus!
B. Budreika jau daug metų garsėja kaip tautodailininkas, meninės kalvystės puoselėtojas. Jo sukurtos įmantriausios žvakidės, „saulutės“, visokiais ornamentais išpuošti žibintai, meniški kryžiai, įvairiausi suvenyrai iš metalo byloja apie auksines meistro rankas. Jo kalviški darbai keliauja iš parodos į parodą ir susilaukia gražiausių, geriausių įvertinimų. Kai Broniaus darbų paroda veikė Arklio muziejuje Niūronyse, tuo metu čia lankėsi ir kalvių kalvio darbais gerėjosi Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė su savo palyda ir žurnalistų būriu. Be B. Budreikos kūrybos „vaisių“ neįsivaizduojama Anykščių krašto tautodailininkų kūrybos paroda. Jau daugiau kaip dešimtmetį Bronius savo darbus atveža į Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejų Kunigiškiuose. Čia kas vasarą organizuojami tradiciniai talentų sambūriai „Ieškokime „deimančiukų“ savyje ir šalia savęs“. Kadangi į Kunigiškius tokio tradicinio renginio metu susirenka įvairių amatų meistrai, kurie dalijasi kūrybinio darbo patirtimi, visuomet čia laukiama ir B. Budreikos žodžio, jo kūrybinės virtuvės pristatymo. Ypač domisi šio meistro darbais jaunoji karta. Ir kas žino – gal kuris vaikinukas ateityje ir pasirinks kalvio kelią…
Be B. Budreikos neišsiverčia daugelis svarbiausių Anykščių (ir kaimyninių rajonų) švenčių, jubiliejinių minėjimų. Mat, šis anykštėnas savo rankomis sukonstravo menišką savadarbę patranką. Toks įrenginys ne tiktai papuošia šventes, sutraukia būrius smalsuolių, bet dar visu smarkumu saliutuoja. Ne kartą Bronius savo patranką buvo atsivežęs į Vaižganto gimtajame Malaišių kaime kiekvieną rugsėjį organizuojamus respublikinius renginius – „Vaižgantines“. Ir saliutavo iš patrankos už Tėvynę Lietuvą, Vaižganto šviesų atminimą, Vaižganto premijų laureatus bei kitomis intencijomis. Toli nuskrieja patrankos saliutų aidas Malaišių laukais ir kloniais, visiems renginio dalyviams palikdamas neišdildomus įspūdžius. Už tokią netradicinę atrakciją B. Budreikai visuomet būna dėkingi tiek „Vaižgantinių“ organizatoriai, tiek visi renginio dalyviai.
Ir dar nežinia, kuo gali kalvių kalvis dar nustebinti ateityje. Kūrybinių minčių jam netrūksta, dar pakanka ryžto, energijos, sveikatos…
