Kazio Bradūno kūrybos vakaras – svaiginantis ir dieviškai paprastas
Organizuojant projektą „Po žvaigždėtu vasaros dangum. Literatūriniai vakarai Birštone 2017 m.“, kurį finansuoja Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija ir remia Birštono savivaldybė, birželio 14 d. vyko Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato, poeto Kazio Bradūno kūrybos vakaras, kuriame dalyvavo aktoriai Virginija Kochanskytė, Petras Venslovas, rašytojo dukra Elena Bradūnaitė-Aglinskienė bei svajingą kanklių muziką dovanojusi kanklininkė Asta Jonkutė-Bogdanienė.
Gausiai susirinkę birštoniečiai ir kurorto svečiai dar kartą tylos minute pagerbė partizanus, tremtinius, visus, kritusius laisvės kovose. Gedulo ir vilties dieną praeitis stojo dabartin. Visi kovoję ir išėję, visi kentėję, ištremti sugrįžo pasiimti tai, kas jiems priklauso: lietuviško žodžio skambesį, tautos pagarbą, žvilgsnį į savo Žemės, savo gimtinės tolius. Dar kartą. Jie gyvi, o mes lietuviai. Kol prisimenam.
Aktoriai Virginija Kochanskytė ir Petras Venslovas neatsitiktinai priminė birštoniečių Povilo Buzo, Julijos ir Albino Grigonių bei Stasės Belickienės indėlį spausdinant ir platinant į laisvę kvietusius ir sovietinės valdžios draustus leidinius. Vienas jų – „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“, šiemet mininti leidimo 45-metį. Jos ištraukas poetas Kazys Bradūnas intertekstualiai panaudojo Čikagoje išleistame poezijos rinkinyje „Užeigoje prie Vilniaus vieškelio“. Visas vakaras, kaip ir paties poeto eilės bei jo gyvenimas, buvo persmelktas tėvynės meilės, pagarbos gimtajai žemei, kalbai, žmogui.
Apie tai vaizdžiai ir nuoširdžiai pasakojo poeto dukra Elena Bradūnaitė-Aglinskienė. Tėveliai puikiai supratę savo kalbos ir identiteto išsaugojimo reikšmę, draudė namuose kalbėti angliškai, vaikai grįžę namo turėjo viską, ką išmokę mokykloje, perpasakoti lietuviškai. Gedulo ir vilties dieną eidavo į gatves su plakatais, pasakodavo amerikiečiams, kas vyksta už geležinės uždangos, dainuodavo partizaniškas dainas. Aktyviai sekė įvykius Lietuvoje ir paraleliai kartodavo šventes Amerikoje. Išgirdę, kad Lietuvoje rengiamas Poezijos pavasaris, tuoj organizuodavo ir Amerikoje. Be jokio finansavimo, vien savo išgalėmis leido lietuviškos poezijos rinktines, laikraščius. Nesitikėję, kad Lietuva išsilaisvins iš okupantų, nuolat vaikams kartojo: „Tai jau bus jūsų laimės valanda“. Laimei, klydo. Sulaukę laisvės, išpardavė ir išdalino savo turtą JAV ir pasiėmę keletą paveikslų, knygų, parskrido į Lietuvą. Gyveno kukliai, bet labai džiaugėsi grįžę.
Nors Elena Bradūnaitė-Aglinskienė kartu su šeima pasirinko gyvenimą JAV, tačiau iš didžiulės meilės tėveliams, jų išugdyto patriotiškumo, kiek įmanydama stengiasi dalyvauti minėjimuose, pasakoti apie vaikystę, tėvelių viziją, atliktą misiją prieš Tėvynę ir dalintis žmogiška tėvelių patirta meile ir laime būti kartu. Jos šeimos iniciatyva išleistos knygos „Kazys Bradūnas. Archyvai“, kurioje panaudoti ir Kazio Bradūno laiškų ištraukos. Eilėraščių rinktinė „Liepė man būti“ – ponios Elenos susapnuota. Kazys Bradūnas rašęs ir religinių eilėraščių, todėl, kai rašytojo dukra susapnavo, kad giesmyne vietoj giesmių surašytos eilės – suprato, kad laikas ir šias eiles aprengti knyga. Knygą surinko ir įžanginį žodį parašė kunigas Julius Sasnauskas, kur jis sako: „Dievas Bradūnui nedingsta niekur, jei tik įmanoma sudėlioti lietuvišką žodį ir susisiekti su gimtine“. Gražiausiai šis gimtinės ir Dievo santykis atsiskleidžia „Vakaro maldoj“:
Kai vakaro maldoj prašau kasdienės duonos.
Užlieja sielą man javų laukai.
Rodos, einu einu alsuojančiais dirvonais,
Po kojų sklaidosi pavasario rūkai.
Atleiski, Viešpatie, kad šitą pilką taką,
Kad žemę taip svaiginančiai myliu,
Ir kad širdis Tau šitiek tepasakius,
Pavirto vėl arimų grumsteliu.
Dėkodamas už nuostabų vakarą, Birštono mero pavaduotojas Vytas Kederys žavėjosi rašytojo šeimos stiprybe, tvirtumu, nepaprasta meile savo kraštui, žemei. Birštono viešosios bibliotekos direktorė džiaugėsi, kad didžių žmonių darbai gyvi mūsų širdyse – tai įrodė didelis žiūrovų būrys, kurie plojo atsistoję.
