30 gruodžio, 2021
XXI amžius

Kodėl šiandienė „šiukšlė“ po kelerių metų gali tapti vertybe

Lietuvos valstybės istorijos archyvo informacijos ir sklaidos skyriaus vedėja, Archyvarų asociacijos valdybos pirmininkė Neringa Češkevičiūtė / asmeninio archyvo nuotr.

Baigiasi Lietuvos Seimo šiemet paskelbti Archyvų metai. „XXI amžiuje“ spausdinome kelis interviu su archyvų darbuotojais. Šiandien mūsų pašnekovė –  Lietuvos valstybės istorijos archyvo informacijos ir sklaidos skyriaus vedėja, Archyvarų asociacijos valdybos pirmininkė Neringa ČEŠKEVIČIŪTĖ.

Kada ir dėl kokių priežasčių buvo įkurta Lietuvos archyvarų asociacija? Kiek yra jos narių? Kas jie yra ir ką į ją priimate? Asociacija turbūt turi savo įstatus, kuriuose numatyti jos uždaviniai. Kokie jie? Kaip juos pavyksta įgyvendinti?

Asociacija įkurta 2008 m. birželio 8 d. Vištytyje, pirmą kartą minint Tarptautinę archyvų dieną. 2007 metais Tarptautinė archyvų taryba nutarė kasmet birželio 9-ąją minėti kaip profesinę archyvarų šventę. Ši diena pasirinkta neatsitiktinai – būtent 1948 m. birželio 9 d. UNESCO įsteigė Tarptautinę archyvų tarybą.

Lietuvos Archyvarų asociacijos steigėjais tapo 40 į seminarą susirinkusių Lietuvos valstybės archyvų darbuotojų. Vėliau narių skaičius kito, turėjome daugiau kaip 80. Tikraisiais nariais gali būti tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys. Pagal 2008 metais patvirtintus Įstatus asociacija siekė ir siekia sutelkti visus, […] kuriems rūpi Lietuvos Nacionalinio dokumentų fondo išsaugojimas ir naudojimas: archyvarus, dokumentų vadybininkus, istorikus, kraštotyrininkus, kitus Lietuvos ir užsienio archyvų tyrinėtojus – ir ne tik juos.

Asociacijos tikslai ir uždaviniai platūs: nuo kasdieninių konkrečių archyvarų darbų iki parodų, seminarų, konferencijų, mokymų organizavimo, ryšių palaikymo ir bendradarbiavimo su tarptautinėmis archyvų organizacijomis. Jau pirmaisiais metais archyvuose organizavome „atvirų durų“ dieną. Suplūdo žmonės, ekskursijas vedėme iki vakaro. Vėliau tai tapo gražia tradicija. Per 10 veiklos metų Asociacija organizavo ar buvo partnere ne viename Lietuvos archyvų rengtame ar tarptautiniame projekte. Ypač aktyvūs buvo Lietuvos centrinis valstybės ir Kauno regioninis archyvai. Kartu su Baltijos audiovizualinių archyvų taryba buvo organizuoti tarptautiniai kursai „SOIMA 2011“ (SOIMA – Vaizdo ir garso kolekcijų konservavimo programa). Kursų dalyviai iš Kanados, Čilės, Haičio, Botsvanos, Kenijos, Portugalijos, Serbijos, Lenkijos, Belgijos, Latvijos, Zimbabvės, Estijos, Lietuvos, Kinijos ir Australijos Lietuvos centriniame valstybės archyve buvo išmokyti atpažinti įvairias vaizdo ir garso įrašų laikmenas, pasirinkti tinkamus dokumentų saugojimo sprendimus, pamatė naujausias skaitmeninimo technologijas. 2019 metais Lietuvos valstybės istorijos archyve lektorius iš JAV Piteris Krogas (Peter Krogh) vedė skaitmeninimo seminarą ne tik asociacijos nariams, bet įvairių Lietuvos atminties institucijų darbuotojams. Ir tai – tik keletas pavyzdžių. Daugiau su asociacijos veikla kviečiame susipažinti mūsų internetinėje svetainėje ar socialiniuose tinkluose.

Gal ne visi įsivaizduoja, kas saugoma archyvuose. Gal galite išvardinti ilgesnį tų dalykų – dokumentų ar daiktų – sąrašą?

Istorinę vertę turintys daiktai įprastai saugomi muziejuose, o archyvuose – dokumentai. Daugiausia būna popieriniai, bet gali būti ir kino bei fotografuoti ar įgarsinti dokumentai. Vystantis technologijoms, atsirado ir elektroninių dokumentų. Dokumentų kilmė, forma, medžiaga, ant kurios jie rašyti, laikmenos kinta, bet dokumento, kaip žmonijos veiklos liudijimo  prasmė išlieka.  Archyvus nuo muziejaus skiria ir tai, kad juose saugomi ne atskiri pavieniai dokumentai-eksponatai, o įvairiais istoriniais laikotarpiais veikusių oficialių įstaigų ir institucijų, visuomeninių draugijų, įvairių konfesijų Bažnyčių ir religinių bendruomenių, gyvenusių giminių ar asmenų dokumentų kompleksai. Archyvų kolekcijose gali pasitaikyti ir daiktų. Pavyzdžiui, mūsų archyve tarp dokumentų radome keletą žąsies ir gulbės plunksnų. Jas bylose pamiršo senieji raštininkai. Plunksnos puikiai rašo ir šiandien. Kiti pavyzdžiai – medinė lazda, draudžiamos lietuviškos knygos ir kita. Tai baudžiamosiose bylose palikti daiktiniai įrodymai! Pergamentai su spalvotomis intituliacijomis (puošnios padidintos pirmosios raidės), karališkais antspaudais vaškinėse, varinėse, paauksuotose, medinėse dėžutėse ir t.t. Tokie eksponatai būtų garbė kiekvienam muziejui, nes yra labai vizualūs ir labai vertingi mūsų šalies istoriją atspindintys dokumentai.

Norėčiau trumpai pristatyti Lietuvos archyvus. Pasaulio archyvai dažniausiai organizuoti pagal saugomų dokumentų chronologiją arba teritoriniu principu. Išskiriami specialūs archyvai. Panašiai sudaryta ir mūsų valstybės archyvų sistema. Lietuvoje yra 9 valstybės archyvai. Tai – Lietuvos valstybės istorijos archyvas (LVIA, saugo dokumentus nuo seniausių laikų iki 1918 metų), Lietuvos centrinis valstybės archyvas (LCVA, – nuo 1918 iki 1990 metų), Lietuvos naujasis valstybės archyvas (dokumentai po 1990 metų) ir specialieji – Lietuvos ypatingasis archyvas (LYA, plačiau žinomas kaip KGB ir kitų sovietinių jėgos struktūrų 1940–1990 metų dokumentų saugotojas) bei Lietuvos literatūros ir meno archyvas (LLMA). Regioninės reikšmės dokumentai, sudaryti po 1945 metų, saugomi Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Vilniaus regioniniuose archyvuose.

Šiuo metu Lietuvos valstybės archyvuose saugoma arti 120 kilometrų XIV amžiaus pabaigos – XXI amžiaus dokumentų! Sustačius bylas vieną šalia kitos, tai – kelias nuo Vilniaus iki Kauno ir dar toliau… Archyvų funkcija yra visą šį rašytinį paveldą ne tik išsaugoti ateities kartoms, bet ir sutvarkyti, aprašyti, restauruoti, skaitmeninti, vykdyti dokumentų turinio sklaidą ir padaryti kuo labiau prieinamą naudoti tiek mokslininkams tiek plačiajai visuomenei.

Kas yra archyvarais dirbantys žmonės, kokios jų profesijos, koks yra geras archyvaras?

Archyvuose dirba labai įvairių profesijų ir išsilavinimo žmonės. Didžioji dalis – istorikai, kalbininkai ar kiti humanitarai. Tai ypač svarbu, nes tokia yra mūsų istorija, kad skirtingų laikotarpių Lietuvos istorijos dokumentai rašyti įvairiomis kalbomis. Juos reikia mokėti perskaityti, aprašyti. Dokumentus reikia konservuoti, restauruoti, skaitmeninti ir t.t. Čia jau reikalingi tiksliųjų mokslų žinovai. Reikalingi ir komunikacijos specialistai bei edukatoriai. Labai dažnai tai turi būti viename asmenyje! Iš žmogiškųjų savybių išskirčiau kantrybę, kruopštumą, atidumą ir meilę mūsų paveldui bei atsidavimą savo darbui. Dažnai tai būna pagrindinis „koziris“, nes atlyginimas archyvuose nėra motyvuojantis. Pavyzdžiui, reikalaujama mokėti 3–4 kalbas, sugebėti skaityti rankraščius, o „popierinis“ atlyginimas – 1000 eurų. Tai lemia ir kadrų kaitą. Rasti su tokiomis kompetencijomis jauną specialistą sunku. O sulaikyti – dar sudėtingiau.

Papasakokite, kaip užtikrinamas dokumentų saugumas, kokie pavojai gresia? Kokios priemonės naudojamos norint kuo ilgiau išsaugoti? Kaip jos keičiasi?

Pirmoji ir svarbiausioji archyvų funkcija yra dokumentų saugojimas ir išsaugojimas. Saugojimo sąlygos yra griežtai apibrėžtos teisės aktais. Galioja griežtos temperatūros ir drėgmės palaikymo normos. Dokumentų saugyklose nėra langų, nes saulė ar kitas ryškus šviesos šaltinis kenkia dokumentams. Yra atskiros saugyklos ypatingos vertės ar į UNESCO saugomų paveldo objektų sąrašą įrašytiems dokumentams. Kai kurie ypač „madingi“ ir dėl genealoginių paieškų dažnai naudojami dokumentai, t.y. bažnyčių metrikų knygos ir „bajoriškos“ bylos tiesiog fiziškai plyšta, dyla ir nyksta. Vienintelis ir geriausias jų išsaugojimo būdas – dokumentų skaitmeninimas ar mikrofilmavimas. Atlikus šiuos darbus, skaitytojams išduodama tik skaitmena. Sutvarkytas, konservuotas ar net restauruotas dokumento originalas nugula į lentyną ir išduodamas tik ypatingais atvejais. Visi archyvai stengiasi skaitmeninti kuo daugiau dokumentų. Tampa prieinami ne tik archyvų skaityklose, bet, į internetinę erdvę sukelti vaizdai, padidėja prieiga. Vartotojams sudaroma galimybė dirbti patogiai „iš namų“. Daugumai Lietuvos ir užsienio piliečių yra žinoma www.epaveldas.lt svetainė. Šiais metais bus baigtas trejus metus trukęs projektas „Elektroninė skaitykla“. Įgyvendinant šį projektą buvo suskaitmeninti įvairiose Lietuvos vyskupystėse saugomi dokumentai, daugiausia bažnytinės knygos. Jos ne tik papildė valstybės archyvų kolekcijas, bet visuomenė gaus prieigą prie žinybiniuose archyvuose (kurijose ar bažnyčiose) saugomų dokumentų turinio.

Esama įvairių archyvų – juos turi ir bibliotekos, muziejai, kai kurios įstaigos, net privatūs asmenys. Ar kartais nebūna konkurencijos?

Visos valstybinės institucijos ir privačios įmonės turi savo didesnius ar mažesnius žinybinius archyvus. Pagal Archyvų įstatymo nustatytus saugojimo terminus ir kitus kriterijus jie perduoda dokumentus saugoti valstybės archyvams. Didžiosiose bibliotekose, muziejuose, be žinybinių archyvų, t.y. pačios institucijos archyvo, dažnai yra ir turtingi senų dokumentų Rankraščių skyriai. Tai pakelia tų institucijų vertę ir prestižą, o dokumentai su saugotojo nuoroda jau senai „įėję“ į mokslinę apyvartą. Pagal turinį jie lyg ir priklausytų valstybės archyvams. Tačiau taip jau susiklostė istoriškai, kad dokumentai buvo perduoti ar įvairiais keliais pateko į bibliotekas ar muziejus. Taip yra visame pasaulyje. Iš praktikos žinau, kad privatūs ar garsūs žmonės (pavyzdžiui, Lietuvos išeiviai) dažnai asmeninius archyvus perduodavo būtent bibliotekoms, bet ne valstybės archyvams. Tai – jų pasirinkimas. Sovietų laikais archyvai buvo labai politizuotos, pasitikėjimo neturinčios institucijos. Ta nuostata, deja, dar kai kada iškyla.

Gal vienas archyvas varžosi su kitu norėdamas turėti kokį nors, pavyzdžiui, seną, vertingą dokumentą? Bet jei kas nors kuriam nors archyvui pasiūlytų ką nors padovanoti, tikriausiai ne viską tas archyvas iškart priimtų, o nurodytų perduoti artimesniam pagal specializaciją?

Tarp valstybės archyvų didelės konkurencijos nėra, nes oficialiai dokumentai perduodami pagal jų sudarymo chronologiją ar archyvo specializaciją. Istorijos archyvas neimtų sovietinių laikų dokumentų. Kai kuriuos dokumentus, pavyzdžiui Vasario 16-osios Nepriklausomybės aktą, norėtų ir galėtų turėti ne vienas archyvas. Tai jau priklauso nuo kiekvieno archyvo iniciatyvos ir pasirengimo. Šiuo atveju ir dovanotojo valia būtų svarbi.

O kaip dažnai archyvai gauna dovanų? Kas tie dovanojantieji?

Archyvų sistemoje dirbu senai, bet atsimenu tik vieną rimtesnį atvejį. Prieš 10-metį Vokietijos pilietis LVIA dovanojo labai įdomų ir vertingą XV amžiaus pabaigos pergamentą – Romos kardinolų privilegiją Kauno Šv. Mikalojaus koplyčiai dėl 100 dienų atlaidų su lininėmis virvelėmis pritvirtintais antspaudais, šešiose odinėse dėžutėse. Tai – labai unikalus dokumentas. Džiaugiamės turėdami.

Bet turbūt atsiranda žmonių, kurie turi įdomių, vertingų dokumentų ar daiktų ir siūlo juos archyvui pirkti? Kaip tai vyksta? Valstybė tiems reikalams turbūt skiria lėšų, bet tikriausiai ne visada jų pakanka svarbiems eksponatams įsigyti? Gal žinote, kokios būna mažos ir didelės kainos? Tas, kuris parduoda, žinoma, nori gauti didesnę naudą ir prašo didesnės sumos, bet ar netenka derėtis, įtikinėti, prašyti nesibranginti?

Taip, kartais vis atsiranda siūlančiųjų dokumentus ir jų kainą. Žmogus galvoja, kad pavienis senas (pavyzdžiui, XIX amžiaus) dokumentas, jau turi būti brangus. Tačiau dažniausiai archyvarų-ekspertų požiūriu tai nėra labai vertingas dokumentas, nes tokių ar panašių turiniu ir forma (koks nors į visas apskritis išsiųstas aplinkraštis) mes jau saugome ne vieną… Kaina turi atitikti vertę. Ypatingos vertės ir reikšmės dokumentų mano praktikoje nepasitaikė. Taigi ir dokumentų pirkimo bent jau mūsų archyve nepamenu. Galbūt todėl ir apie valstybės skirtas lėšas archyvui dokumentams įsigyti praktikoje taip pat neteko girdėti. Jei atsirastų ypatingos svarbos ir reikšmės dokumentas, neabejoju, lėšų tikrai būtų ieškoma. Šiuo metu, iš kitų patirties žinau, kad reikia rengti atskirus projektus, ieškoti paramos…

Žinoma nemažai atvejų, kai įvairius vertingus dokumentus, retus leidinius, rankraščius, daiktus kolekcionavę ir kaupę asmenys nepasirūpina jų apsauga, o jiems mirus nesupratingi artimieji viską sunaikina ar išmeta į šiukšlių konteinerį ir tada viskas pražūva. Ką galėtumėte pasakyti tokiems kolekcionieriams? Jei žmogus žino, kad jo artimiesiems visa tai, kuo jis domėjosi, visai nesvarbu, ar nevertėtų jiems užeiti pasitarti į archyvą?

Toks gyvenimas ir tokia tikrovė. Čia išskirčiau kelis aspektus. Yra žinoma, kad dauguma nūdienos garsių meno žmonių (rašytojų, dailininkų ir t.t.), sukaupę vertingus asmeninius archyvus, juos dar gyvi būdami ar testamentu su įvairiomis sąlygomis po mirties perduoda Literatūros ir meno archyvui. Kovo 11-osios Akto signatarai, kiti politikai perduoda Naujajam archyvui. Tokiu atveju profesionalai viską peržiūri, įvertina, atrenka ir perveža į archyvą. Čia sudaromas NN asmens fondas. Nepasirūpinus tuo iš anksto, visko būna. Artimieji „valo“ lentynas, o prie slenksčio ar šiukšlių konteinerių jau laukia privatūs kolekcionieriai, kurie taip pat įvertina dokumentus pagal savus kriterijus… Visada yra pavojus dokumentams pradingti. Todėl verta pasitarti su profesionaliais archyvarais. Nebūtinai Vilniuje. Regionuose taip pat. Jie nukreips į reikiamą specializuotą archyvą.

Tikriausiai reikėtų kažką pasakyti ir tiems, kurie sunaikina dalykus, kauptus jų artimųjų, nes tai, jų manymu, tėra šiukšlės?

Archyvarai ne kartą yra kreipęsi į visuomenę šiuo klausimu. Tačiau pakartosiu dar kartą – kreipkitės patarimo į profesionalus ar bent jau į labiau išmanančius. Jie gali įvertinti senesnio dokumento turinio ir formos vertę. Sudėtingiau su nūdienos palikimu. Istoriją nuspėti sunku. Šiandienė „šiukšlė“ po kelerių metų, įvertinus daugybę aplinkybių, gali tapti vertybe. Visada verta pasitikrinti, ar dokumentas išlaikė laiko ir „istorijos egzaminą“. Net ir komplektuojant žinybinius ar valstybės archyvus, visada nurodomas terminas, vadinamoji dokumentų nomenklatūra, kiek metų dokumentas turi būti saugomas prieš jį sunaikinant ar perduodant ilgesniam, o galbūt nuolatiniam saugojimui. Išmesti ir sunaikinti visada spėsite.

Bet turbūt reikėtų pagirti tuos, kurie paskutiniu momentu išgelbsti vertingus daiktus. Neseniai Marijampolėje rasti į popieriaus šiukšlių konteinerį išmesti keli net nepraplėšti ryšuliai retų knygų, išleistų mažu tiražu. Laimė, kad atliekų tvarkymo centro darbuotojai jas pamatė ir išgelbėjo…

Džiaugiuosi. Manau, kad tos retos knygos papildė kurios nors bibliotekos Retų spaudinių skyrių. Beje, prieš kelerius metus taip pat Suvalkijoje ūkininkas išarė bidoną su Lietuvos pokario partizanų būrio dokumentais. Jie buvo pažeisti laiko ir oro sąlygų: sušlapę, sulipę, net patrūniję… Labai pagirtina, kad radėjai patys nesiėmė iniciatyvos sklaidyti dokumentus, džiovinti lapus. Pranešė specialistams. Dabar dokumentai tinkamai konservuoti, restauruoti ir pateko į Ypatingojo archyvo fondus. Sveikintinas suvalkiečių sąmoningumo ir pilietiškumo pavyzdys.

Kokie archyvarų santykiai su bukinistais, filatelistais ir kitais kolekcionieriais?

Oficialiai tikriausiai jokie. Norėtųsi glaudesnių. Manyčiau, kad šiuo metu tai yra „atskiros respublikos“. Bandymų yra, bet kol kas bendraujama daugiau privačiai.

Turbūt dažnas turime išsaugoję senų nuotraukų, knygų, laiškų, gal dar ko nors, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo labai asmeniška ir valstybiškai nevertinga, tačiau vėliau gali paaiškėti, kad mūsų turimoje nuotraukoje užfiksuota labai svarbi akimirka, nufotografuotas žymus asmuo, tos knygos daugiau niekas neturi, o turimą laišką parašė būsimasis garsus rašytojas… Galbūt tas laiškas rašytas iš tremties, o tai labai svarbu išsaugoti kaip istorinį žiauraus likimo liudijimą. Tų dalykų nevertėtų išmesti, bet, jei jie trukdo, ką patartumėte daryti, kad visa tai būtų išsaugota ateičiai? Be to, gal kas nors turi vertingų daiktų ir abejoja, ar jie iš tiesų vertingi? Gal kas nors juos išmeta vien tik todėl, kad neturi supratimo apie jų vertę?

Kai ką jau aptarėme anksčiau. O klausime yra ir atsakymas. Kiekvienas savo asmeninį archyvą vertinkime objektyviai ir kritiškai. Jei fotografijoje užfiksuota asmeninė šventė ar buitinė scena, ji archyvo galbūt ir nesudomins. O jei iškyla abejonė palikti ar išmesti, geriau pasitarti su specialistais. Privataus asmens viešoje erdvėje fiksuoti įvykiai gali būti vertingi ir valstybiškai. Geri pavyzdžiai – Baltijos kelio ar Sausio įvykių fiksavimas mėgėjiškomis foto ir kino kameromis. Kiek „išlenda“ naujų gražių žmonių ar detalių, kurių tada mes net nepastebėjome. Istorijai tai gali būti labai svarbu! Dar vienas profesionalus prašymas ir patarimas. Kitoje nuotraukos pusėje įvardinkite nufotografuotus asmenis, nurodykite datą ir vietą… Jaunesnė karta jau gali ir neatpažinti to meto įžymybių, nes net žymių asmenų išvaizda, aplinka kinta. Žinau, kad archyvarai labai „vargsta“ aprašydami nuotraukas, siekdami identifikuoti žmones ir įvykius.

Ką reikėtų daryti, kad kuo daugiau vertingų daiktų būtų išsaugota? Gal archyvarai turėtų eiti pas žmones ir klausinėti, ar jie neturi, ir imti vardinti svarbių dalykų sąrašą?.. Gal kam nors atrodo, kad jis nieko vertingo neturi. Bet vienas kraštotyrininkas pasakojo, kad ėjo pas miestelio gyventojus, prašydamas paieškoti nuotraukų iš jo istorijos. Ir beveik visi tokių surado. Tos istorinės nuotraukos labai tiko leidiniui apie miestelio istoriją iliustruoti.

„Eiti į žmones“ tiesiogine prasme mes neturime fizinės galimybės. Visoje Lietuvos archyvų sistemoje dirba tik apie 400 žmonių. Bet jau minėjau, kad tai darome per masinės informacijos priemones. Tačiau kiekviename rajone yra paveldosaugininkų. Dauguma „iš pašaukimo“, mylintys savo darbą. Jie profesionalūs ir pažįsta savo rajoną. Tad visada galima kreiptis į juos, o reikalui esant, jie susisieks su archyvarais. Atsimenu labai gražų pavyzdį, kai prieš kelis dešimtmečius, remontuojant Merkinės bažnyčios bokštą, buvo surastos Merkinės parapijos metrikų knygos nuo 1604 metų! Nors laiko ir pažeistas, bet tikrų tikriausias lobis! Tuometinis Varėnos paveldo apsaugos specialistas pranešė mums. Pati dalyvavau perdavimo-perėmimo procese. Jaudinanti akimirka. Su restauruotais dokumentais dabar mūsų archyve gali susipažinti kiekvienas.

Vietos kraštotyrininkai yra atskira žmonių kategorija. Dažniausiai tai būna vietiniai istorijos ar lietuvių kalbos mokytojai. Gal ne visada ir visi tokie profesionalūs, bet labai atsidavę savo kraštui ir mylintys tai, ką daro. Labai juos gerbiu. Tai – vietiniai šviesuliai, renkantys ir skleidžiantys informaciją. Archyvarai visada pasirengę padėti ir konsultuoti. Iki pandemijos bendradarbiaudami su Mokinių neformaliojo švietimo centru Istorijos archyve ne vienerius metus rengėme seminarus mokytojams, vyko Lietuvos etninės kultūros ugdytojų sąjungos organizuoto projekto „Lietuvių etninės kultūros atspindžiai fotografijoje” baigiamoji konferencija. Net archyvarai turėjo ko pasimokyti iš mokytojų, ypač entuziazmo. Dar labiau nustebino mokinių pasiruošimas ir aktyvumas. Dar kartą įsitikinau, kad visuomenės švietimas ir visų pusių bendradarbiavimas duoda gerų rezultatų.

Vis dažniau girdime apie asmeninių archyvų saugojimą. Ar, pavyzdžiui, iš senelio paveldėtoje sodyboje rastos prieš 100 metų išleistos knygos, laikraščiai, pogrindžio spaudos leidiniai, laiškai, gauti iš po Pirmojo pasaulinio karo iš Lietuvos išvykusių emigrantų, pluoštas nuotraukų ar fotonegatyvai, medinės prosenelio klumpės, yra šeimos archyvas ir ką reiktų daryti, kad jis būtų išsaugotas vaikaičiams ir provaikaičiams? O gal jį verta padovanoti archyvui?

Žymių žmonių asmeninius archyvus jau aptarėme. Jie gali rinktis perduoti juos valstybės archyvui ar bibliotekai. Žinau, kad vienas Kovo 11-osios Akto signataras savo archyvą ir biblioteką perdavė savo mokyklai Bazilionuose (Šiaulių r.).

Deja, nei archyvų, nei muziejų saugyklos nėra „guminės“. Negali visko be atrankos priimti. Asmeninių archyvų sudėtį ir turinį būtina įvertinti. Ten gali būti labai unikalių egzempliorių. Jūsų išvardinti radiniai senelio sodyboje mano, profesionalo, požiūriu, yra visa kolekcija. Ji gali būti saugoma kaip vientisa kolekcija, galbūt vietos muziejuje arba, įvertinus ir atrinkus, išskirstyta dalimis: knygos ir spaudiniai – į biblioteką, laiškai, nuotraukos ir fotonegatyvai, šeimos archyvas – į vieną iš archyvų, klumpės – į muziejų… Aišku, bet kuriuo atveju, prieš tai su šeimos istorija supažindinus vaikaičius.

Ar pati turite savo asmeninį archyvą ir kas jame Jums svarbiausia?

Manau, kad kiekvienas asmuo turi didesnį ar mažesnį archyvą. Net anksčiau negirdėjęs tokio žodžio, archyvą turi mobiliajame telefone. Aš – ne išimtis. Turiu daug asmeninių dokumentų, net mokyklinius pagyrimo raštus ar pažymių knygeles… Kol kas jie svarbūs tik man. O svarbiausi yra senieji mano protėvių kilmės dokumentai, sovietų nužudyto senelio byla ir kita.

Kada ir kaip pati tapote archyvare?

Tikrai niekada nesvajojau ir neplanavau tapti archyvare. Baigiau Vilniaus universiteto Istorijos fakultetą ir esu diplomuota istorikė, visuomenės ir istorijos mokslų dėstytoja. Archyvistika buvo tik viena iš mokslo programos disciplinų ir tikrai ne pati įdomiausia. Trečiajame kurse gavau rašyti kursinį darbą apie vieną iš LVIA saugomų fondų –„Vilniaus gubernijos valdybos statybos skyrius“. Dokumentai buvo labai įdomūs. Susipažinau su pirminiais šaltiniais (beveik 5000 XIX amžiaus –XX amžiaus pradžios bylų!), kurie pasakojo apie įvairiausių objektų (bažnyčių, vienuolynų, namų, teatrų, ligoninių, tiltų ir kt.) statybas ir remontą ne tik Vilniuje, bet ir visoje Lietuvoje. Kursinis peraugo į diplominį darbą, kuris buvo įvertintas labai gerai. Jį recenzavęs prof. M. Jučas, rekomendavo publikuoti. Taip darbo vadovas, tuometinis LVIA direktorius dr. D. Būtėnas, „atsiviliojo“ į archyvą. O ir Vilniuje likti norėjosi. Pamažu įsitraukiau į darbą, išbandžiau visas archyvinio darbo rūšis, rasdavau vis daugiau įdomių dokumentų… Galiu prisipažinti, kad ir dabar aš jaučiuosi daugiau istorikė nei archyvarė. Labiau mėgstu tiriamąjį darbą. Jau pažįstu LVIA fondus ir galiu drąsiai pasakyti, kad jie slepia dar labai daug istorijos paslapčių, „juodų skylių ir baltų dėmių“.

Nors trumpai papasakokite apie tai, kas saugoma Jūsų archyve. Kas jame pasikeitė atgavus Nepriklausomybę? Kokios dabar čia pagrindinės problemos?

Lietuvos valstybės istorijos archyvas yra ne tik pats seniausias (įkurtas 1852 metais asmeniniu Rusijos imperatoriaus Nikolajaus I įsaku), bet, manau, ir pats įdomiausias. Jame saugoma daugiau nei 600 metų Lietuvos istorija. Archyve istorija matuojama ne tik amžiais, bet ir kitais skaičiais. Tai – beveik 17 kilometrų, beveik 1,5 milijono bylų! Tai – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, Abiejų Tautų Respublikos, Rusijos imperijos, kaizerinės Vokietijos (I pasaulinio karo) valdymo laikotarpiais veikusių civilinių ir karinių įstaigų dokumentų kompleksai. Milžiniški ir turtingi Radvilų, Sapiegų, Oginskių, Tiškevičių ir kitų didikų giminių ir asmenų fondai. Mes saugome šiuo metu žinomą patį seniausią Lietuvoje pergamentą (liturginės knygos fragmentas, apie 1280–1320 metų), pačią seniausią Radvilų giminės genealogiją (1666 metų), Vilniaus universiteto steigimo privilegijas ir Romos popiežiaus Grigaliaus XIII bulę (1579 metų), į Rusiją išvežtos Lietuvos Metrikos kopijas (mikrofilmus) ir kita.

Atgavus Nepriklausomybę permainos pasiekė ir archyvus. Visi įslaptinti fondai tapo laisvai prieinami tyrinėtojams ir visuomenei. Manau, kad kiekviena šeima sužinojo apie archyvus, nes atkuriant Lietuvos Respublikos laikais turėtą nuosavybę, reikėjo įrodyti ne tik kad seneliai ją turėjo, bet ir giminystės ryšius su protėviais. Archyvas per metus išduodavo daugiau nei 35 tūkstančius pažymų. Ir viskas rankiniu būdu, nuo paieškos iki pažymų išrašymo… Ir dabar archyvas teikia administracines paslaugas – išduoda pažymas dėl gimimo, santuokos ar mirties juridinių faktų patvirtinimo. Tik skaičiai jau mažesni.

Su Nepriklausomybe atsirado poreikis, o kai kada ir mada, sudaryti giminės „genealoginius medžius“. Užplūdo prašymai, nes mūsų archyve saugomi pagrindiniai pirminiai šaltiniai šiai veiklai vystyti, t.y. visų konfesijų Bažnyčių ir religinių bendruomenių (katalikų, stačiatikių, sentikių, žydų, protestantų ir kitų) metrikų knygos nuo seniausių laikų iki 1940 metų bei civilinės būklės registracijos dokumentai iki 2008 metų, bajoriškos kilmės įrodymo, revizinių gyventojų surašymų dokumentai ir t.t.

2017 metais LVIA persikėlė į naujas suremontuotas patalpas Vilniaus centre (Mindaugo g. 8). Pagerėjo dokumentų saugojimo ir darbo sąlygos. Visos darbo vietos kompiuterizuotos. Įkurtas Dokumentų skaitmeninimo skyrius. Šiuo metu veikia dokumentų originalų ir mikrofilmų bei skaitmenintų dokumentų skaityklos, kuriose gali dirbti kiekvienas sugebantis perskaityti mūsų dokumentus. Turime patrauklias ir kartu informatyvias viešąsias erdves, parodų ir ekspozicijų salę. Joje rengiame temines unikalių dokumentų originalų parodas, organizuojame atidarymus, vykdome dokumentų sklaidos ir edukacijos veiklas. LVIA rengiamos ekskursijos į archyvo saugyklas ir edukaciniai užsiėmimai „Atrask savo protėvį“. Šie užsiėmimai sulaukia didelio įvairių visuomenės grupių susidomėjimo. Ateina moksleiviai, studentai, įstaigų darbuotojai. Ypač mūsų archyvą pamėgo Trečiojo amžiaus universiteto lankytojai.

Džiaugiamės, kad visuomenė atrado archyvą. Mano manymu, didžiausia problema mūsų archyve yra kadrai. Istorijos archyve 99% dokumentų yra ne lietuvių, o lotynų, rusėnų, lenkų, rusų ir kitomis kalbomis. Dauguma specialistų yra vidutinio amžiaus. Vis sunkiau ir sudėtingiau yra surasti jaunų šiomis kalbomis galinčių skaityti specialistų.

Kartais žmonėms atsitinka nelaimė ir kyla gaisras. Jei yra galimybė dar kažką išgelbėti, ką siūlytų pirmiausia gelbėti archyvaras?

Niekam neduok, Dieve, tokios nelaimės. Visi į archyvą patekę dokumentai yra nuolatinio saugojimo. Bet kiekvienas archyvas turi tokius sąrašus, ką pirmiausia reikėtų gelbėti, evakuoti. O asmeniui pirmiausia aišku gyvybė ir asmens dokumentai, šeimos relikvijos…

Ko tikėjotės iš Archyvų metų, kokią matėte jų idėją ir ar išsipildė tos viltys? Ar visuomenė įgavo daugiau supratimo apie archyvų svarbą?

Viltys, lūkesčiai ir planai tikrai buvo labai dideli. Metų šūkis buvo „Praeitis ateičiai“. Nuo antikos laikų žinoma, kad tik žinodami praeitį galime iš jos mokytis ir kurti ateitį. Iš trijų atminties institucijų (archyvai, bibliotekos ir muziejai) archyvai mažiausiai matomi visuomenėje. Iš dalies lėmė ir tai, kad archyvų ir archyvarų buvo ir yra daug mažiau. Iš sovietinių laikų atėjusi nuostata, kad archyvai yra uždari ir neprieinami visuomenei. Taip, tai buvo, kai archyvai priklausė VRM ir nemažai fondų buvo „įslaptinta“…

Kurdami Archyvų metų veiklų programas galvojome, kaip paneigti ir išsklaidyti šiuos mitus. Deja, pandemija ir karantinas labai pakišo koją. Daug renginių atšaukta arba vyko tik ribotam dalyvių skaičiui. Vis dėlto turiu pasidžiaugti, kad buvo išleistas bendras archyvų leidinys lietuvių ir anglų kalbomis „Praeitis ateičiai“, archyvinių dokumentų parodos iš uždarų salių persikėlė į miestų ir miestelių aikštes (papildomos išlaidos, bet rezultatas geras!), surengtos tarptautinės dokumentų parodos „Lietuvos totoriai archyvų dokumentuose“ Lenkijoje, Moldovoje, Rusijoje. Bendradarbiaujant su LRT sukurtas 11 dokumentinių laidų ciklas „Praeitis ateičiai“, populiarinti archyvuose saugomi dokumentai kitose TV ir radijų laidose, pagal galimybes rengtos ekskursijos ir edukacinės programos.

Visada gali būti geriau. Bet visuomenės susidomėjimas archyvais ir, tikimės, supratimas tikrai išaugo. Man yra labai brangūs vienos lankytojos-ekskursantės žodžiai apsilankius archyve: „Mes važiuojame į luvrus ir ermitažus, bet nežinome, kokius lobius saugome čia!“. Todėl sveikindama kolegas ir visus mylinčius istoriją, kreipiuosi į Lietuvos visuomenę – Archyvų metai baigėsi, bet archyvai yra ir bus. Jie saugo jums visiems priklausančią istoriją. Mes esame atviri, pasiruošę dalintis informacija. Iki susitikimo archyvuose.

Labai dėkoju Jums už pokalbį.

Kalbėjosi Romas BACEVIČIUS

 


22 gegužės, 2022

Trečiadienio vakarą, gegužės 18 d., Šiaulių kultūros centre vyko koncertas „Maža kelionė per didelį pavasarį“, kurio metu buvo galima išgirsti ir […]

22 gegužės, 2022

Kasmet, gegužės 18-ąją, visame pasaulyje organizuojami renginiai ir užsiėmimai, skirti paminėti Tarptautinę muziejų dieną. 2022 metais tarptautinė muziejų diena sugrįžo […]

Agnės Vailaitytės nuotr.
22 gegužės, 2022

2022 m. gegužės 19 d., Šiaulių kultūros centro pramogų salėje „Maksas“ vyko respublikinių moksleivių folklorinių šokių varžytuvių „Patrepsynė“ finalinis etapas. […]

21 gegužės, 2022

Gegužinės istorija Lietuvoje yra įsišaknijo dar XIX amžiaus pabaigoje. Šventė nuo seno buvo rengiama šiltuoju metų laikotarpiu ir jaunuolius kvietė […]

21 gegužės, 2022

Šiandien, minint Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dieną, prisimenami bei pagerbiami partizanai, Lietuvos laisvės gynėjai. Tradiciškai Kristaus Karaliaus katedros, […]

21 gegužės, 2022

Sakoma, kad savame krašte pranašu nebūsi. Bet ar tikrai? Kraštietė Nika Piperita, sukvietusi visus pažįstamus ir nepažįstamus į savo debiutinės […]

17 gegužės, 2022

Seimo posėdyje Prezidentui Valdui Adamkui įteiktas Seimo apdovanojimas – Aleksandro Stulginskio žvaigždė. Seimo Pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen, pradėdama apdovanojimo ceremoniją, priminė, […]

Ilonos Krupavičienės nuotr.
17 gegužės, 2022

Kupinas kultūros Alytus svetingai atsiveria vis kitokiems patyrimams. Šįkart į Dzūkijos sostinę atkeliavo įstabi fotografijų paroda Jono Meko šimtmečiui paminėti […]

Žaliūkių malūnininko sodyba-muziejus / A. Sinkevičiaus nuotr.
17 gegužės, 2022

2022 m. gegužės 14 d. Šiauliuose vyko „Europos muziejų naktis“. Tarptautinis projektas pritraukė tūkstančius lankytojų, apžiūrėti ekspozicijas ir dalyvauti naktinėse […]

16 gegužės, 2022

Paslaptimi apgaubta naktis muziejuje kasmet gegužę virsta realybe – visoje Europoje minima Muziejų naktis, kuomet lankytojai pakviečiami domėtis muziejų vertybėmis […]

14 gegužės, 2022

Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda šeštadienį lankėsi Kaune, kur pagerbė Romo Kalantos atminimą. Šalies vadovas dalyvavo parodos „1972: pramušti sieną“ […]

9 gegužės, 2022

2022 m. gegužės 6 d. Kaune, Maironio lietuvių literatūros muziejuje vyko Editos Barauskienės knygos „Kovingoji Ėvė. Kaip Ieva Simonaitytė gynė lietuviškumą ir gentainius“ pristatymas. […]

Šiaulėnuose
9 gegužės, 2022

Lietuvių kalba – tai pats brangiausias deimantas pasaulyje, kurį mes turime, todėl privalome branginti ir saugoti, didžiuotis savo istorija, savo […]

9 gegužės, 2022

Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną Zarasuose įvyko poeto, mokytojo, muziejininko Vasilijaus Trusovo naujausios poezijos knygos „Užutėkiai“ sutiktuvės. Tai jau […]

Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą papildė gyvos ir aktualios tradicijos / LNKC nuotr.
7 gegužės, 2022

KupiKetvirtadienio vakarą iškilmingame renginyje Vilniaus rotušėje pristatyti devyni naujai į Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą įrašyti reiškiniai ir įteikti sertifikatai […]

Vaidoto Grigo nuotr.
6 gegužės, 2022

Šiandien Birštone duris oficialiai atvėrė naujas Sporto ir sveikatingumo centras. Daugiau nei 4 tūkstančių m² ploto ir 5 mln. eurų […]

4 gegužės, 2022

Gegužės 3 d. Lietuvos senjorės rinkosi į nemokamą „Kino pavasario“ filmo „Mažytė mama“ seansą net 6 Lietuvos miestuose – Kaune, […]

3 gegužės, 2022

Šiandien minima Gegužės 3-iosios Konstitucijos diena. Ši Lietuvos ir Lenkijos Valstybės 1791 m. paskelbta Konstitucija – ne tik pirmoji Europoje […]

Eglė Baliutavičiūtė (iš asm. archyvo)
3 gegužės, 2022

Penktąja dr. Aloyzo Petriko literatūrine premija bus apdovanota rašytoja Gaja Guna Eklė (tikr. Eglė Baliutavičiūtė) už knygą vaikams „Keistuoliai“ (leidykla […]

2 gegužės, 2022

Daugyvenės kultūros istorijos muziejus-draustinis išleido muziejaus-draustinio įkūrėjo ir ilgamečio direktoriaus Egidijaus Prascevičiaus bei dabartinės direktorės dr. Lauros Prascevičiūtės knygą „Burbiškio […]