Kultūros darbuotojo veikla – ne darbas, o tarnystė
Šių metų spalio 23 dieną Trakų kultūros rūmai mini veiklos 30-metį. Apie tuos laikus, apie dabartį ir kultūros ateitį – pokalbis su Vytautu Mikalausku, pirmuoju naujųjų tuometinių Trakų rajono kultūros rūmų direktoriumi, kuris neseniai vėl tapo Trakų kultūros rūmų darbuotoju.
– Kokie ryškiausi tų trijų dešimtmečių senumo prisiminimai?
– Prisiminti viską, kas buvo prieš trisdešimt metų – sudėtinga. 1985 metais mano paties gyvenimas tebuvo išreikštas tais skaičiais. Tuo labiau, kad sausio 17 dieną aš buvau paskirtas dar neveikiančių rūmų direktoriumi ir visos dienos bei naktys iki atidarymo pareikalavo ne tik milžiniškos energijos, bet ir neįprastos mano charakteriui kantrybės.
Jei atmintis teisingai dėlioja girdėtas istorijas, tai „pramušti“ tokio objekto statybą Lietuvoje nebuvo lengva. Nepakako tuomečio ilgamečio Kultūros skyriaus vadovo a.a. Juliaus Pulausko vadovaujamų kultūrininkų ištisų dešimtmečių uolaus ir pasiaukojančio triūso, tuometės Lietuvos kultūros ministerijos aukštai vertinamų kasmetinių Trakų rajono rezultatų, Ministrų Tarybos pritarimo, reikėjo palaiminimo Maskvoje. Matyt, tokiai statybai nepakako Vilniaus turimų finansinių ir kitokių išteklių, reikėjo visos sąjungos centro įsikišimo.
Tiesa tai ar ne, į šį klausimą galėtų atsakyti tik tuometis rajono vykdomojo komiteto Plano komisijos pirmininkas Adolfas Lukšys, nes būtent jam teko misija Maskvoje, kur įvairiausiais būdais, tarp jų ir asmeninių ryšių pagalba, reikėjo pasiekti net patį TSRS Ministrų Tarybos Pirmininko kabinetą. Būtent jame dabartinių kultūros rūmų atsiradimo klausimu, matyt, ir buvo padėtas paskutinis taškas. Atrodo, leidimas tokio profilio statybai lyg ir tebuvo vienas, o konkurentas – Kazachstano sostinė.
– Kokią viziją turėjo rūmų architektas, ir kiek ta vizija buvo įgyvendinta?
– Statinio architektas – Alfredas Paulauskas. Žinau viena, kad statinys buvo suprojektuotas Kaunui. Būtent Kauno profsąjunginiams kultūros rūmams, todėl projekte statinys iš pradžių atrodė kiek kitaip. Trakuose atsisakyta dar vieno korpuso, kuris būtų stojęs ežero pusėje, ir dabartinė už rūmų esanti erdvė būtų virtusi uždara teritorija. Projekto autorius turėjo ir kitokių svajonių, kurioms nebuvo lemta išsipildyti: sakykim, virš dabartinės šokių arba, kaip įprasta vadinti, diskotekų salės turėjo atsirasti vasaros kavinė.
– Kaip tuomet įvyko oficialus kultūros rūmų atidarymas?
– Oficialus statybos baigimo priėmimo aktas pasirašytas 1984-aisiais prieš pat Naujuosius Metus, nors statybininkai rūmus paliko tik dvi valandos iki atidarymo. Nėra ko slėpti, tokia jau tada buvo įprasta praktika. Priėmimo aktas, pasirašytas metų pabaigoje, leido statybinėms organizacijoms išsimokėti premijas, nes darbai baigti „laiku, pagal planą“. Todėl kai buvo gautas įsakymas keltis į naują pastatą, mes dar keletą mėnesių šluostėme dulkes nuo keliose patalpose sustatytų stalų.
Kas perkirpo atidarymo juostelę, kokie kolektyvai pirmieji gavo teisę pasirodyti atidarymo koncerte, o jų buvo daug, labai daug (vėliau kažkas paskaičiavo, kad atidaryme dalyvavo apie 800 dalyvių), reiktų gerokai pakratyti atminties užkaborius. Bet žirklių simbolinei atidarymo juostelei kirpti savo rankose, pagal to meto nerašytas taisykles, tikrai nelaikiau nei aš – tuometinis kultūros rūmų direktorius, nei laikinai pastate apsigyvenusios rajoninės bibliotekos direktorė. Viena prisimenu gerai: simbolinis raktas, kurį įteikė statybininkai, pateko į mano rankas ir net dabar dar turėtų būti saugomas rūmuose.
– Kaip bendrai apibūdintumėte kultūros situaciją rajone tais laikais? Kiek įtakos rajono kultūrai tuomet turėjo naujųjų kultūros rūmų atidarymas? Kas pasikeitė juos atidarius?
– To meto Trakų rajonas garsėjo kultūrine veikla visoje šalyje. Vien dainų šventėse dalyvaudavo daugiau nei tūkstantis dainininkų, šokėjų, muzikantų. Nepamirškime, kad ir to meto rajonas apėmė beveik visą dabartinės Elektrėnų savivaldybės teritoriją, jam priklausė ir Grigiškės. Gyventojų – per 80 tūkstančių.
Keletas galingų mišrių, vyrų ir moterų chorų iš Elektrėnų, Vievio, Lentvario. Moterų choras buvo ir Trakuose. Tautinių šokių kolektyvai. Keletas kaimo kapelų, kurios įžymiausia – a.a kompozitoriaus Jurgio Gaižausko „Galvė“ Trakuose. Pučiamųjų orkestrai Elektrėnuose ir Vievyje. Kalbu apie rajono kultūros sistemai priklausiusius kolektyvus. Be jų, dar buvo kolektyvai gamyklose, įmonėse, mokyklose ir net darželiuose. Žodžiu, tai, palyginti su šiandiena, buvo milžiniškas meno mėgėjų judėjimas, garantuojantis ne tik nuolat užimamas aukštas vietas šalies kultūros pasiekimų rezultatų kasmetinėse lentelėse, bet ir saugantis bei puoselėjantis kultūros išlikimą.
Ar kas nors pasikeitė persikėlus į šiuos rūmus? Pakaktų pasikelti to meto rajoninės spaudos apžvalgas archyvuose ir neabejotinai įsitikintume, kad Trakai iš rajono kultūros vadovavimo centro virto tikru kultūros židiniu. O ir vėliau, kai valstybės istorijoje įvyko milžiniški pokyčiai, kurie neišvengiamai palietė ir visą kultūros sritį, dirbantys rūmuose, ne kartą patyrę struktūrines permainas, sugebėjo persitvarkyti, prisitaikyti, „išgimdyti“ naujus žanrus ir išlikti.
– Kaip kultūros situaciją matote dabar?
– Manau, dabartyje, kai mėgėjiškas kultūrinis judėjimas pavirto masinio reiškinio griuvėsiais, kuriuose besikapsto tik dideli entuziastai bei pasišventėliai, patys kultūros rūmai vargiai pajėgtų užpildyti visas rūmų pastato erdves, o tada……Teatleidžia man kolegos politikai, nes ir aš tarp jų buvau gerą metų tarpsnį, bet ne visų mūsų galvose įsitvirtinusi aksioma, kad ne vien ekonomika ar finansai lemia valstybės ir tautos gerovę. Viso to pamatas – tautinė kultūra. Ir ne ta – profesionalioji, kurios vis mažiau, bet mėgėjiška, kylanti iš pačių šaknų. Suprantama, kultūrinio reiškinio materialiai neapčiuopsi, kišenėn neįsidėsi, po pagalve nepaslėpsi, todėl kai kam atrodo, jog ši sritis – menka vertybė, o gal ir nereikalingos išlaidos.
– Kaip įsivaizduojate Trakų kultūros rūmus, kai jie švęs 50-metį?
– Prabėgus trims dešimtmečiams, kai ir pats jau į gyvenimą žiūri kitokiomis akimis, vis dažniau atmintyje iškyla prisiminimai tų eilinių, kurie su tavimi kartu nešė, vežė, paskutinėmis naktimis klojo salėje kiliminę dangą, paskutinę naktį prieš atidarymą vis dar montavo scenos uždangą, derino apšvietimą, kurie……Nuoširdžiai norisi jiems nusilenkti, nors mintyse padėkoti, nes su daugeliu keliai išsiskyrė, ir vėliau jau nebeteko susitikti. Pagaliau, nemenka dalis jų jau iškeliavo Anapilin. Laikas nuo laiko mintyse sugrįždamas į tuos metus, ypač pagarbiai prisimenu pirmuosius bendražygius iš pirmosios kultūros rūmų komandos. Lenkiuosi jiems ir dėkoju.
O kas bus dar po dvidešimties metų, kai rūmams stuktelės pusšimtis metų, aš nežinau. Pastatas tikrai atlaikys, bet ar atlaikys išlikusi ir tautinės kultūros tęstinumą garantuojanti struktūra, atvirai kalbant, nesu įsitikinęs. Kodėl? Ši sritis reikalauja iš žmogaus viso gyvenimo. Tai – ne darbovietė, tai – ne darbas, tai – tarnystė. Nuolatinė tarnystė. Realiai joje nėra nei polisio dienų, nei atostogų, nors formaliai jos tau ir suteikiamos, joje nesusikrausi turtų, o tokių naujos kartos žmonių, kurie ryžtųsi tam, vis mažiau ir mažiau. Deja, bet tik tie, kurie sudaro su ja amžiną „draugystės“ sutartį, gali tikėtis sėkmės ir pagarbos.
Būtent apie tai ir bandysime meno priemonėmis „diskutuoti“ spalio 23 dieną, 30- mečio šventės vakarą scenoje.
