INTERVIUKAS

Tik prasidėjus 2018-iesiems, plėviasparnės paskelbė juos rašytojos Marijos Jurgelevičienės (Mari Poisson) metais!

Juk šiemet, rugsėjo 22 d., rašytojai Marijai Jurgelevičienei (Mari Poisson) sukako 70 metų!  

Literatės, norėdamos pagerbti rašytoją, kūrybinio rašymo mokytoją ir įkvėpėją, Humanitarinės studijos „Plėviasparniai“ įkūrėją, nuo pat metų pradžios kiekvieno mėnesio 22 d. rašė laiškus, žinutes, siuntė nuoširdžiausius linkėjimus, kūrinius ir dalinosi mintimis. Kad išgryninti, labiau pažinti rašytojos asmenybę, įsijautusi į žurnalistės amplua pateikiau poniai Marijai kelis klausimus.  

Ramutė Saulė: Iškeliavusi ir apsigyvenusi Londone pasiūlėte rašinėtis laiškais ir komplektuoti juos, pavadinus (taip tyčia ir kol kas) „Laiškai Marijai“.  Gavau 28 žavius Jūsų laiškus! Pamenu, kaip tik tuo metu Jūs su savo seserimi Sara Poisson rašėte laiškų romaną „Šabaš“. Viename laiške man, 2008 m. pabaigoje,  Jūs rašėte: Ne tai, ką aš turiu, bet tai, ką aš darau, yra mano Karalystė. Ir pasirašėte: Anna-Maria, Aistijos Karalienė.  Marija, ar pavyko sukurti savo Karalystę?  

(Į šį klausimą iš Mari Poisson tikslaus atsakymo negavau, nes rašytoja pasiūlė pratęsti laiškų rašymą ir iki pat gegužės mėn. kartą per savaitę siuntėme viena kitai elektroninius laiškus ir, matyt, dar vis kūrėme savo ir kartu viena kitos Karalystes. Tokiu būdu dar gimė 15 rašytojos laiškų. )

Ramutė Saulė: Kokia mėgstamiausia Jūsų gėlė, Marija?

Mari Poisson: Rožė, mieloji Ramute. Mėgstamiausia mano gėlė yra rožė. Tačiau jei kalbėsim apie Angliją, Tu tuojau manęs paklausi, kokios spalvos rožė. Anglijoje, kaip žinai, vyko Baltųjų ir Raudonųjų rožių karas ir kažkada (o gal net ir dabar), pasakyti kokios spalvos rožes mėgsti yra tas pats, kas viešai išsiduoti, kuriai pusei priklausai. Todėl gal man geriausia tiktų medaus spalvos rožės… Jos šiltos ir apolitiškos…  

Ramutė Saulė:  Žavu, medaus spalvos rožės!  O ar balta rašytojo duona?

Mari Poisson: Na, mano atveju, nėra taip svarbu balta – juoda. Juk manoji visada su medumi. O tai svarbiausia, Ramučiuk  

Mari Poisson: Stengiausi išvengti žodžio „duona“… 

Ramutė Saulė: Kodėl, Marija?

Mari Poisson: Tai man, Ramučiuk, primena maldą „Tėve mūsų…“ O juk aš jau ne tik seniai nebe vaikas, bet ir pakankamai sena, kad duonos neprašyčiau. Ji man turi būti tarsi jau kaip ir savaime suprantama… Ne… man nereikia duonos. Nei baltos, nei juodos… Aš jau kelinta, net sunku suskaičiuoti katra karta, esu ne nuo ŽAGRĖS…  

Ramutė Saulė: Jeigu kaip tikra mergaitė gautumėt burtų lazdelę, jeigu galėtumėt padaryti stebuklą, ką padarytumėt?

Mari Poisson: Ištekėčiau už Dievo   

Ramutė Saulė: Ačiū, Marija! 

 LAIŠKAS MARIJAI, 2018-06-22

Mieloji Marija,

Gyvenimo upė teka ir purslojasi, gurga ir liūliuoja, toks vaizdas prieš akis, kai sėdu Jums rašyti. Ji visokia. Ji galinga. Ji neišvengiama, paslaptinga ir gili. Žmogus, gyvenantis prie upės papasakotų ir išjaustų žymiai tikriau, o aš tik įtariu, kad taip galėtų būti. 😊

Keista, daugybę dalykų galime įsivaizduoti, o kai tenka išgyventi, patirti jausmai įsisėda ilgam ir būna, kad prisimeni juos su palaima, o kartais nesinori apie tai net kalbėti, gniaužia gerklę, nors tai tikrasis gyvenimas, realiausia kasdienybė. Džiaugsmas ir sunkumas, banguojantys kartu, vienas kitą keičiantys ir pakeičiantys. Ir taip cikliškai riedame, sukamės, zujame. Turint talentą galima visa išdainuoti kaip, pav. Maironis apdainavo puikius slėnius sraunios Dubysos ir ten susimąsčiusį tamsų Nevėžį, kurio „…gilią mintį težino Dievas“. Marija, Jūs rašėte, kad pristabdėte savo fantaziją ir apsiribojote tik reguliariu kasdieniu grojimu. Tiesa, dar ir arbūzų laistymu… 😊

Tas, kuris neturi arbūzų ir neturi ko laistyti, žinoma, gali įsivaizduoti tą procesą, jeigu tik nešiojasi su savimi norą. Yra žmonių, kurie net įsivaizduoti nenori, tingi, nes tokia mintis niekada ir  nešautų jiems į galvą. Prisipažinsiu, vieną kartą ir mes su Diplomatu auginome arbūzą. Tiesą sakant, ta arbūzinė mintis buvo Jo. Nieko nesakęs nusipirko turgelyje daigą, susigundė. Mane labai nustebino tai, kad arbūzėlis skyrėsi, pav. nuo cukinijos, mat aš įsivaizdavau jį esant panašų į cukiniją, plačiais sultingais lapais, kuriuos minkštus, visai dar jaunuoliškus pavasarį labai mėgsta suryti sraigės. Arbūzo užauginti man nepavyko, vaisus neužaugo, sunyko. Gal vasara buvo lietinga, gal priešsėlis netinkamas, gal trąšų trūko (o jų labai nemėgstu berti), gal meilės ir užsidegimo…  

O Maironis, kaip teigia Aldona Ruseckaitė, savo dideliame sodelyje augino šparagus! 

Šią birželio 22 d. linkiu Jums, Marija, atkaklumo ir tikėjimo, tokių stiprių, kokiais uždegėte mus, plėviasparnes, kartu uždegėte ir mane!  

Marija, Jūs rašėte, cituoju: „Esu skaičiusi, kad žmogaus tikslas turi būti daug didesnis, negu iš tikrųjų yra. Panašiai kaip plaukiant skersai upę – reikia taikytis atplaukti ne į tą vietą, kur norime, bet gerokai aukščiau. Reikia numatyti paklaidą. Juk srovė mus sulaikys, neštelės atgal ir, jei nenumatysime paklaidos, atsidursime daug žemiau siekiamo tikslo. …būtina numatyti savo dvasinio gyvenimo paklaidą ir todėl siekti daug daugiau, daug aukščiau, negu reikėtų, negu įmanoma“.

Ir klausimo šįkart Jums jokio neužduosiu…  Juk atšviežintas meniu!

Su meile,  Ramutė Saulė

FAKTAS

Susitikimai su rašytojais man – ypatingas šventas reikalas. Ta nekasdieninė aplinka, įdomios mintys, pakylėta savijauta, sielų virpėjimas sukelia pasididžiavimo jausmą tuo kas vyksta ir netgi savimi, kad esu tame. Džiaugiuosi pažintimi su rašytoja Marija Jurgelevičiene  (Mari Poisson), teko laimė pas Ją mokytis kūrybinio rašymo Šiauliuose, dirbti užsiėmimuose, panirti į filosofinius susimąstymus, kartu nusipaveiksluoti,  gauti autografus, ragauti arbatos, draugauti FB erdvėje… Įsivaizduoju, kaip ypatingai  turėjo jaustis ir jaunosios skaitovės, abiturientės, pradėjusios rašytojos Mari Poisson jubiliejinį renginį savo gimnazijoje Kaltinėnuose, pavadintoje prezidento A. Stulginskio vardu, su kuriuo Mariją sieja net giminystės ryšys!  

Buvo 2018 m. spalio 26 d., penktadienis.

Raudona diena.

Vyko „Kūrybos rečitalis su rašytoja Mari Poisson“.

Vyko kūrybos skaitymai, liejosi prisiminimai, pasisakymai, sklido linkėjimai, eilės, išvyniojamos gėlės, po to žavūs pašnekesiai prie kavos puodelio ir dar rašytojos skambinimas pianinu jos pačios namuose!

Ačiū visiems atvykusiems ir dalyvavusiems, susitikusiems su rašytoja Mari Poisson šventiniame renginyje Kaltinėnuose ir suteikusiems jaukumo ir dvasingumo švenčiant rudenį!