Lionginas Abarius metų naštos nejaučia

Dirigentas, profesorius, kompozitorius Lionginas Abarius, dar praėjusiais metais atšventęs dvi  reikšmingas datas – kūrybinės veiklos 65-metį ir 85-ąjį gimtadienį – ilsėtis nežada ir nenori. Daugybė šilališkių dainininkų, praėjusią vasarą dalyvavusių jubiliejinėje respublikinėje Dainų šventėje Vilniaus Vingio parke, gali paliudyti, su kokia pagarba ir ovacijomis buvo sutiktas „Dainų švenčių patriarchas“ L. Abarius! Profesorius nevertė ilgai laukti – tuoj pat nuskambėjo nuostabioji Juozo Naujalio „Lietuva brangi“.

Šventei pasibaigus, visi sveikino vieni kitus, linkėdami smagių atostogų po įtemptų repeticijų ir koncertų. Vieni išvyko atostogauti į savo gimtuosius miestus ir kaimus, kiti patraukė į šiltesnius kraštus. Manau, gerai nusiteikę į namus grįžo visi šilališkiai – šokėjai, muzikantai, chorų dainininkai, visų 24 kolektyvų vadovai, nes pirmą kartą Vilnius šventės pasiuntinius sutiko ir išlydėjo pasakišku oru. Kiek prisimenu, beveik per kiekvieną Dainų šventę pliaupdavo lietus, ir labai gaila būdavo sušalusių mažųjų šokėjų, vandens balas taškančių ilgų repeticijų metu.

Į savo gimtąjį Maniuliškių kaimą, teisingiau mažą namelį, stūksantį ant tokio pat mažo ežerėlio kranto tolimame nuo Vilniaus Zarasų rajone, išvyko ir maestro L. Abarius. Čia jo prieš daugelį metų nuvaikščioti takai ir keleliai, čia ausyse tebeskamba mamos, kaimo vyrų ir jo paties dainuotos dainos… Tik ne ilsėtis į savo gimtuosius namus atkeliavo garbusis profesorius. Su Dainų švente svarbūs darbai jam nesibaigė, nes jau spalio mėnesį Vilniuje, Šv. Kotrynos bažnyčioje, buvo numatytas jo pirmasis jubiliejinis autorinis koncertas. Jeigu parašiau pirmasis, vadinasi, turi būti ir antrasis, o gal ir trečiasis?… Reikia ir namelį paremontuoti, ir žolę nupjauti, daug laiko praras, kol išdroš numatytą 20-ies medinių šaukštų kolekciją… Dar ne kartą teks važiuoti į Vilnių repetuoti, tartis su atlikėjais, derinti afišų, kvietimų, programų spausdinimo reikalus. O dienos tirpsta…

Viskas buvo padaryta laiku. Šv. Kotrynos bažnyčia pilnutėlė klausytojų. Tie, kuriems neužteko sėdimų vietų, kantriai išstovėjo visą koncertą. L. Abariaus melodijas su kanklių trio pritarimu virtuoziškai birbyne grojo Agnius Daubaris, kartu su Vilniaus mokytojų namų moterų choru „Aidas“ (vadovė Blebaitė-Mačiulienė) dainavo solistai Algirdas Bagdonavičius ir Eglė Mačiulytė. Koncertui įpusėjus, ilgomis ovacijomis sutiktas scenoje pasirodė Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas profesorius Virgilijus Noreika. Abu profesoriai, sustoję vienas šalia kito, pilnais balsais užtraukė jubiliato harmonizuotą liaudies dainą „Augau aš pas tėvelį“. V. Noreika dainavo dar du kūrinius – „Hostias“ ir „Meilės daina“. Vėliau  pasirodė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos mišrus choras, vadovaujamas LMTA docento Dainiaus Puišio. Dirigavo pats kūrinių autorius L. Abarius ir jo dukra Daina Abariūtė-Lazauskienė. Koncerto pabaigoje įspūdingai nuskambėjo retai atliekama L. Abariaus kantata „Pavasarį nešu“, kuriai žodžius parašė buvęs geras kompozitoriaus draugas Arėjas Vitkauskas, o dirigavo prieš tai ir solisto vaidmenį atlikęs docentas Dainius Puišys.

Kiti du koncertai vyko jau L. Abariaus gimtajame rajone – Dusetų kultūros centre ir Aviliuose. Keitėsi tik atlikėjai ir žiūrovai. Nesikeitė tik priėmimo šiluma ir aplodismentai, skirti Zarasų krašto garbės piliečiui L. Abariui. Po koncerto Aviliuose, kur medinėje bažnytėlėje, dar paaugliu būdamas, vargonininko karjerą pradėjo būsimasis profesorius, ankstų rytą suskambo telefonas. Pamatęs, kas skambina, išsigandau. Gal kas atsitiko? Profesoriaus balsas buvo linksmas: „Žinai, Aloyzai, po koncertų Dusetose ir Aviliuose išgirdau tiek pagyrų ir liaupsių, tiek  gražių žodžių, kad nebegaliu miegoti… Kodėl? Mat pradėjo augti angelo sparnai ir spaudžia nugarą. Tai ir sugalvojau tau pasiguosti…“ Kiek maestro garsus tarp muzikantų, tiek pat galėtų būti garsus ir tarp humoristų. Tik gaila, kad jo humoro perliukų niekas neužrašinėjo. Galėjo taip labai ir neskubėti skambinti. Juk  dar laukė panašus koncertas to paties rajono Salako miestelyje, žinojo, kad dar reikės repetuoti su Utenos kraštiečių choru „Indraja“, kuriam vadovauja jo dukra Dainutė, kad pats savo giesmes, pritariant vargonams, dar giedos Vilniaus Šventojo Kryžiaus bažnyčioje… Dar daug yra nepadarytų darbų, o namuose laukia jau antroji, beveik įpusėta rašyti knyga…