Gruodį tradiciškai Eugenijaus ir Leonardo Matuzevičių memorialiniame muziejuje vyksta literatūriniai skaitymai „Užgimimo šviesoj“. Baltu, snieguotu keliu Pasvalio krašto muziejaus autobusu iš Pasvalio važiavome į Krinčiną, į kasmetinę adventinę popietę. Ją rengė Pasvalio literatų klubas „Užuovėja“ ir Pasvalio krašto muziejus.
Krinčine 1928-1929 m. vaistininko Viliaus Matuzevičiaus statytas namas. Šis namas su bokšteliu, laikomas 1918-1940 metų mažų miestelių medinės architektūros paminklu. Čia sodintas sodas, šalia teka Viešmenos upelis. Po šio namo skliautais užaugo ir pirmuosius eilėraščius parašė Biržų gimnazijos auklėtiniai Eugenijus ir Leonardas Matuzevičiai.
Atgavus namus 1987-1994 metais tėvų name poilsiavo ir kūrė poetas Eugenijus Matuzevičius. Poetui mirus, sodyba paskelbta memorialine. 1999-ųjų birželio mėn. įrengta nuolatinė muziejinė ekspozicija, atspindinti dviejų brolių – poetų gyvenimą ir kūrybą. Antrajame aukšte lankytojams atidaryti Eugenijaus Matuzevičiaus memorialiniai kambariai.
Nuo 1994 m. kasmet birželio mėnesyje Matuzevičių sodyboje rengiama tradicinė poezijos šventė „Krinčino verdenės“. Kviečiami poetai, rašytojai, atvažiuoja aplinkinių rajonų kuriantieji. 2017 m. gegužės 26 d. buvo diena, kai Krinčine vyko 53-ojo tarptautinio poezijos festivalio „Poezijos pavasaris 2017” šventė
Gruodžio 21 d. atvykusius pasitiko sniege nušluotas takas, medinis geltonas namas su bokšteliu. Langai, o gal už jų žmonės, besidairantys į kelią. Tos pačios durys, tik jas varsto jau kiti. Smagu, kad namas, kiemas, sodas vis sulaukia svečių. Čia buvo vaistinė, trobos viduje tatai dar matyti. Čia gyveno žmonės, kurių dabar jau nėra. Su jais susitinkame per nuotraukas, daiktus ir kiekvienas savaip. Aš visada su jauduliu žengiu į erdvę, kurioje jaučiuosi svečiu. Norisi nesuardyti jos sakralumo. Mes svečiai, mus šildo židinio kaitra ir malonios susirinkusiųjų šypsenos.
Visus susirinkusius pasveikino Pasvalio literatų klubas „Užuovėja“ pirmininkė Regina Grubinskienė ir muziejininkas Albinas Mačiulis. Puošniame adventiniame vainike uždegama šventinė žvakė. Nuskamba krinčiniečio tautodailininko Virginijaus Nudo akordeono melodijos. R. Grubinskienė su meile kalba apie poetus Eugenijų ir Leonardą Matuzevičius.
Poeto tremtinio Leonardo Matuzevičiaus (1923-2002) kūryba pristatoma Komijos lageriuose širdimi rašytais eilėraščiais antologijoje „Benamiai“. Rašė Lino slapyvardžiu. „Jis buvo poetas iš Dievo malonės“ – sakė jaunystės ir tremties draugas monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas. Jie abu kartu mokęsi Biržų gimnazijoje, kartu sėdėjo viename suole. Priklausė ateitininkų organizacijai. „Manęs neapleido poreikis rašyti“ – Leonardas gana kukliai kalbėjo apie savo kūrybą lageryje. Eilėraščiai gimdavo einant į darbą ar grįžtant iš jo, atokvėpio valandėlę. Politinis kalinys, tremtinys tik po penkiasdešimties metų sugrįžo į Nepriklausomos Lietuvos literatūrą. L. Matuzevičius pristatytas antologijoje „Dvidešimtojo amžiaus lietuvių poezija“ (1991), mokyklinėje „Lietuvių literatūros chrestomatijoje“ bei vadovėliuose. 1993 m. apie 100 eilėraščių, rašytų lageryje ir tremtyje, sugulė į pirmąją knygą „Tu toli“ ir vėlesnius rinkinius.
R. Grubinskienė perskaitė E. Matuzevičiaus eilėraštį iš Mindaugo Tamošaičio knygos „Mes esam Šiaurės krašto…“, skirtos poeto Eugenijaus Matuzevičiaus (1917–1994) 100-mečiui. Kiekvienas literatas, perskaitęs savo kūrybą, kambario erdvę papuošė Bangutės Likpetrienės ir Dalės Kelmienės gražiai karpytomis snaigėmis. Eugenija Armonienė padovanojo po jos pačios sukomponuotą šventinę puokštelę. Burtu keliu išsitraukę popierinius ritinėlius iš Konstancijos Vinkelienės parengto krepšelio, skaitėme žymių žmonių mintis, linkėjome gražių, prasmingų, kūrybingų, sveikų, saugių metų.
Krinčiniečiai, užburiantys savo keptomis bandelėmis, kibinais, vafliais ir kitais gardumynais,
neišleido nė vieno, kol neišragavome, nepabendravome prie kavos puodelio. Džiugina širdį
gražiai prižiūrimas poetų memorialinis muziejus, į kurį vėl ir vėl norisi sugrįžti.
