„Neatrasti lietuvių kalbos lobiai“ subūrė Panevėžio ketvirtokus
Ketvirtus metus Panevėžio Elenos Mezginaitės viešosios bibliotekos Smėlynės biblioteka organizavo Panevėžio miesto mokyklinio ugdymo įstaigų 4-tų klasių mokinių konkursą „Neatrasti lietuvių kalbos lobiai“, skirtą lietuvių kalbos dienoms paminėti.
Kalba – mūsų tapatybės pamatas: ja perduodamos tradicijos, istorija ir vertybės. Vaikams ji tampa raktu į pasaulio pažinimą – per žodį jie mokosi suprasti save, kitus ir juos supančią aplinką. Kovo 26-osios popietę į biblioteką susirinkę gimtosios kalbos puoselėtojai iš įvairių Panevėžio miesto mokyklų: Panevėžio Vytauto Žemkalnio gimnazijos, Panevėžio „Saulėtekio“, „Vyturio“, „Žemynos“ ir Rožyno progimnazijų leidosi į prasmingą kelionę – lietuvių kalbos lobių paieškas, kupinas atradimų, kūrybos ir gyvo žodžio skambesio. Džiugu, kad meilė lietuvių kalbai suvienijo tiek daug jaunųjų kalbos mylėtojų, kuriuos palaikė ir jų mokytojai.
Dalyvaudami konkurse, ketvirtokai ne tik prisiminė tai, kas girdėta ar išmokta, bet ir atrado tai, kas primiršta: senovinius žodžius, tarmių savitumą, posakių vaizdingumą. Kiekvienas toks atradimas – tarsi mažas lobis, praturtinantis kalbą ir ją pažįstantį žmogų. Lobių paieška kalboje ugdė pastabumą ir jautrumą žodžiui, mokė įsiklausyti ir suvokti, kad kiekvienas žodis turi savo istoriją, o posakis – sukauptą išmintį. Tokia patirtis vaikams dovanojo ne tik žinias, bet ir pasididžiavimo jausmą savo kalba – suvokimą, kad ji gyva, savita ir verta puoselėjimo.
Konkurso metu dalyviai įrodė, kad lietuvių kalba gali būti ne tik graži, bet ir įdomi bei įtraukianti. Vaikai atliko įvairias užduotis, reikalaujančias kalbos žinių, kūrybiškumo ir komandinio darbo. Komandų kapitonai savo jėgas išbandė „Sparnuotų posakių“ užduotyje, sukdami laimės ratą ir stengdamiesi atpažinti lietuvių kalbos perliukus.
Kol konkurso vertinimo komisijos narės – Panevėžio Elenos Mezginaitės viešosios bibliotekos vyresniosios bibliotekininkės Inga Matelienė, Anžela Vasiliauskienė ir Vaida Žalienė – atsakingai skaičiavo taškus, dalyviai galėjo atsipalaiduoti ir sudalyvauti smagiame žaidime „Paslaptis po juodais gaubtais“. Po jais slėpėsi įvairūs daiktai, o juos įvardijantys žodžiai buvo ištarti vaikams – jų užduotis buvo įminti, ką reiškia šie rečiau vartojami žodžiai ir kokį daiktą jie slepia. Žodžiai dar gyvi mūsų kalboje, tačiau jau atsidūrę ties išnykimo riba, nes vis rečiau vartojami. Todėl žaidimas tapo ne tik smagia pramoga, bet ir prasmingu priminimu, kaip svarbu išsaugoti ir puoselėti nykstančius lietuvių kalbos žodžius.
Svarbi konkurso dalis buvo komandų prisistatymai. Už išradingus pasirodymus dalyviai pelnė nominacijas. Nominaciją „Už šmaikščiausią prisistatymą“ komisija skyrė „Saulėtekio“ progimnazijos komandai, sukūrusiai žaismingą ir linksmą atmosferą. „Vyturio“ progimnazijos komanda, sudainavusi dzūkišką dainą, pelnė nominaciją „Už lietuvių kalbos tarmių puoselėjimą“. Įtraukiantį pasirodymą paruošė V. Žemkalnio gimnazijos atstovės ir buvo nominuotos „Už kūrybišką improvizaciją“. „Žemynos“ progimnazijos komanda buvo įvertinta „Už lietuviško žodžio vertę ir grožį“. Nominacija „Trumpai drūtai“ skirta Rožyno progimnazijos komandai.
Konkurso rezultatai parodė stiprų dalyvių pasirengimą ir motyvaciją. Trečiąją vietą ir BRONZINĮ DIPLOMĄ pelnė „Vyturio“ progimnazijos 4C klasės komanda. Antroji vieta ir SIDABRINIS DIPLOMAS atiteko Vytauto Žemkalnio gimnazijos ketvirtokėms. Pirmąją vietą ir AUKSINĮ DIPLOMĄ iškovojo „Žemynos“ progimnazijos komanda. Šios komandos kapitonei Emilijai Barisevičiūtei už aštrų protą ir indėlį į komandos darbą buvo skirta „Sumaniausios kapitonės“ nominacija.
Nors komandos varžėsi tarpusavyje, tikroji pergalė buvo ne taškai, o įgytos žinios, atrasti lietuvių kalbos lobiai ir dar stipresnis ryšys su gimtąja kalba. Kiekvienas dalyvis iš konkurso išsinešė ne tik diplomą ir atminimo dovanėles, bet ir naujas patirtis bei įspūdžius. Šiandieniniame pasaulyje, lietuvių kalba įgauna dar didesnę reikšmę – ji tampa tiltu į savo šaknis. Todėl tokie renginiai ir konkursai padeda vaikams suprasti, kad kalba nėra savaime duota: ji gyvuoja tol, kol ja kalbame, ją saugome ir perduodame kitoms kartoms.
Dėkojame mokytojoms už mokinių paruošimą, o dalyviams – už jų pastangas, kūrybiškumą ir meilę lietuvių kalbai. Tikime, kad ši graži tradicija bus tęsiama ir ateityje, o lietuvių kalbos lobiai ir toliau bus atrandami su tokiu pat susidomėjimu ir džiaugsmu.
