Lūšių pėdomis
Sausis. Gamtoje akinančiai balta ir ramu, tačiau eidami mišku galime stebėti paliktus ryškius pėdsakus. Tai lyg gyvasis gamtos raštas, kurį mes vis bandome perskaityti. Kas tai per gyvūnai, kuriems šis šaltasis periodas yra labai aktyvus? Tai mūsų miškų gražuolės lūšys – didžiausi kačių šeimos gyvūnai Lietuvoje, griežtai saugomi, įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą, Berno konvencijos III, Buveinių direktyvos II ir IV priedus. Sausio – kovo mėnesiais vyksta lūšių ruja, praėjus 70 dienų guolyje, kuris įrengiamas po išvirtusių medžių šaknimis, nuošaliose, netrikdomose vietose, atvedami jaunikliai.
Lūšies kūno ilgis apie 1 m, kūno aukštis apie 70 cm. Uodega trumpa, iki 25 cm, jos galas juodas. Liemuo trumpas, kojos ilgos ir storos, ausys su ilgų plaukų kuokšteliais gale. Sveria 15 – 30 kg. Kailis tankus, šviesiai rusvos spalvos, su juodomis arba rudomis dėmėmis. Jaunikliai šviesūs arba balti, paaugę tampa pilki, jiems esant kelių mėnesių amžiaus išryškėja rudos dėmės. Lūšys medžioja miško laukymėse, pakraščiuose, atželiančiose kirtavietėse, grobio neretai tyko medyje, aktyviausios naktį.
XX a. pirmoje pusėje lūšys Lietuvoje buvo beveik išnykusios. Vėliau, kai pagerėjo apsauga, mitybos sąlygos ir sumažėjo vilkų, lūšių ėmė gausėti. Daugiausia jų buvo XX a. 8–9 dešimtmetyje., o vėliau jų sumažėjo beveik dvigubai. Todėl, norėdami sužinoti tikslų lūšių skaičių Lietuvos giriose ir miškuose, turime jas skaičiuoti. Kaip tai padaryti?
Kadangi lūšies individualus plotas didelis, jis viršija 100 kvadratinių kilometrų, o paties gyvūno stebėjimas įmanomas tik kameromis, turinčiomis infraraudonųjų spindulių režimą ir judesio daviklius, kartais galime pabūti tiesiog „pėdsekiais“ ir skaičiuoti šiuos gyvūnus pagal pėdsakus, kurie registruojami sniege.
Anykščių regioninio parko direkcijos darbuotojai lūšis skaičiuoja dviejose Natura 2000 teritorijose – Šimonių girioje ir Taujėnų–Užulėnio miškuose. Norint teisingai suskaičiuoti lūšis, reikalingos geros oro sąlygos t. y. turi būti susiformavusi tinkama sniego danga. Kadangi ši žiema mus lepina ir sniegu, ir šalčiu, taigi galime leistis ieškoti šių gražuolių gyvūnų.
2017 m. lūšių stebėjimai buvo vykdomi pagal Valstybinę aplinkos monitoringo programą 3 skirtinguose po 12 km maršrutuose Šimonių girioje ir dviejuose – po 14 km Taujėnų–Užulėnio miškuose. Duomenys maršrute buvo renkami einant pėsčiomis. Kiekviename maršrute buvo vertinami šie rodikliai: lūšių pėdsakų skaičius maršrute, lūšių mitybinės bazės kokybė (stirnų ir kiškių pėdsakų skaičius maršrute), trikdymas ir buveinių sunaikinimas. Išvaikščioję minėtas teritorijas, Šimonių girioje užfiksavome 3 lūšių pėdsakus, Taujėnų–Užulėnio miškuose – 2 lūšių pėdsakus.
Lūšys – stambūs plėšrūnai, gyvenantys pavieniui, tad juos pastebėti ar sutikti yra labai sudėtinga. Mums, Anykščių regioninio parko direkcijos darbuotojams, to padaryti nepavyko, tačiau labai džiaugiamės, kad lūšių stebėjimas yra įdomus ir kitiems žmonėms, kurie labai noriai ir aktyviai dalinasi informacija kur, kada matė lūšis, o kai kurie siunčia ir savo darytas nuotraukas. Dėkojame jiems ir tikimės naujų atradimų ateityje.
Kristinos Rudokaitės ir Dianos Martinavičiūtės nuotraukos
