Invazinės augalų rūšys: skinti negalima platinti

Uosialapiai klevai, lubinai, muilinės gubojos, meškėnai, kanadinės berniklės – tai tik dalis augalų ir gyvūnų, kuriuos dažnai galima pamatyti Lietuvoje ir kurie, nors ir gražūs, yra invaziniai. Į invazinių Lietuvoje rūšių sąrašą šiuo metu įtrauktos 35 augalų ir gyvūnų rūšys ir šis sąrašas nuolat pildosi. Kova su svetimžemėmis rūšimis yra labai svarbus žingsnis, siekiant stabdyti biologinės įvairovės nykimą.

Specialistai sako, kad prie invazinių rūšių plitimo prisideda ir šylantis klimatas, ir žmonės, kartais net patys to nežinodami. 

„Šylantis klimatas gali būti palanki sąlyga invazinėms rūšims įsitvirtinti ir išgyventi, ypač atkeliavusioms iš šiltesnio klimato. Tuo tarpu mūsų vietinės rūšys yra prisitaikiusios prie kiek kitokio klimato ir joms darosi šiek tiek sunkiau. Pavyzdžiui, šį balandį tvyrojo didelė sausra ir nemažas karštis, dalis vietinių augalų dėl to subrandins mažiau sėklų, mažiau išsiplės. O invazinėms rūšims tai ne kliūtis. Jos įsitvirtina stipriai, gausiai plečiasi, dauginasi sėklomis ir netrunka užimti teritorijas“, – sako gamtininkas, Vilniaus miesto parkų specialistas Martynas Balsys.

Jo teigimu, invazinės rūšys paprastai yra svetimžemės, agresyvios ir labai greitai užimančios vietinių augalų ir gyvūnų natūralias buveines. Vietinės rūšys tokiu atveju neturi kur dėtis ir pradeda nykti. Invazinės rūšys yra atvežtos iš kitų žemynų, didžioji dauguma – iš Šiaurės Amerikos, mažiau iš Pietų Amerikos bei Azijos. 

Atkeliauja ir gyvūnų, vabzdžių

Keičiantis klimatui ir gyvūnų rūšys gali migruoti, o jų natūralus arealas gali plėstis arba trauktis. Pavyzdžiui – šakalai, kurių Lietuvoje po truputį daugėja. Šie gyvūnai natūraliai gyvena pietinėje ir rytinėje Europos dalyje, pavyzdžiui, Bulgarijoje jų priskaičiuojama dešimtys tūkstančių. Migruodami šiauriau, šakalai jau apsigyvena ir mūsų šalyje. 

„Paprastasis mangutas, arba usūrinis šuo, savaime paplitęs Azijoje, o XX a. atvežtas į Lietuvą, yra tikriausiai vienas žalingiausių gyvūnų mūsų gamtai, nes sunaikina nemažai paukščių ir ne tik jų. Iš augalų paminėčiau uosialapį klevą, atkeliavusį dekoratyvų medį. Jie subrandina daug sėklų, kurios plačiai išsisėja, labai plinta upėmis“, – kalba M. Balsys.

Štai kodėl važiuojant per Lietuvą dažnai galima pamatyt, kad paupių vietos, kur nėra tokių vietinių augalų kaip gluosniai, blindės ar karklai, yra apaugusios uosialapiais klevais.

Su svetimžemiais bei invaziniais augalais ir gyvūnais atkeliauja ir įvairūs vabzdžiai. Pavyzdžiui, su rododendrais į Europą ir Lietuvą atkeliavo ir tam tikra tik ant rododendrų randama cikadelė (lot. Graphocephala fennahi). Atkeliauja net ir mikroorganizmų rūšys.  

„Šios organizmų rūšys dažniausiai būna prisitaikiusios prie tam tikrų augalų ir labai stipriai ant vietinių augalų neplinta, nors tokia galimybė visad yra. Kita situacija yra su gyvūnais. Jų nešiojami parazitai gali labai lengvai persiduoti nuo vienos rūšies kitai. Pavyzdžiui, nuo paprastųjų mangutų lapės gali užsikrėsti niežais“, – pavyzdžiais dalijasi specialistas.

Pagrindinis platintojas – žmogus

Pašnekovas sako, kad invazinės ar svetimžemės augalų rūšys sėklomis kartais atkeliauja su vandens žinduoliais, paukščiais, tačiau pagrindinis platintojas yra žmogus.  

„Daugelis invazinių augalų yra gražūs: kanadinės rykštenės, lubinai, bitinės ir smulkiažiedės sprigės. Dėl to jie keliaudavo iš vieno gėlių darželio į kitą, buvo barstomos jų sėklos, augalai plito ir procesas užsisuko kone nesustabdomai. O kur dar dėl praktinių priežasčių sodinti augalai, kurie šiandien yra tapę invaziniais“, – teigia M. Balsys.

Jis atkreipia dėmesį į Kuršių Neriją, kurioje paplitusios nemažai invazinių augalų rūšių. Pora iš jų buvo sodinamos, kad sustabdytų kopų pustymą. Viena – muilinės gubojos, išsiplėtusios tiek, kiek nebuvo tikėtasi, ir tapusios invazinėmis. 

Kitas augalas – baltažiedės robinijos. Šių augalų sėkloms sudygti reikia gaisro arba labai aukštos temperatūros. Kuršių Nerijoje kartais kyla kalninių pušų miškų gaisrai, sudarę itin palankias sąlygas sudygti baltažiedžių robinijų sėkloms ir šiems augalams išplisti.

„Žemyninėje Lietuvos dalyje turime lubinų, kuriuos anksčiau specialiai sėdavo pamiškėse ar juostose tarp miškų, kad neplistų gaisras. Į miškus lubinai „nėjo“, nes jiems reikia daug šviesos ir atviro grunto, tačiau nekontroliuojamai išplito į pievas ir plinta toliau, išstumdami visus vietinius augalus“, – pasakoja gamtininkas.

Už platinimą – baudos

Lietuvoje už invazinių augalų auginimą, platinimą yra numatytos kelis šimtus eurų siekiančios baudos. Pasak pašnekovo, taip siekiama pristabdyti invazinių rūšių plitimą. Šis klausimas itin aktualus tiems, kas verčiasi augalų auginimu ir prekyba – jie tikrai turėtų žinoti, kurie augalai yra invaziniai, kurie ne, ir nebandyti tokių parduoti. 

„Kartais būna prekiaujama ne pačiais invaziniais augalais, bet tokius naudojant kitų augalų hibridinimui. Pavyzdžiui, invazinis raukšlėtalapis erškėtis yra ganėtinai atsparus ligoms ir labai dažnai naudojamas rožių hibridinimui. Šie hibridai gali nesidauginti, būti sterilūs, tačiau taip darantys augintojai gali būti tikrinami ir sulaukti baudų, nes laikoma, jog toks raukšlėtalapių erškėčių naudojimas irgi yra jų platinimas“, – tikina M. Balsys.

Jis pataria kiekvienam, auginančiam augalus savo malonumui, stengtis pažinti, kas tai per augalai, ką ketiname įsigyti, ką gavome dovanų. Nežinodamas augalo pavadinimo, arba žinodamas tik liaudišką vardą, žmogus gali to nesuprasdamas pasisodinti invazinį augalą.

Skinti galima ir reikia

Prisidėti prie invazinių augalų populiacijos mažinimo galima skinant juos žydėjimo metu. Vis dėlto pašnekovas pataria būti atidiems.

„Daug invazinių augalų turi sudėtinius žiedynus, kuomet atrodo, kad augalas dar žydi, tačiau apatinė žiedynų dalis jau gali būti subrandinusi sėklas. Jei prisiskinam tokių žiedynų, kažkur su jais keliaujam, tai pakeliui pabarstom ir sėklų. Todėl geriau skinti vos pradėjusius žydėti augalus, o ne į žydėjimo pabaigą“, – pataria jis.

Kitus augalus galima skinti nesibaiminant išbarstyti jų sėklas, nes jos bręsta ilgai ir tai akivaizdžiai matosi. Štai lubinai dažniausiai gyvuoja apie 5-7 metus, nuskynus jų žiedyną tais metais naujas neužauginamas arba užauga gerokai mažesnis, o nuskynus antrą kartą – visai nebeužauga. Keletą metų tai pakartojus augalas išnyksta.

Paklaustas, ar apskritai reikia kovoti su invazinėmis rūšimis, ar palikti viską pačiai gamtai, M. Balsys sako, kad vieno atsakymo nėra, nes rūšių kaita išties vyko visais planetos egzistavimo laikotarpiais. Ir dabar šylantis klimatas skatina natūralų rūšių migravimą, prisitaikant prie klimato sąlygų. Dėl to į Lietuvą po truputį iš pietų atkeliauja bukai, o eglės traukiasi šiauriau. 

„Kalbant apie invazines rūšis, labai svarbu akcentuoti biologinę įvairovę. Dėl invazinių rūšių plitimo mažėja biologinė įvairovė, pastaruoju metu matome tokią tendenciją. Todėl turėtume dėti visas pastangas, tuo pačiu ir saugojimąsi nuo invazinių rūšių, kad išsaugotume vietines rūšis, kurios gali būti kritiškai pažeidžiamos“, – reziumuoja M. Balsys.