Amalvos pelkė – laukinės gamtos karalystė Suvalkijoje
Marijampolės savivaldybėje plytinti Amalvos pelkė – viena įspūdingiausių ir vertingiausių Lietuvos šlapynių. Tai didžiausia pelkė Suvalkijoje, išsiskirianti unikalia augalija, gyvūnija ir kraštovaizdžiu. Šiandien lankytojai ją gali pažinti keliaudami Valstybinių miškų urėdijos (VMU) prižiūrimu Amalvos gamtiniu-pažintiniu taku, įrengtu Žuvinto biosferos rezervato teritorijoje.
Pasivaikščiojimas Amalvos paliomis
Į šiaurę nuo Žuvinto plytinti Amalvos pelkė su ežeru nuo seno vadinama Amalvos paliomis. 2018 m. pabaigoje Amalvos šlapynėje įrengtas naujas gamtinis-pažintinis pėsčiųjų takas, kviečiantis lankytojus saugiai tyrinėti trapų pelkės pasaulį.
Tako maršrutas nėra žiedinis – jis driekiasi 121 metrą per pelkės teritoriją. Pažintinio tako pradžioje įrengta apžvalgos platforma, nuo kurios atsiveria plati Amalvos šlapynės panorama ir aplink plytintis Žuvinto biosferos rezervato kraštovaizdis, kuriame yra ir kitų lankytinų objektų.
Pelkės viduryje lankytojų laukia apžvalgos bokštelis, skirtas gamtos stebėjimui – čia galima grožėtis ne tik paliomis, bet ir stebėti paukščius. Informaciniuose stenduose lankytojai supažindinami su šlapynės istorija, jos augalija bei gyvūnija.
Kiminai – pelkės architektai
Vieni įdomiausių Amalvos šlapynės augalų – kiminai. Aukštapelkėse jie sudaro storus samanų kilimus ir yra pagrindiniai durpių formuotojai.
Kiminai auga itin rūgščioje ir maistingųjų medžiagų stokojančioje aplinkoje. Šie augalai gali sugerti net iki 20 kartų daugiau vandens, nei sveria patys.
Skirtingai nei dauguma augalų, kiminai neturi nei šaknų, nei rizoidų – siūliškų darinių, atliekančių šaknų funkciją. Kasmet apatinė kiminų dalis nunyksta ir pamažu virsta durpe. Durpė pelkėje formuojasi itin lėtai – maždaug po vieną centimetrą per dešimt metų. Tai reiškia, kad vieno metro gylyje esanti durpė gali būti net tūkstančio metų senumo.
Amalvos pelkėje aptinkama keletas kiminų rūšių: raudonasis kiminas, rudasis kiminas, siauralapis kiminas ir magelaninis kiminas.
Be kiminų, joje auga saulašarė – vienas įdomiausių šlapynės augalų. Kadangi pelkių dirvožemyje trūksta azoto, šis augalas lipniais lapeliais gaudo smulkius vabzdžius ir taip iš jų pasisavina reikalingas maistines medžiagas. Amalvos pelkėje taip pat auga kupstinis švylis, paprastoji spanguolė, juodoji varnauogė, pelkinis gailis, vaivoras, siauralapė balžuva.
Raisto gyvūnija
Šlapynėse gyventi gali tik specifinėms sąlygoms prisitaikę gyvūnai. Amalvos pelkėje gausu bestuburių – čia aptinkama keliolikos rūšių žirgelių, vabalų, plėviasparnių ir, žinoma, dvisparnių – uodų, mašalų ir gylių.
Čia taip pat gyvena saugoma reta drugių rūšis – pelkinis satyras, aptinkamas tik aukštapelkėse, dažniausiai – retuose pušynėliuose.
Šlapynėje taip pat galima aptikti paprastąsias angis, gyvavedžius driežus, jos pakraštyje – geltonskruosčių žalčių.
Iš stambiųjų žinduolių Amalvos pelkėje gyvena briedžiai, šernai, stirnos, negausiai – taurieji elniai.
Briedžiai ypač svarbūs šlapynės ekosistemai, nes reguliuoja aukštapelkės apaugimą sumedėjusia augmenija.
Amalvos pelkę nuolat aplanko ir vilkai. Nors šie atsargūs gyvūnai žmonėms pasirodo retai, žiemą jų buvimą dažnai išduoda sniege palikti pėdsakai.
Svarbi buveinė retiems paukščiams
Amalvos pelkėje ir jos pakraščiuose aptikta beveik šimtas paukščių rūšių, iš kurių 68 čia peri.
Pelkėje gyvena nemažai saugomų paukščių rūšių, o galimai peri šios retos rūšys: mėlyngurklės, pievinės lingės, balinės pelėdos. Anksti ryte pavasarį galima pasiklausyti saugomų tetervinų burbuliavimo. O šlapynės pakraščiuose pavasarį ir vasaros pradžioje vėlyvais vakarais galima išgirsti griežles ir švygždas.
Žmogaus pakeistas kraštovaizdis
Didžiausia Suvalkijos pelkė sovietiniais metais smarkiai nukentėjo nuo melioracijos. Siekiant jos teritoriją paversti pievomis ir dirbamais laukais, buvo nusausinta visa žemapelkė ir dalis aukštapelkės. Tokie darbai pakeitė natūralų vandens režimą ir paveikė jautrias šlapynės ekosistemas.
Siekiant sustabdyti pelkės nykimą ir atkurti jos gamtines vertybes, prie šlapynės išsaugojimo bei atkūrimo prisidėjo ir VMU – kartu su partneriais Žuvinto biosferos rezervato direkcija, Marijampolės savivaldybe ir Gamtos paveldo fondu 2009–2012 m. bei 2014–2018 m. vykdyti įvairūs gamtotvarkos darbai, o 2018–2021 m. VMU darbus tęsė bendradarbiaudama su Žuvinto biosferos rezervato direkcija ir Lietuvos gamtos fondu. Europos Sąjungos LIFE programos finansuotų gamtotvarkos projektų metu pašalinta Amalvos pelkei nebūdinga sumedėjusi augalija, užtvenkti sausinimo grioviai, rekonstruoti ir įrengti hidrotechniniai statiniai, atkurti natūralūs vandens lygiai, pertvarkytos melioracijos sistemos, sustiprinti bei paaukštinti pylimai, taip pat sudarytos sąlygos atsikurti aukštapelkėms būdingoms buveinėms ir rūšims. Įgyvendintos priemonės padėjo sumažinti pelkės sausinimą, stabdyti durpynų degradaciją ir išsaugoti vieną vertingiausių Pietų Lietuvos šlapynių ekosistemų.
VMU prižiūrimas Amalvos gamtinis-pažintinis takas leidžia lankytojams pažinti unikalų pasaulį – kiminų kilimus, retus augalus bei gausią paukščių įvairovę. Tai viena unikaliausių Suvalkijos gamtos vietovių, primenanti, kad pelkės – gyvas, tūkstančius metų besiformuojantis kraštovaizdis.
