Visa Vidurio Europa gyvena nerimo karalystėje, kuri vis dažniau vadinama Ahedonijos vardu. Ahedonija – nesugebėjimas džiaugtis. Še tau kad nori. Kaltiname savąją civilizaciją beprasmio hedonizmo kūrimu o patys nemokame džiaugtis, o jei jau džiaugiamės tai kažkaip nesubtiliai…
Taip, mūsiškė Vidurio Europa demokratiška, ji beveik pavyzdinė rinkos ekonomika, ji Europos Sąjungoje, tačiau vis dar mažesnė, menkesnė, vis atsiliekanti. Ahedonijos karalystė, globai depresija, abejingumas ir nuovargis. Prie sovietinės sistemos reikėjo taikytis, persirenginėjant ir keičiant kaukes, o čia reikia ne prisitaikyti, reikia pasivyti, pasivyti, pasivyti ir vis matyti, kad vis dar atsiliekame.
Rytų ir Vidurio Europa pastaraisiais šimtmečiais labai liguistai reagavo į Vakarų Europos pasiekimus. Po Osmanų išėjimo rumunai su bulgarais ir serbais labai norėjo būti vakarietiški, įsteigė vakarietiškas dinastijas, pastatė vakarietiškus miestus. Po rusų išėjimo panašiai elgėsi lenkai, ir mes neatsilikome. Tačiau visur procesas baigėsi nacionalizmu – tautinėmis autoritarinėmis valstybėmis ar diktatūromis. Antrasis pasaulinis ir visiškas susipriešinimas buvo svajonės pabaiga. Galiausiai savaip nusprendė Stalinas. Visi liko supriešinti – vengrai su rumunais, serbai su kroatais, lietuviai su lenkais ir t.t.
Mes jau esame WC – Vakarų ir Vidurio Europa kartu, tačiau ši keista abreviatūra rodo ir tai, kad imame darytis kažkokia Vakarų Europos karikatūra. Pas mus kažkas neįvyko ir gal net neturi įvykti. XX amžiui baigiantis atrodė, kad demokratiją galima nupirkti rinkos ekonomikos ir žmogaus teisių saldainiukais, bet panašu, kad nepavyko. Reikia ne ekonomikos ar žmogaus teisių.
Ko mielas paprastas žmogus nori tose Ahedonijos karalystėse. Ogi nori paprasto hedonizmo, pradedant asmeniniu, baigiant tautiniu. Demokratijos tampa siurrealizmu. Europai svarbiau tvora nuo svetimų įtakų ir fizinio prisilietimo nei integracija. Internetas ir globalizacija skatina užsisklendimą savyje, baimė prarasti save. Kosovas stato verslo biurus, kuriuose nėra jokio verslo, (Šiaurės) Makedonija „kepa“ naivius paminklus, įrodinėdama, kad yra sena ir didinga tauta. Jau ne tik graikai pyksta, pyksta bulgarai ir serbai… Lenkai su čekais žaidžia stiklo karoliukų žaidimą su trimis jūromis, abiejų tautų respublikomis, habsburgeriškomis nostalgijomis. Kiekvienas žino, kad galima mylėti praeitį, nes ji nebegrįš ir už tą meilę jokios atsakomybės. Absurdo teatras, už Europos Sąjungos biudžeto pinigus.
Mūsų nūdienos nacionalizmas ir veikiau egoizmas paremtas tais dalykais, kurių negina vakarai, bet nedrįsta uždrausti. Ko gi tam žmogui reikia? Gal kaip tik to egoizmo ir nacionalizmo ir tereikia, reikia ne politinio korektiškumo, o… o mes siūlome pinigus ir infrastruktūrinius projektus.
Užsk. Nr. EV-213
