Naujoje komedijoje apie kaimynų santykius susitinka dvi aktorių kartos
Dienos šviesą išvydo naujausias legendinio „Urvinio žmogaus“ kūrėjų darbas – komedija apie kiekvienam lietuviui iki skausmo pažįstamus, kuriozų kupinus kaimynų santykius. Legendiniai teatro aktoriai Janina Matekonytė ir Sigitas Jakubauskas bei jų jaunieji kolegos Martynas Vaidotas ir Erika Račkytė scenoje virto nesutaikomų skirtumų kupinais gretimų sklypų gyventojais, tarp kurių įsitaisiusi ne vietoje pastatyta tvora įžiebė virtinę netikėčiausių, komiškiausių ir iki ašarų kvatotis priversiančių akistatų bei nutikimų. Spektaklio aktoriai su režisieriumi Andriumi Povilausku sutiko papasakoti apie premjerą ir savo kaimynystės patirtis.
„Kaimynai“ – kūrinys apie amžinai aktualią temą: kaimynų santykius. Kaip šią temą sekėsi gvildenti ruošiantis premjerai?
S.Jakubauskas: Šioje pjesėje – daugybė istorijų, apie kurias kiekvienas, jei ir nepatyrė pats, yra tikrai girdėjęs iš artimų žmonių. Tai labai tipiška lietuviška situacija – dėl paprastų dalykų, žemės lopinėlio, įvyksta konfliktas. Šios istorijos – ir kurioziškos, ir juokingos, bet tuo pat metu tragikomiškos: kiekvienai pusei atrodo, kad jie patys teisiausi. Nors tai galima vadinti kartų konfliktu, manau, jog tai – visų pirma požiūrių ir gyvenimiškos patirties konfliktas. Tai yra amžini, dramaturgijoje visais laikais gvildenami klausimai – kaip meilės, taip ir kartų santykių tema.
J.Matekonytė: Manau, kad daugelis šioje temoje atpažins save. Iš tiesų, žmonėms kartais verta pasižiūrėti į veidrodį ir atrasti save per meno kūrinius.
A.Povilauskas: Originali amerikiečių pjesė yra adaptuota mūsų žiūrovui, nes kalbėti apie svetimos šalies gyventojų konfliktą ir jų santykius nėra taip artima. Kūrinyje užkoduoti ne tik kaimynų ar kartų, bet ir laikmečio konfliktai. Vienoje vietoje gyvena žmonės, patyrę sovietmetį, ir ten ateina naujoji karta, kuri žino tą laikmetį tik iš tėvų ir senelių. Man įdomu pajusti, kaip žiūrovas pamatys šį konfliktą, kaip jame pažins save.
Visi keturi „Kaimynų“ veikėjai – charakteringos asmenybės, kurias primenančius realaus gyvenimo atitikmenis, ko gero, pažįsta kiekvienas spektaklio žiūrovas. Papasakokite, kaip sekėsi repetuojant su savo vaidmenimis susigyventi, ką atradote įdomaus? Galbūt tarp savęs ir personažų pastebėjote panašumų?
J.Matekonytė: Manoji Virginija – solidi moteris, šių laikų valdininkė. Kadangi tos pagyvenusios poros, Ferdinando ir Virginijos, gyvenimas yra tarsi dviejuose laikmečiuose – sovietiniame ir šiuolaikiniame, – bandėme atrasti, kas gi yra sovietinis žmogus, kaip jis elgiasi dabartinėse situacijose.
S.Jakubauskas: Kiekvieną kartą aktorius savo personaže ieško kažko neapčiuopiamo – kartais mintis ateina iš pamatyto vaizdo, pažįstamo tipažo, kitų žmonių pasakojimų. Kaip Janina jau ir sakė, personažai labai atpažįstami mūsų visuomenėje – du vyresnieji ir du šiuolaikiniai veržlūs, verslūs jauni žmonės. Mano personažas Ferdinandas – tipiškas buvęs nomenklatūros darbuotojas, dabar esantis pensijoje, užsiimantis tik sodininkyste. Jis puoselėja savo sodą ir daržą, turi visai kitų idėjų.
M.Vaidotas: Mano personažas – Amerikos lietuvis ir tai yra man iki šiol nepažintas iššūkis. Kodėl iššūkis? Tikrai nelengva perimti visiškai kitokį požiūrį į pasaulį, per amerikietišką prizmę pažvelgti į Lietuvoje vykstančią situaciją. Mano personažą iš esmės stebina Lietuva, nes čia viskas yra kitaip. Tai, kas jam atrodo savaime suprantama, čia yra kvestionuojama, ir atvirkščiai. Jis yra tas žmogus, kuris bando gyventi geriau. Manau, kad jis labai stengiasi tai daryti, bet susiduria su kaimynais, kurie jį priverčia elgtis taip, kaip seniau. Ir vėl klasikinė situacija – norėjau kaip geriau, o išėjo dar blogiau, nei visada… kaip kaimynai norėjo (juokiasi).
E.Račkytė: Vaidinu besilaukiančią, labai jautrią ir emocingą moterį. Nors pati niekada nesilaukiau, tai vaidinti atrodo tikrai paprasta – mano galva, pas mus, moteris, šie dalykai yra užkoduoti. Scenoje turiu pilvą, ant jo susidedu rankas ir man atrodo, kad taip ir turi būti! Mano herojė – labai gera, rami, maloni, domisi ekologija… Pradžioje maniau, kad mes visiškai skirtingos. Bet kuo toliau, tuo daugiau atrandu panašumų. Dabar zero waste dalykai, ekologija tapo mados reikalu, bet mano herojei viskas rūpi labai natūraliai, jai ypač svarbi gamta, kiekvienas paukštelis ir bitė. Jai tai rūpi organiškai, o ne iš komercinės pusės, kuri dabar taip išpopuliarėjo. Man tai labai gražu. Džiaugiuosi, kad turiu teisingą personažą.
Pasikalbėkime apie tai, kiek jums patiems artima kaimynystės tema. Pastaraisiais metais daug kalbama apie tai, kad šiuolaikiniai žmonės yra susvetimėję, tad ir kaimynų ryšys nebėra toks glaudus, kaip anksčiau. Ar jūs pastebite tą skirtumą?
S.Jakubauskas: Taip, tai tikra tiesa. Pats esu gimęs kaime, Alytaus rajone, ir iš vaikystės prisimenu kaimynus kaip artimą bendruomenę. Visi vieni kitus pažinojome, artimas kaimynas buvo tarsi šeimos narys. Dabar gyvenu nuosavų namų rajone – prieš kurį laiką dar buvo vieni kaimynai, su kuriais bendraudavome, o dabar likę pagrinde jauni žmonės – vieni kitiems nelendame į akis, pasisveikiname ir tiek.
J.Matekonytė: Esu pokario vaikas ir atsimenu, kaip anuomet žmonės būdavo tokie tarpusavyje susitelkę, išvargę nuo tremčių, netekčių, okupacijos ir besikeičiančios valdžios… Dėl to kaimas gyveno kaip šeima. Kiekviena nelaimė ir kiekvienas džiaugsmas buvo bendri. Tiesa, dabar aš tikrai gerai sugyvenu su savo kaimynais mieste, manau, kad gerai sutarti yra labai svarbu. Bet yra vienas juokingas dalykas – už miesto, kur turime sodybą, atsirado nauji miško savininkai. Patys jie namo neturi, bet miške pasistatė tokią būdelę ir apsistatė privačios valdos ženklais. Į ežerą eiti negalima, ant jų lieptelio užlipti negalima (juokiasi)… Ką padarysi – yra tokių žmonių.
S.Jakubauskas: Tokių kurioziškų situacijų dėl kokios nors tvoros yra dažnam buvę, ypač – su kitos kartos žmonėmis. Ir nebūtinai tie seniai būna blogi! Jaunieji kartais irgi turi labai stiprų nuosavybės jausmą. Juokingi tie ginčai dėl kelių centimetrų žemės, bet aplink jų – pilna.
M.Vaidotas: Pritariu Janinai, kad su kaimynais reikia gyventi draugiškai, nors kartais per repeticijas traukiu per dantį juokaudamas, jog nebūtinai. Aš pats esu iš Kauno, užaugau sovietiniame penkiaaukštyje, kur užeiti į svečius pas kaimyną, ypač – toje pačioje laiptinėje, buvo visiškai normalus dalykas. Mane kaimynų mama augino taip pat sėkmingai, kaip ir paties mama! Tuo tarpu mano seneliai augo panašiai, kaip Janina. Pas juos buvo varteliai, per kuriuos eidavo į svečius pas kaimynus. Tik dabar ten vietoje vartelių jau yra ištisa tvora… Kaip pas mus Amerikoj sako – „high fence makes good neighbors“ (liet. aukšta tvora – geri kaimynai, aut.).
A.Povilauskas: O ką lietuviai sako?
J.Matekonytė: Kad sosiedas svarbiau už gimines, nes giminė toli, o sosiedas – už tvoros (visi juokiasi).
Nuotaikingus kaimynų nuotykius išvysti galite Marijampolės miesto kultūros centre jau sausio 22 dieną.
