Neeilinė paroda Dusetų K. Būgos bibliotekoje
Dusetų K. Būgos bibliotekoje parodų netrūksta – čia randa vietos ne tik dusetiškiai ar Zarasų krašto, bet ir kitų rajonų kūrėjai – pradedantieji ir profesionalai.
Šįkart – bibliotekoje neeilinė paroda. Tai pirmas kartas, kai joje (o ir respublikoje tikriausiai nedaug kas pasigirti tegalėtų) eksponuojama paroda, kurios autorė – įkopusi jau į antrą šimtmetį. Iš tikrųjų Užtiltėje gyvenančiai Onai KULIKAUSKIENEI – 103 metai (iki 104–ojo gimtadienio beliko vos 4 mėnesiai): su LIETUVA Jos beveik VIENMETĖS.
Neatsitiktinai parodai pasirinktas vasaris: nuo seno Dusetose žirgų lenktynės, vykstančios per Grabnyčias, sutraukdavo daugybę žmonių. Ta proga vykdavo ne tik kermošiai – mugės, bet kultūros namuose būdavo organizuojamos ir rankdarbių parodos: šičia ne kartą buvo eksponuotos ir O. Kulikauskienės įvairiais raštais marginti audiniai.
„Austi pati išmokau. Iš ukvatos. Man labai gražu buvo austi daiktai – tai labai storojausi. Ukvata viską daro“, – apie savo audimo mokslų pradžią pasakoja senolė.
„O tai jau audėjos būta“, – ir šiandien pašnekovė puikiai prisimena, ir pakartoja neretai vaikystėje girdėtą frazę, nes, vos tik nutaikydavus progą, rūpėdavo jai į stakles įsėsti. Aišku, kad vaiko audimą Mama ar Močiutė greit pažindavusios… Ir kaip gi nepažins, kaip nesupras, kai mažoji audėjėlė vos šešerių sulaukusi…
„Nuo pat mažumės norėjau raštuotas lovatieses austi. O rašteliais ir audėjos pasidalindavo“, – sako audėja ir patikina, kad pamačiusi naują raštą – greit išsipiešdavo, kartais dar kokiame žurnale susirasdavusi. Tiesa, jos nei Mama, nei močiutė dimų neaudė – tik paprastus milus.
„Būdavo, kur tik nueinu, pamatau raštuotą audeklą, ir nebegaliu nuo jo akių atitraukti. Taip gražu man tie raštai. Siūlai audiniams būdavo pirktiniai. Dažniausiai – bovelna (medvilnė), audžiau ir šilko siūliukais, tokiais plonyčiais, kad juos net po šešiolika reikėdavo sudėti“, – ramiai kalba pašnekovė. Ji nesunkiai perpratusi audimo techniką, todėl rinktinių, kaišytinių, dimų audiniais visą gyvenimą žmones džiugino. Austos lovatiesės ir rankšluosčiai, takeliai ir staltiesės, vienspalviais ir įvairiausiais raštais marginti, su vilnonių, medvilninių ir šilkinių siūlų deriniais visada vertinamos buvo. Ji ausdavo viską, ko tik reikėjo ne tik kasdienei žmogaus buičiai, bet ir šventėms. Ir šiandien parodoje – lovatiesės ir staltiesės, išdailintos įvairiais raštais ir spalvomis.
Nors įrašas pase liudija, kad Ona Kulikauskienė gimusi 1920 metais, tačiau šviesia atmintimi, guviu protu – gėrėtis nepakanka. Beveik iki 100 metų dar sėsdavo į stakles, dar audė… Nesunkiai suskaičiavęs, kad prie staklių praleista daugiau nei devyni dešimtmečiai – nuoširdžiai nustembi..
Pernai gi dar nusimezgusi sau liemenę, tik šiųmetę žiemą į rankas virbalų jau nebepaėmė. „Daug darbų, daug vargo matė mano rankelės. Prie darbo pripratusios. Nuobodu, sunku sėdėti be darbo. Gerai, kad dar skaityti galiu“, – šimtametė atvirauja, jog su akiniais žurnalus mielai skaitanti (perskaitytos visos žurnalisto Donato Čepuko, kilusio iš Dusetų krašto, knygos), o jei smulkesniu šriftu tekstas parašytas, tai dar ir lupą prisidedanti.
Ona gimė Kazanavičių šeimoje, gyvenusių Rokiškio raj. Margėnų kaime, kuris anksčiau vadinosi Astravu. Labai gerais pažymiais mokėsi Gegėliškio ir Lašų pradinėse mokyklose. Gaila, kad daugiau mokytis neteko – neleido, nes ūkyje reikėjo darbo rankų. Vaikystėje teko ganyti, o paskui net ir pačius sunkiausius vyriškus darbus dirbti: mokėjo arklį valdyti, su tėvu miške malkas pjauti, kirsti. Sovietų laikais ūkyje irgi įvairius darbus dirbo.
„Valgyti dar pati pasigaminu, kas tik patinka; sriubas labai mėgstu. Truputį jau nebeprigirdžiu. Atėjo amžius, kai viską reikia priimti“, – ramiai porina Senolė, nesiskundžianti nei humoro jausmu, nei atmintimi. Prisimenu išmintingus žodžius: „Dievas turi dvi buveines: vieną Danguje ir kitą nuolankioje, dėkingoje širdyje“. (J. Walton)
Niekas jau nebesuskaičiuos, kiek kilometrų (ne metrų) audeklo išausta per visus Gyvenimo devynis dešimtmečius… Įdomu, kokio ilgio juosta – raštuotų ir vienspalvių audinių nusidriektų per Žemę… Aišku tik viena, kad tuose raštuose ryškiausiai spindėtų sielos šviesa – Meilė ir mokėjimas priimti gyvenimą kaip didžiausią Dievo dovaną.
