gegužės 21, 2020
Magnificat.lt
Nepamirštas ambasadorius kunigas Vaclovas Aliulis

Gegužės  26 d. sueina penkeri metai nuo kun. Vaclovo Aliulio mirties. Sutapo, kad šiemet pasirodė  ir dr. Dalios Čiočytės ir dr. Gedimino Mikelaičio knyga „Netituluotasis Bažnyčios ambasadorius: atsiminimai apie kunigą Vaclovą Aliulį MIC“ („Magnificat leidiniai“). Ta proga dar vasarį įvyko jos pristatymas. Prof. Vytautas Landsbergis, knygos rengėja ir sudarytoja dr. Dalia Čiočytė, ambasadorius dr. Šarūnas Adomavičius ir kunigas Julius Sasnauskas OFM dalijosi prisiminimais apie tėvą Vaclovą Aliulį, jo diplomatiją ir toleranciją, švietimo svarbą, Katalikų Bažnyčios ir Sąjūdžio santykius.

Julius Sasnauskas: Tėvas Aliulis visą gyvenimą buvo knygų žmogus jas mylėjo, dovanojo, rinko, rašė pats. Tad gražu, kad ši knyga išėjo. Nors jai sudaryti prireikė penkerių metų, gal ir gerai, kad visas  procesas užtruko. Šį pavasarį minėsime penkerius metus nuo tėvo V. Aliulio mirties, kitais metais – šimtąsias gimimo metines. Todėl praėjus šiek tiek laiko galime iš naujo apžvelgti šią asmenybę.

Tėvo V. Aliulio kaip vienuolio ir kunigo gyvenime itin svarbus ir būtinas buvo žodis „reikia“. Jis visada buvo ten, kur Dievui reikėjo jo darbo. Jis vedė katechetų kursus, mokė vienuoles iš seminarijos vadovėlių, kurių net patys seminaristai nesuprasdavo. Tokia tėvo Aliulio veikla buvo reikalinga. Tai daug davė ir žmonių vidui, ir išorei.

Lietuvos Sąjūdžio metu tėvas Aliulis būdamas diplomatiškas, atsargus ir nuovokus tapo vieninteliu, galėjusiu atlikti kapeliono, tarpininko vaidmenį. Jis daug prisidėjo prie vienuolių marijonų veiklos, tačiau nemažai bendravo ir su pasauliečiais: įvairių profesijų, pašaukimų, skirtingo katalikiško sąmoningumo…

Dalia Čiočytė: Kai apie kun. Vaclovą Aliulį galvoju kaip apie ambasadorių, ši jo misija išsiskleidžia tokiais koncentriškais ratais. Vienas jų ambasadorius užsienyje. Sovietmečiu, kai dar buvau studentė, lankiausi pas kun. Vaclovą Aliulį jo namelyje Antakalnyje, Pavasario gatvėje. Tuo metu pas jį buvo svečias – estas, teologas, protestantas. Jiedu diskutavo, kodėl rusai komunistai taip dažnai kartoja žodį ,,teisėtumas“? Išvada taip yra dėl žmonijos pasąmonėje susiformavusios nuovokos apie tai, kas yra tikrasis karališkumas. Būti karaliumi turi teisę tas, kas yra geriausias tautos narys ir geba jai atstovauti. Anot esto teologo, 1917 m. Rusijoje ,,valdžia voliojosi ant žemės“ ir ją pakėlė padugnės, kurie irgi turėjo archetipinę nuovoką, kad karalius turi būti geriausias. Valdžia jautė, kad savo postą turi neteisėtai, dėl to vis kartojo žodį ,,teisėtumas“. Tokių pokalbių tėvo Aliulio namelyje Pavasario gatvėje būdavo dažnai, o jo pašnekovai būdavo svečiai iš užsienio, kurie vieni per kitus jį susirasdavo, nes žinojo, jog čia verta ateiti, kad čia yra su kuo pasikalbėti ir kad tai galima daryti įvairiomis kalbomis.

Kitas ratas – ambasadorius Lietuvoje: ambasadorius kaip tarpininkas tarp Bažnyčios ir kultūros, Bažnyčios ir valstybės, Bažnyčios ir Lietuvos Sąjūdžio bei ambasadorius pačioje Bažnyčioje, t. y. tarp dvasininkų ir pasauliečių. Kai susipažinau su kun. Vaclovu Aliuliu, jis padarė didelį įspūdį, nes man, pasaulietei, kalbėjo ne apie tikėjimo dalykus, o apie Motiejaus Šumausko spaustuvę ir leidybos technologijas. Buvo nuostabu, kad ta paskaita nemigdė, nors ofsetinė ir fotografuotinė spauda manęs visai nedomino. Taigi tokį kun. Vaclovą Aliulį aš pažinau per daugelį bendravimo su juo metų ir toks jo portretas išryškėja ir šioje knygoje.

J. Sasnauskas: Man pačiam ypač imponuoja kun. V. Aliulio apsiskaitymas, švietimas. Nors jis mokėsi išties sunkiais metais ir nieko, išskyrus Kauno kunigų seminariją, nėra baigęs, daug skaitė pats ir gebėjo išanalizuoti bet kokį dalyką. Pavyzdžiui, „Literatūros ir meno“ žurnale, prisidengęs slapyvardžiu, jis aprašė koncerto įspūdžius, jau nekalbant apie įvairius lietuvių kalbos dalykus, apie kuriuos rašė „Kalbos kultūroje“ ar kituose leidiniuose. Jis visa tai išmanė. Visą savo erudiciją, išsilavinimą tėvas Vaclovas pasiekė begaliniu darbu, kruopštumu, darbštumu ir meile knygai. Juk jis atėjo iš paprastos kaimo pirkios, o ne iš kokios nors inteligentiškos, knygų aplinkos, turinčios savas tradicijas.

Kai kurie, pažinoję tėvą Aliulį, teigė, kad jis buvęs gana kategoriškas žmogus. Tačiau pats gyvenimas, knygų skaitymas, susitikimai su žmonėmis jį labai nugludino. Paskutinė jo frazė buvo: „viską dovanokime“. Tai gražus kun. V. Aliulio gyvenimo ir visos jo veiklos apibendrinimas.

Jis mėgo būti kontrolieriumi. Jam rūpėjo, kad viskas būtų tvarkingai sudėliota, ypač, kad gražiai skambėtų žodžiai. Tik tėvo Vaclovo dėka maldoje „Sveika, Marija“ turime žodžius „Sūnus Jėzus“ o ne „įsčių vaisius“ ar maldoje „Tėve mūsų“ žodžius „neleisk mūsų gundyti“ vietoj „nevesk mūsų į pagundą“. Daug kas kritikavo ir tebekritikuoja šiuos ar Naujajame Testamente jo darytus pataisymus, tačiau praėjus šiek tiek laiko pamatai, kad tai niekam nepakenkė. Jis tą darė su didele meile, kiek leido jo išsilavinimas, sąžinė, jautrumas ir rūpestis Bažnyčios žmonėmis.

Mane išties žavi Aliulio noras būti su pasauliečiais, semtis iš jų patirties, išminties, nebijoti pasitelkti tų pačių pažiūrų žmones, pavyzdžiui, dailininkus. Tai parodo jo graži draugystė su Vlado ir Marijos Vildžiūnų šeima arba Rimtautu Gibavičiumi, kuris jau net nebūdamas dailininku vis tiek norėjo, kad jo piešti Šventosios Žemės žemėlapiai atsidurtų paskutinėje tėvo Vaclovo knygoje. Tad tarp V. Aliulio draugų buvo įvairiausių profesijų ir pašaukimų žmonių.

Šarūnas Adomavičius: Tėvelis Vaclovas Aliulis mane dažnai vadindavo „kaimynu“. Ši kaimynystė – yra labai šviesus dalykas mano paties, mano tėvų ir senelių gyvenime. Kun. Vaclovas rašė: „Pirmas šv. Mišias lankiau Adomavičių sodyboje, o sode mokiausi katekizmo kartu su Birute“ (mano teta). Mūsų draugystė tęsėsi per kelias kartas ir aš esu labai laimingas, kad taip pat galėjau prisiliesti prie šios nuostabios asmenybės.

Su juo kalbėdavome apie daug ką: apie Sąjūdžio laikus, atgimimą… Tėvelis Vaclovas visada rasdavo įvairiausių įdomių temų. Pavyzdžiui, 1957 m. žurnalui ,,Literatūra ir menas“ rašytoje recenzijoje apie koncertą, prisidengęs slapyvardžiu, jis iškelia klausimą – tikrovės. Tai buvo koncertas filharmonijoje, Jozefo Haidno oratorija ,,Metų laikai“. Jis matė, kad toje filharmonijos salėje yra nedaug žmonių, kad kažkas ne taip yra su visuomene… Kaip tikras lietuvių kalbos gynėjas savo recenziją jis užbaigia žodžiais: ,,Draugai dainininkai, ar galėtumėte išmokti teisingai tarti lietuviškus garsus.“ Žurnalui „Kalbos kultūra“ V. Aliulis netgi yra parašęs straipsnį apie Lietuvos televizijos sporto komentatorių kalbą (juokiasi). Viskas jam rūpėjo, o visi jo pastebėjimai  deimantiniai.

Kai matau žmones, su kuriais jis bendravo, atrodo, kad jis niekur neišėjęs. Tačiau, kita vertus, yra ir labai gilus tuštumos jausmas, kad jo nebėra – žmogaus, kuris galėtų taip pasakyti, taip parašyti ir su kuriuo būtų galima pasitarti daugeliu klausimų.

Diplomatija irgi grynai „aliuliškas“ dalykas. Kai aš buvau generaliniu konsulu Varšuvoje, tėvelis Vaclovas, atvažiavęs į Lenkiją ir išgirdęs apie mano pareigas, sako: „Žinai, esame mes abudu generaliniai“. Jis buvo generalinis vikaras, t. y. pasaulio marijonų generolo pirmasis pavaduotojas, atsakingas už sielovadą ir kitus svarbius dalykus. Tai jam buvo didelis iššūkis.

Nuo tėvelio Vaclovo Aliulio neatsiejamas ir Palaimintasis Jurgis Matulaitis. Jis yra parašęs apie šio palaimintojo testamentą, kuris labai tinka jam pačiam ir jo gyvenimui apibūdinti, t. y. ištikimybė tikėjimui, tautinė savigarba, socialinis teisingumas ir draugiškumas kitoms tautoms.

Vytautas Landsbergis: Tėvas Aliulis išties yra gilaus turinio asmenybė. Apie jį būtų galima daug kalbėti. Jo gyvenimas ir veikla yra didelė pamoka, kurią galima gauti skaitant šią atsiminimų knygą.

Tėvas Aliulis turėjo talentą parinkti tinkamus žodžius. Šis subtilus humoras atsispindi ir knygoje, kurioje jis kreipiasi į choristus ,,draugai dainininkai“. Jis galėjo pasakyti „draugai tarybiniai dainininkai“. Jis tą ir turėjom omenyje. Kilus Sąjūdžiui ir sukūrus opoziciją komunistų valdžiai, naudojome kreipinį ,,ponai draugai“ (juokiasi). Jie yra ponai, bet vadina save draugais. Taigi tėvas Aliulis tuos dalykus labai gerai jautė, o jo kreipinys ,,draugai dainininkai“ yra pritrenkiantis.

Per tėvo Aliulio asmenybę atsiranda viena labai didelė tema, reikšminga Lietuvos istorijai, atgimimui, išsivadavimui, ir neparašyta istorijos dalis. Net Sąjūdžio istorija dar neparašyta, bet, jei ji kada nors bus parašyta, ten bus atskiri aspektai ir Sąjūdžio ideologijos, ir Sąjūdžio veiklos, ir santykių su visuomene ir su ta visuomene, kuri tada buvo savotiška, skirtinga nuo dabartinės – ir geresnė, ir blogesnė už dabartinę. Bet tai vėl yra tokia tikrovė, kurią mes arba pamirštame, arba niekas nesirūpina jos fiksuoti. Iki šiol neištyrinėta tema Sąjūdis ir Bažnyčia. Sąjūdis atsirado kaip opozicija, bet Lietuvos katalikų Bažnyčia visą laiką buvo nuolatinė opozicija komunizmo ideologijai. Priešas stengėsi sugriauti Bažnyčią ją papirkti, daryti įtaką, pasiųsti savo agentų arba užverbuoti. Kita vertus, ir Bažnyčia paveikdavo komunistus, sužadindama jiems giluminę atsakomybę ir padorumo vertę. Pagundų žmonės turėdavo labai daug, bet kažkas, matyt, prilaikydavo juos nuo visai negerų dalykų.

Mus labai džiugino, kad buvo kunigų, kurie dalyvavo Sąjūdyje: kun. Alfonas Svarinskas, kun. Sigitas Tamkevičius, kun. Algimantas Keina ir kun. Pranas Račiūnas. Su jais bendraudavome, matydavome juos Sąjūdžio Seime ar rengiamose manifestacijose. Tai buvo ir Bažnyčios žmonės, ir patriotai, labai aktyviai dalyvaujantys visame atgimime. Kita vertus, tas atgimimas buvo labai pasaulietinis. Kunigai jame buvo kaip koks skiepas, toks papildas (juokiasi). Kai kurie iš jų, pavyzdžiui, tėvas Aliulis, labai aiškiai suprato savo misiją prižiūrėti Sąjūdį, kad jis būtų platesnis ir kad jam rūpėtų dvasiniai dalykai. Tėvas Vaclovas priklausė Sąjūdžio tarybai, dalyvaudavo posėdžiuose, padėdavo redaguoti dokumentus, turėdavo savo idėjų ir projektų.

Atsimenu kai kuriuos arkivyskupų arba kardinolo Bačkio pamokslus, kurie būdavo kritiški esamai valdžiai, jos veiksmams – ne konkrečiam sprendimui, bet linijai, krypčiai, neigiamai visuomenės įtakai. Nemažai tokių autoritetų man yra išlikę atmintyje, o tėvas Aliulis, kardinolas Vincentas Sladkevičius tuo gyveno visą laiką. Aš spėju, kad kardinolas Vincentas atsiuntė Aliulį į Sąjūdį kaip savo agentą su slapta misija (juokiasi) ne tik pranešinėti, bet ir prižiūrėti, daryti įtaką ir apsaugoti nuo klaidų ar kokių nors žioplysčių. Tai būdavo ne tyčinės klaidos, bet kilusios iš tariamo pasaulietiškumo, užkrėsto ateizmu ar atsiribojimu nuo tikėjimo. To buvo labai daug, tad reikėjo palaikyti Bažnyčios ir Bažnyčios kaip visumos dalyvavimą Sąjūdyje.

 

Share Button


rugpjūčio 14, 2020

Daug metų jų nepažinojau, bet sekmadieniais, šventadieniais ją ir jos žmogų būtinai pamatydavau bažnyčioje: gražaus stoto orus žilstelėjęs vyriškis ir […]

rugpjūčio 11, 2020

Kražių festivalis ir fotomeno festivalis KAUNAS PHOTO, rugpjūčio 15 d. 19 val. Kražių kultūros centre atidaro brazilų fotografės Ievos Martinaitis […]

rugpjūčio 8, 2020

Liepos 3 d. ant Gedimino pilies kalno Vilniuje prasidėjusios nacionalinės kultūrinės tapatybės formavimo ir puoselėjimo  programos „Tėvynės ieškojimas“  projekto Lietuvos […]

liepos 30, 2020

„Kuo daugiau laisvės, tuo daugiau atsakomybės, nes laisvas žmogus turi prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, už kitus, gerbti kitų sprendimus […]

liepos 28, 2020

Pirmoji ponia Diana Nausėdienė pirmadienį dalyvavo Pasauliniame lietuvių kalbos ir kultūros vasaros forume, kuriame švietimo atstovai, užsienio lituanistinių mokyklų mokytojai […]

liepos 22, 2020

Liepos 19-ąją Šv. Marijos Magdalietės parapija šventė titulinius atlaidus, kurie organizatorių – seniūnijos ir parapijos bei Marijampolės kultūros centro Šunskų […]

liepos 21, 2020

Pirmoji ponia Diana Nausėdienė, kartu su darbo dienai į Kauno regioną persikėlusia Prezidentūros komanda, antradienį lankėsi Birštone, Nemajūnų dienos centre. […]

liepos 21, 2020

Visą savaitgalį Taujėnuose vyko miestelio 425-ąjį jubiliejaus šventė bei jau X-asis mėgėjų teatrų festivalis „Prie dvaro“. Festivalio atidarymui ketvirtadienį žiūrovai […]

liepos 3, 2020

Šventiniame renginyje Vilniaus rotušėje pristatytos į Nematerialaus kultūros paveldo sąvadą naujai įrašytos vertybės ir įteikti sertifikatai jų saugotojams. Tradicinės kultūros […]

birželio 25, 2020

Birželio 23 d. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje profesorei Irenai Veisaitei įteiktas aukščiausias Vokietijos Federacinės Respublikos apdovanojimas – ordino „Už […]

birželio 24, 2020

Bonifacas Stundžia – Lietuvos kalbininkas, habilituotas daktaras, Vilniaus universiteto profesorius. Jis stažavosi, skaitė paskaitas, dalyvavo mokslinėse konferencijose Latvijos, Lenkijos, Švedijos, […]

birželio 18, 2020

Birželio 17 d. Seimo II rūmų parodų galerijoje atverta fotomenininko Gintaro Lukoševičiaus nuotraukų paroda „Kapelmaušis – Aukštaitijos kultūros tradicijų puoselėtojas“. […]

birželio 18, 2020

Seimo Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisija kiek vėliau nei įprastai priėmė sprendimą dėl žodžio laisvės gynėjos, labdaros organizatorės Felicijos […]

birželio 15, 2020

Pasiilgę susitikimų, bendravimo su žiūrovais ir kolegomis Lietuvos mėgėjų teatrų vadovai, režisieriai, aktoriai, teatro pedagogai birželio 27 d. rinksis Pasvalio […]

birželio 15, 2020

2020 m. birželio 16 d. 16 val. Šiaulių „Aušros“ muziejaus Chaimo Frenkelio viloje bus įteiktas tradicinis Šiaulių kraštotyros draugijos Mikelio […]

birželio 15, 2020

Baisogalietis medžio meistras Edvardas Belokopitovas, į internetą įkėlęs šv. Jurgio – gėrio pergalės prieš blogį simbolio – statulėlę, taip norėdamas […]

birželio 12, 2020

Gaivų Viešpaties žengimo į Dangų (Šeštinių) sekmadienį karantino reikalavimų paisančioje Kybartų Eucharistinio Išganytojo bažnyčioje šv. Mišiose buvo meldžiamasi už kunigystės […]

birželio 5, 2020

Žurnalistui be gyvo bendravimo sunkoka. Netgi prigesus karantinui nesi tikras, kad tave dominantis žmogus sutiks kalbėtis. Skambinu medžio meistrui Eugenijui […]

birželio 1, 2020

Paveldui neabejingus piliečius liūdina daug kur Lietuvoje be priežiūros stovintys sienieji, į Kultūros vertybių registrą įtraukti pastatai. Ypač bėgančiam laikui […]

gegužės 27, 2020

Panevėžio Smėlynės bibliotekos kolektyvas dar ankstyvą pavasarį apsisprendė dalyvauti respublikiniame konkurse „Mano žalioji palangė“. Konkursą organizavo Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo […]