(Nevisai) juokinga politika

Rinkimai Ukrainoje baigėsi taip, kaip ir buvo numatyta. Volodimiras Zelenskis, populiariai vadintas komiku, tapo šalies prezidentu. Prezidentais pasaulyje tampa įvairių profesijų žmonės, ir dėl to nesijaudinama. Bet čia – komikas, keldavęs tik šypseną ir net juoką, oponentų teigimu, niekada nesurimtėsiąs ir neturįs nei patirties nei programos. Komikas, esą, valstybės valdyti negali.

Nuoširdžiai nesuprantu, kodėl negali. Man kaip buvusiam biochemikui niekas neprikiša, kad negaliu būti parlamento nariu, niekas netiki, kad Seimą paversiu kokia vaistų sintezės laboratorija, tad kodėl manoma, kad aktorius, vaidinęs komišką vaidmenį, negali būti tikru prezidentu. Sakyčiau netgi rimtu, nes juokas pats savaime yra labai rimtas politikos instrumentas (prisiminkime, kad ne taip seniai už politinius anekdotus buvo galima net „sėsti“).

Zelenskis nėra pirmoji kregždė juokaujančių politikų istorijoje (tikrai nebus ir paskutinis mohikanas).

Islandai, žinia, rimti bei racionalūs. 2010 metais visai ne juokais Islandijos sostinės meru tapo toks Jon Gnarr. Išgarsėjęs satyriniais vaidmenimis, kuriais parodijavo ekonominę krizė, 2005 metais jis subūrė parodijinę organizaciją pavadintą Geriausia partija, galiausiai parodijuodamas visą Islandijos politinę sistemą, tapo Reikjaviko miesto galva. Ne rimti politologai valdo pasaulį. Jį valdo rinkėjai, „sumetę“ Geriausiai partijai per trečdalį visų balsų. Antros kadencijos šis, beje, linksmas penkių vaikų tėvas nebesiekė, bet parašė net keletą knygų kuriose parodė politiką per humoristinės analizės prizmę.

Jo kolega Hayk Marutyan tapo Jerevano meru, 2018 metais rinkimuose susižėręs per 80 procento balsų. Aišku, jis yra geras premjero draugas, tačiau laimėjo ne tik dėl to, laimėjo dėl gero humoro jausmo, ar kaip jis pats sako – pozityvaus populizmo.

James Ernesto Morales Cabrera, žmonėse žinomas, kaip Džimis, ar kaubojus, gimė cirko atlikėjų šeimoje, populiarumo kraitį susikrovė kartus su broliu vaidindamas TV seriale. 2015 metais jo pergalė prezidento rinkimuose „elito“gretose sutikta priešiškai – artistas negali valdyti valstybės. Prezidentui išties nelengva – nesibaigiantys kaltinimai korupcija, aplaidumu, seksualiniu priekabiavimu ir t.t. ir pan. Dar ir keturi vaikai namuose. Zelenskis galėtų pasidomėti…

Giuseppe „Beppe“ Grillo aktoriumi tapo visai netyčia (vienas žinimas režisierius pastebėjo jį viešai improvizuojant monologą ir pakvietė į televiziją). Vėliau iš televizijos išvytas už viešą politikavimą Beppe vis tik „grįžo į ekranus“, tapo populiariu. Savo politinį establišmentą smerkiančią politinę partiją – „Penkių žvaigždžių judėjimą“ jis iš esmės sukūrė… internetu. 2017 metais Ši organizacija tapo trečia stipriausia politine jėga šalyje, šiuo metu priklauso valdančiajai koalicijai.

Slovėnas Marjanas Šarecas buvo profesionalus aktorius, pagarsėjęs naiviai linksmo kaimiečio Ivano Serpentinšeko vaidmeniu, o taip pat sugebėjimais imituoti ir parodijuoti savo šalis bei užsienio politikus. Jo posūkis į politiką nebuvo rožėmis klotas. 2010 metais jis vargais-negalais tapo nedidelio miestelio – Kamniko – meru. 2017 prezidento rinkimus pralaimėjo, bet ministru pirmininku vis tik buvo paskirtas. Kaip kompromiso išdava.

Sąrašą galima tęsti – turime ne vieną komiką parlamentarą ar ministrą. Tačiau esminis klausimas – ar mus valdyti turi ekonomistai, sociologai, filosofai, kariškiai…. kodėl ne artistai, ne menininkai? Juk jei žmogus linksmina kitus žmones, tai nereiškia, kad jis nerimtas… Gal kaip tik rimtas?

Tad pagrindinis kaltinimas „komediantams“ yra kitas – jie, neva, neturi patirties, nors, tiesą sakant, nelabai aišku, kokios patirties čia reikia, jei aktoriai nepraėjo „jaunojo politiko mokyklos:, tai dar nieko nereiškia. Finansininkai ar fizikai jos taip pat nepraėjo. Rinkėjų sprendimas gal kaip tik sako, kad politikai profesionalai jiems gerokai pabodo – jie vadovaujasi autarkiškais stereotipais, jie negeneruoja originalių sprendimų, jie tiesiog gyvena veikiau praeitimi nei ateitimi.

Komikai kaltinami ir tuo, kad neturi programos, parašytos archaišku stiliumi, neturi apsisprendimo – kairieji jie ar dešinieji… Nors visi žino, kad programos šiandien į domios tik siauram politologų ratui. Tai ne demokratijos, kaip tokios, problema. Tai naujos užduotys, kurios seno kirpimo politikai nepasiruošę. Kai politikai tampa komikais – žymiai blogiau.

Pabaigai, verta prisiminti, kad gyvendami netikusioje santvarkoje savo tikrąją politiką deklaruodavome per anekdotus ir kitokį humorą. Tad ar gi nereiktų pasaulio valdyti… su šypsena? Humoro klausomasi ir stengiamasi suprasti… politikai gali tik pritarti.

Užsk. Nr. EV-115