Paprastoji matematika, sauganti gyvybes

Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos jau rugsėjo pradžioje pradėjo ruoštis žiemos sezonui, visoms kelius prižiūrinčioms įmonėms buvo liepta atlikti sniego valytuvų ir druskos barstytuvų patikrą ir reguliavimą, kad visi mechanizmai būtų paruošti kelių priežiūrai žiemą. Ir tai jau padaryta.

Tačiau net ir uoliausiai prižiūrimuose keliuose žiemą pavojų slypi gerokai daugiau nei vasarą. Iškritęs sniegas, spustelėjęs šaltukas, iš pažiūros švarų kelią paverčia slidžiu. O važiuojant per tiltus, viadukus ar miškingose vietovėse būti atidesniems reiktų jau dabar, nes nakties metu oro temperatūra nukrinta žemiau nulio ir tose vietose susidaro plikledis. Tad ir vairuotojai žiemos periodui turėtų tinkamai pasirengti, o pradėti derėtų nuo to, ką jau padarė kelininkai – pasirūpinti, kad automobilis būtų techniškai tvarkingas, nepriekaištingai veiktų elektros sistema, būtų įpilti minusinei temperatūrai skirti langų apiplovimo skysčiai, ir svarbiausia – ratai apauti kokybiškomis žieminėmis padangomis.

Vienok nuvalytas kelias ir idealiai sutvarkytas automobilis savaime dar nesuteikia garantijos nuo eismo nelaimės. Svarbiausias saugumo „komponentas“ yra pats vairuotojas. Tačiau kartais net ir tikram profesionalui būtų pravartu prisiminti, kad:

– važiuoti reikia saugiu, o ne maksimaliai leistinu greičiu, kuo greičiau važiuosit, tuo sunkiau suvaldysit transporto priemonę;

– laikytis reikiamo atstumo, kuris turi būti du tris kartus didesnis nei vasarą;

– prieš posūkį reikia sumažinti greitį labiau nei vasarą, įjungti žemesnę pavarą ir sukant nedaryti staigių judesių;

– vairuojant žiemą judesiai turi būti švelnesni, lėtesni, geriau apskaičiuoti.

Ne mažiau atidūs žiemą turėtų būti ir pėstieji. Regis, užtenka kelių smulkmenų, kad būtum matomas ir saugus. Pirmoji – įžengti į važiuojamąją dalį reikia tik po to, kai įvertini atstumą iki artėjančių transporto priemonių ir jų greitį bei įsitikini, kad tai saugu. Antroji – užsisegti atšvaitą, tai užtrunka kelias sekundes, o saugumas padidėja kelis kartus: žmogus be atšvaito tamsiu paros metu pastebimas likus 50 m atstumui, o automobilio stabdymo kelias važiuojant 100 km/val. greičiu yra 100 m. Žmogus su atšvaitu matomas 150 m atstumu. Paprasta matematika, tačiau labai svarbi!

Susisiekimo ministerijos, Lietuvos automobilių kelių direkcijos, kelių policijos ir kt. organizacijų veikla, nukreipta saugiam eismui skatinti jau duoda matomų rezultatų. Per 9 š.m. mėnesius palyginus su 2014 m. tuo pačiu laikotarpiu Lietuvoje eismo įvykių skaičius mažėjo 4,4 proc., gaila, kad sužeistųjų tik 1,6 proc., tačiau žuvusiųjų net 16,6 proc. Valstybinės reikšmės keliuose žuvusiųjų sumažėjo 9,1 proc.

Kas lėmė avaringumo mažėjimą?

Visų pirma, nuolatinė ir nuosekli inžinerinė veikla – saugaus eismo priemonių diegimas. Avaringose vietose įdiegtos saugaus eismo priemonės kiekvienais metais leidžia pagerinti bendrą eismo įvykių sumažėjimą apie 1–2 proc., žuvusiųjų skaičių apie 2–3 proc. Svarbu, kad inžinerinės saugaus eismo priemonės diegiamos kryptingai, nuosekliai. Antra, švietėjiška veikla. Kelių direkcijos iniciatyva pasirodo daugiau reportažų per TV, straipsnių spaudoje, internete. Taip pat vykdomas svarbus visuomeninis projektas, kuriame aktyviai dalyvauja skirtingų šalies rajonų ir miestelių bendruomenės, dvasininkai, mokiniai. Šioje veikloje svarbus nuoseklumas ir betarpiškumas.

Norėtųsi, kad keliuose būtų kuo daugiau sąmoningų ir kultūringų vairuotojų ir pėsčiųjų, kitų eismo dalyvių, – atsakingų, sumanių, kultūringų. Tada ir mūsų, kelininkų, triūsas bus labiau vertingas.