Pelkės – bevertės dykynės ar gyvybiškai svarbios oazės, stabdančios klimato kaitą?
Vasario 2 d. švenčiama Pasaulinė pelkių diena. Nors nuo seno žmonės pelkėse rinko uogas, grybus ir vaistažoles, pelkės dažnai buvo laikomos bevertėmis dykynėmis – užmirkusiose žemėse negalima auginti daržovių, ganyti gyvulių, statyti namų. Negana to, žmonėms atrodė, kad ten pilna pavojų: galima užklimpti, paskęsti, sutikti gyvačių, žalčių arba būti užpultam įkyrių kraujasiurbių vabzdžių. Pelkės tapo naudingomis tik jas nusausinus ir tuos plotus panaudojus ūkininkavimui ar durpių kasybai. Tačiau šiandien mokslininkai neabejoja, kad pelkės yra gyvybiškai reikšmingos tiek gamtai, tiek žmogui ir visame pasaulyje telkiamos didžiulės pastangos jas atkurti bei saugoti.
„Pelkių vertės įkainoti neįmanoma – jos yra itin svarbios švelninant klimato kaitos padarinius, valdant potvynius, atkuriant ir saugant biologinę įvairovę. Tačiau šiandieninė situacija liūdina – Lietuvoje apie du trečdalius pelkių yra nusausintos ar kitaip paveiktos. Siekiant išsaugoti pelkes ir šlapynes yra labai svarbu visiškai atsisakyti visų durpių produktų, vietoje jų renkantis alternatyvias medžiagas.“ – sako Baltijos aplinkos forumo aplinkosaugos ekspertė Gabija Tamulaitytė.
Nedaugelis žino, kad pelkės veikia kaip natūrali apsauga nuo taršos ir klimato kaitos. Pelkės, daugiau nei bet kuri kita ekosistema pasaulyje, iš atmosferos sugeria ir kaupia CO2. Dėl aukšto vandens lygio nukritusios negyvos augalų dalys pilnai nesuyra ir pradeda kauptis formuojant durpę. Tokie augalai kaip, pavyzdžiui, kiminai yra prisitaikę augti šlapiose vietose, per metus paauga iki 12 cm, o vegetacijos pabaigoje augalo apatinė dalis apmiršta ir nugrimzta į pelkės dugną. Tad tam, kad susidarytų 1 metras durpės, reikia net tūkstančio metų. Nusausinus pelkes ir pradėjus jose kasti durpes ar vykdyti ūkinę veiklą, į atmosferą išmetami didžiuliai sukauptos anglies kiekiai, kurie ženkliai prisideda prie neigiamo poveikio klimatui. Atkūrus pelkes ir šlapynes, atstačius jų hidrologinį režimą ir augaliją, pelkės vėl pradeda kaupti CO2.
Ne mažiau svarbu, kad pelkės valo vandenį ir reguliuoja jo lygį – veikia kaip natūralios kempinės: esant stiprioms liūtims jos sugeria vandens perteklių taip saugodamos nuo potvynių, o vėliau vandenį palengva atiduoda ir sušvelnina sausrų padarinius. Taip pat sukuria mikroklimatines sąlygas, kurios padeda išlyginti karščio bangų efektą. Šis natūralus potvynių kontrolės būdas yra itin reikšmingas, kai vykstant klimato kaitai dažnėja ekstremalūs gamtos reiškiniai.
Saugodami ir atkurdami pelkes, mes taip pat prisidedame prie bioįvairovės apsaugos, kuri palaiko ekologinį planetos balansą ir tiesiogiai veikia visų mūsų gerovę. Pelkėse ir šlapynėse įsikuria augalai ir gyvūnai, kurie negali gyventi kitur. Nusausinus pelkes daugybė retų rūšių Europoje atsidūrė ant išnykimo ribos – stulgys, meldinė nendrinukė, švygžda, skiauterėtasis tritonas, raudonpilvė kūmutė ir kitos. Jas išsaugoti galime tik vienu būdu – išsaugodami ir atkurdami pelkes ir joms būdingas funkcijas.
„Kviečiame visus paminėti vasario 2 d. – šią Pelkių dieną ir skleisti žinią apie pelkių svarbą mūsų planetoje – savaitgalį aplankykime netoliese esančią pelkę, išgerkime vingiorykščių ar gauromečio arbatos, sužinokime ką nors naujo apie pelkes, moksleiviai gali atlikti užduotis apie pelkes nemokamoje Jaunųjų gamtos reindžerių platformoje gamtosreindzeris.lt. Švęskime pelkių dieną kaip priminimą, kad saugant šias unikalias gamtos vietoves, mes taip pat saugome savo pačių ateitį.“ – kviečia Baltijos aplinkos forumo aplinkosaugos ekspertė G. Tamulaitytė.
