Pirmasis Amerikos lietuvių vizitas pas JAV prezidentą V. Wilsoną Lietuvos reikalais
Prieš 105 metus JAV lietuvių politiniame gyvenime įvyko lūžis – pirmą kartą išeivijos istorijoje lietuviams pavyko gauti priėmimą pasikalbėjimui su prezidentu Woodrow Wilsonu. Susitikimas įvyko 1918 m. gegužės 3 d. Baltuosiuose rūmuose Vašingtone. Tas faktas rodė, kad JAV administracija pripažįsta Amerikos lietuvius ir jų organizacijas kaip politinį svorį turinčią JAV visuomenės dalį.
Tai buvo ne tik išeivijos aktyvios veiklos, bet ir jau aprašyto vieningo Amerikos lietuvių Visuotinio seimo, įvykusio Niujorke 1918 m. kovo 13–14 d., rezultatas. Lietuvių vizitą Baltuosiuose rūmuose ir Lietuvos klausimą plačiai išgarsino JAV spauda. JAV lietuvių dienraštis „Draugas“ gegužės 9 d. numeryje rašė: „Amerikos laikraščiai Lietuvą galop „atrado“ ir susidūrė su tuo faktu, kad Amerikoj esama nemenko lietuvių judėjimo. Ir ne tik tai. Lietuva ir lietuvių tauta atsidūrė pasaulinės politikos sūkuryje“.
Kodėl reikėjo susitikti su JAV prezidentu?
Kaizerinė Vokietijos vyriausybė 1918 m. kovo 23 d. pripažino Lietuvos valstybingumą ne Vasario 16 d. akto, bet 1917 m. gruodžio 11 d. akto pagrindu, kuris „prirakino“ Lietuvą prie Vokietijos. Lietuvos padėtis – taip, kaip tarkime Bavarijos ar Saksonijos statusas Vokietijos imperijos sudėtyje. Tai prieštaravo JAV lietuvių lozungams. Jie tą pripažinimą suprato ir kaip monarchijos reikalavimą Lietuvai, ir tuo pačiu pajautė, kad lietuviams iškilo grėsmė susikompromituoti JAV vyriausybės, kuri kariavo su Vokietija, akyse.
Siekdama pasukti įvykių eigą sau naudinga kryptimi, 1918 m. balandžio 26 d. JAV lietuvių katalikų politinės organizacijos Amerikos lietuvių tautos tarybos (toliau – ALT) vadovai kreipėsi į JAV Valstybės departamentą, prašydama pripažinti Lietuvos nepriklausomybę, kad tokiu būdu būtų sustabdytas Vokietijos kišimasis į politinius Lietuvos reikalus. Tačiau amerikiečiai nesiruošė tokių prašymų tenkinti, nes vokiečiai dar buvo stiprūs, o Lietuvos nepriklausomybė, kaip rašė istorikas Antanas Kučas, gyvavo tik popieriuje. Be to, Lietuvos krašto tarybos (toliau – LKT) veikla, kuri priklausė nuo okupantų vokiečių malonės, buvo pagrindas Vakaruose ją laikyti kaip provokišką, kaip vokiečių talkininkę.
Tačiau tai buvo neteisinga. Vien jau tai, kad LKT išdrįso skelbti Vasario 16 d. aktą, kuris tuo metu dar nebuvo užsienio reikiamai įvertintas, daug ką sako. O to meto LKT sudėtingos padėties, bandymų laviruoti ir priimti laikinus kompromisus, deja, nesuprato ar nenorėjo suprasti Vokietijos priešininkai. Tuo iš dalies ir galima paaiškinti JAV valdžios nenorą atsakyti į ALT siunčiamus raštus, memorandumus ir pan. Tokia neaiški padėtis dar labiau kurstė JAV lietuvių vadovų aktyvumą kuo greičiau išgauti JAV pritarimą Lietuvai ir tokiu būdų paveikti kitas Antantės valstybes (Prancūziją, Didžiąją Britaniją, Italiją) palankiau žiūrėti į LKT siekius būti nepriklausomiems.
Balandžio 30 – gegužės 3 d. Vašingtone vyko skubus ALT suvažiavimas, į kurį buvo deleguotas ir Amerikos lietuvių tautininkų tarybos (toliau – ALTT) atstovas redaktorius Karolis Račkauskas-Vairas. Suvažiavime pastebėta, kad Antantės bei JAV tylėjimas ir Lietuvos klausimo ignoravimas verčia Europos lietuvius „linkti“ į Vokietijos pusę. Įvertinus situaciją Lietuvoje buvo nutarta dėti pastangas suorganizuoti didelį judėjimą už nepriklausomą ir demokratinę Lietuvą, padarant JAV viso šio judėjimo centru. Be to, nutarė siųsti į Šveicariją savo delegatą, kuris paveiktų LKT atstovus labiau pasisakyti Antantės naudai.
Suvažiavimas priėjo prie išvados, kad be JAV vyriausybės garantijos, jog ji pritars Lietuvos valstybingumui, nebus galima suaktyvinti ir Lietuvos gyventojus pasipriešinti vokiečiams. Tuo tikslu suvažiavimas nutarė kreiptis tiesiai į JAV prezidentą, motyvuojant dar ir tuo, kad JAV armijoje, kuri kare gina demokratiją, tarnauja daugiau nei 25 tūkstančiai lietuvių. Siekiama tuo parodyti ir JAV lietuvių bendruomenės svarbą valstybei.
JAV lietuvių delegacija Baltuosiuose rūmuose
Priėmimą pas prezidentą išrūpinti išeivijos lyderiai pavedė advokatui Baliui F. Mastauskui, kuris turėjo pažinčių JAV politiniuose sluoksniuose. Pradžioje prezidentas V. Wilsonas nenorėjo lietuvių priimti (motyvas – negaluoja, mat nusidegino ranką) ir juos gegužės 2 d. nukreipė pas George Creelį, Viešosios informacijos komiteto vedėją. Lietuviams kilo įtarimas, ar tik nebus prezidento liga „diplomatiška“, atseit prezidentas nori išsisukti nuo delegacijos priėmimo. Bet B. Mastauskas, kaip prisiminė dalyviai, nesnaudė. Panaudojo visus savo turimus sostinėje kontaktus, kad delegacijai nereikėtų grįžti namo nepasimačius su prezidentu.
B. Mastauskas pats pasimatė su G. Creelu, kuris susitiko ir su visa lietuvių delegaciją. Jis po susitikimo tuojau kreipėsi į prezidentą rekomenduodamas lietuvius, kaip didelio dėmesio vertų žmonių grupę, priimti audiencijai. Be to, lietuviai dar apsilankė pas p. Philipsą, JAV Valstybės departamento valdininką, atsakingą už Rytų Europos tautų reikalus. Išklausęs lietuvių paaiškinimus, jis pareiškė savo pritarimą ir pažadėjo tuojau asmeniškai pakalbėti su prezidentu. Viso to pasekoje prezidentas W. Wilsonas, pasirišęs kairę ranką, gegužės 3 d. 14.30 val. po pietų priėmė B. Mastausko vadovaujamą JAV lietuvių delegaciją. Delegacijoje dalyvavo 17 žmonių, pagrinde ALT nariai. Jų tarpe buvo ir vienas ALTT atstovas K. Račkauskas-Vairas bei dvi moterys: A. Nausėdienė ir M. Kižiūtė. Be lietuvių pas prezidentą dar dalyvavo G. Creelas ir rašytojas Irvinas. Visas vizitas užėmė 15 minučių.
Atneštą Memorandumą angliškai perskaitė kunigas Jonas J. Jakaitis, pabrėždamas, kad jie atstovauja beveik milijoną JAV lietuvių, ištikimų JAV piliečių; kad JAV armijoje tarnauja daugiau nei 25 tūkst. lietuvių, kurių didesnė dalis išėjo savanoriškai tarnauti. Pažymėjo, kad „per amžius Lietuva troško būti neprigulminga“ ir prašė, kad prezidentas Lietuvai suteiktų nepriklausomybę ir užtikrintų jos teritorinę vienybę, kad ir Lietuva, kaip Lenkija, būtų įjungta į JAV sudarytą 14 punktų taikos programą. Prezidentas V. Wilsonas, išklausęs pasakė 6 minučių trumpą, bet palankią lietuviams kalbą – išreiškė užuojautą lietuvių reikalams ir jų viltims. Tačiau kalboje aiškaus nieko jiems nepažadėjo, nes, anot jo, lietuvių norai priklausys nuo Antantės pergalės ir kad bus atsižvelgta į tautos padėtį bei susidariusias aplinkybes. Tiesa, užsiminė, jog pasirūpins Lietuvos reikalais, pavesdamas juos išstudijuoti specialistams profesoriams (tokia komisija buvo sudaryta, o jos pirmininku paskyrė Harvardo universiteto Rytų Europos istorijos profesorių dr. Frank A. Golderį).
Vienas JAV lietuvių veikėjas dr. Matas Vinikas, įvertindamas prezidento pasisakymą, pažymėjo, jog amerikiečiai lietuvių taryboms davė suprasti, kad JAV palankumas bus pasiektas tik tuomet, kai lietuvių tauta atsikratys visos vokiečių įtakos, stos į kovą su jais ir pakeis dabartinę – provokišką LKT nauja, sąjungininkams palankią. Nežiūrint tai, patį faktą – priėmimą Baltuosiuose rūmuose – lietuviai vertino labai teigiamai, su palankia ateities perspektyva. Štai JAV lietuvių liberalus savaitraštis, artimas tautininkams, „Lietuva“, gegužės 10 d. numerio pirmame puslapyje, didesnėmis raidėmis atspausdino: „Wilonas žada remti Lietuvos Neprigulmybę“.
Kas toliau?
Po apsilankymo pas prezidentą JAV lietuvių politinėje veikloje pastebima sustiprėjusi antivokiška propaganda. JAV lietuviai mėgino paneigti, ir gana sėkmingai, Lietuvos visuomenės veikėjų tariamą provokišką poziciją. O tam reikėjo sustiprinti JAV lietuvių informaciją Vašingtone – reikėjo greičiau spręsti Vykdomojo komiteto galutinį suformavimą ir veikimą, išplėsti jau dirbantį sostinėje JAV lietuvių katalikų Lietuvių informacijos centrą. Reikėjo skubiai parengti platų Memorandumą Lietuvos nepriklausomybės klausimu ir jį įteikti visų užsienio valstybių ambasadoms Vašingtone. Be to, išeivijos vadai apsisprendė siųsti į Šveicariją ALT ir ALTT atstovų delegaciją, kuri Europos lietuvių veikėjus įkalbėtų aiškiau pasisakyti prieš Vokietiją, o Antantės ir neutralių šalių atstovus informuoti apie lietuvių antivokišką orientaciją ir norą kurti savo nepriklausomą valstybę. Tiesa, viso to įgyvendinimui reikėjo nemažai piniginių lėšų. Taigi, iškilo kitas svarbus uždavinys – kuo daugiau surinkti aukų išeivijoje. Neatsitiktinai JAV lietuvių spaudoje tuo klausimu daug rašoma. Pavyzdžiui laikraštis „Vienybė lietuvninkų“ publikavo tokį kreipimąsi: „Tautiečiai! Nieko nelaukdami kiekviena kolonija suorganizuokite L. Neprigulmybės Fondo skyrius. Kiekvienas prigulintis žmogus turi mokėti į jį po dolerį (o kas negali, tai nors po pusę dolerio) ar daugiau kas mėnesį (…) Tas mokestis neilgai reikės mokėti, kol karas pasibaigs“. Tenka pažymėti, kad išeivija, patriotiniais sumetimais ir užjausdami savo senąją Tėvynę, aukojo gausiai. Aukų užteko ne tik JAV lietuvių politinei veiklai, bet ir pradinei paramai Lietuvos valstybės reikmėms.
Taigi, pirmą kartą lietuviams „atidarytos“ durys Baltuosiuose rūmuose ir pasimatymas su JAV prezidentu davė visai lietuvių išeivijai didžiulį postūmį drąsiai siekti politinės paramos besikuriančios Lietuvos nepriklausomybei. JAV lietuvių ryšių su aukščiausiais JAV valdžios sluoksniais tradicija sėkmingai buvo išnaudojama ir vėlesniu laikotarpiu, jau Lietuvai praradus savo valstybingumą Antrojo pasaulinio karo metais.
