Poezijos vakaro „Tarp Gdansko ir Vilniaus” svečias poetas, teisininkas, filosofas dr. Tomasz Snarski: jaučiu, kad mano eilėraščiai geriausiai skamba lietuvių kalba

Susiburti ir atrasti bendrystę poetiškoje literatų diskusijoje penktadienį 18 val. Vilniaus miesto savivaldybės centrinėje bibliotekoje kvies poezijos vakaras „Tarp Gdansko ir Vilniaus”. Savo naujausią eilėraščių rinkinį „Žiemos visada bus baltos” pristatysiantis poetas, teisininkas, filosofas dr. Tomasz Snarski iš Gdansko, neatsiejamą asmeninį ryšį su Vilniumi apibūdina atvirai ir kiek filosofiškai:

„Man svarbiausia – draugystė ir tarpusavio santykiai. Vilniuje turiu ne tik šaknis. Draugai Vilniuje, lenkai bei lietuviai yra mano kasdienybė. Perfrazuodamas citatą iš Biblijos, dažnai kartoju paties sugalvotą klausimą: kas padėtų žmogui, jei jis laimėtų visą pasaulį, bet netektų Vilniaus?”.

Turite platų akiratį, pomėgių ir veiklos spektrą. Jūs kaip žmogus-orkestras. Kada pradėjote kurti poeziją?

Literatūra, taip pat ir poezija, man visada buvo labai artima. Tačiau pirmąjį poezijos rinkinį išdrįsau išleisti praėjus keleriems metams po teisės studijų baigimo, 2012 m. Būtent tada buvo išleistas mano debiutinis rinkinys „Przezpatrzenie” (liet. Apklausa) – tai galima sakyti buvo mano kūrybinio kelio pradžia. Tad šįmet sukanka lygiai 10 metų, kai spaudoje pasirodė mano pirmieji eilėraščiai.

Iki šiol lenkų kalba išėjo trys mano poezijos rinkiniai, o šiais metais – pirmasis lietuvių kalba, pavadintas „Žiemos visada bus baltos”. Labai džiaugiuosi, kad netrukus jis bus pristatytas Vilniuje.

Mano eilėraščiai taip pat buvo išversti ir į japonų, ispanų bei anglų kalbas, bet jaučiu, kad jie geriausiai skamba lietuvių kalba. Gal net geriau nei originalo – lenkų kalba.

Kas Jūs? Labiau poetas ar teisininkas?

Tikiu, kad visada turi būti jautrus kitiems žmonėms, vartokime posakį – humanistas geriausia to žodžio prasme. Tuomet, kad ir kiek skirtingų vaidmenų gyvenime atliktume, galėsime juos derinti. O kalbant apie proporcijas tarp poezijos ir teisės – mano širdyje šie dalykai neatsiejami vienas nuo kito. Panašiai yra ir su mano šaknimis Vilniuje. Viena vertus, esu Gdansko pilietis, kita vertus – jaučiuosi vilnietis. Ir galiausiai, myliu ir Lenkiją, myliu ir Lietuvą.

Manęs dažnai klausia, kodėl teisininkas rašo poeziją. Manau, daugelis teisininkų buvo puikūs poetai. Vilniaus ir Lietuvos kontekste verta prisiminti lenkų ir lietuvių rašytoją bei poetą Czesławą Miłoszą. Jis teisės studijas baigė Vilniuje, todėl jame buvo ir dalis jo teisinės tapatybės.

Kaip pristatytumėte savo naują eilėraščių rinkinį „Žiemos visada bus baltos”?

Šiame rinkinyje yra kelios dešimtys mano eilėraščių, kurie anksčiau buvo publikuoti lenkų kalba, bet yra ir naujų, niekur nepublikuotų kūrinių. Pirmiausia noriu padėkoti vertėjai Birutei Jonuškaitei, kuri įdėjo daug pastangų, kad mano kūrybos prasmė būtų kuo geriau išreikšta lietuvių kalba. Ilgai dirbome kartu, kalbėjomės, keitėmės komentarais, idėjomis. Atrodo, kad eilėraščius versti yra sunkiausia, o poezijos vertėjas tampa savotišku bendraautoriumi. Rinkinyje „Žiemos visada bus baltos” galima aptikti žmonijos vargus, susivėlusį individo likimą, Dievo paieškas, filosofines individo dilemas. Jame daugybė su Lietuva susijusių eilėraščių. Tikiu, kad mano eilės gali padėti sustoti chaoso ir kančios kupiname pasaulyje, pabandyti atsakyti į kiekvieną nerimą keliantį klausimą.

Titulinis eilėraštis „Žiemos visada bus baltos” – tai istorija iš mano gyvenimo, kai senelis veždavo mane rogutėmis, nors nesnigo. Tai buvo jo meilė, dėl kurios mano žiemos visada buvo baltos. Galbūt mano eilėraščiai atvers kažkieno širdis.

Ar Jums svarbus kolegų įvertinimas?

Žinoma, kritikų ar kitų poetų įvertinimas yra svarbus. Tačiau vis dėlto gražiausios akimirkos yra, kai skaitytojai perskaitę eilėraščius dalijasi savo apmąstymais ir išgyvenimais. Poezija yra bendravimo forma, kurios dėka atrandi savo vidų bei beldiesi į kitų protus ir širdis. Tai nuolatinis pokalbis su kitomis knygomis ir su kitais žmonėmis.

Ar daug skaitėte vaikystėje?

Prisimenu, kad pradinėje mokykloje buvau bene vienintelis vaikas, kuris perskaitė visas mokyklos bibliotekos knygas. Šiaip aš buvau bibliotekininko padėjėjas – tada buvo tokia galimybė moksleiviams, kurie norėjo savanoriauti bibliotekoje. Ir dabar mane supa knygos. Jos yra visur, kiekviename mano namų kambaryje, mano biuruose. Deja, dėl daugybės pareigų turiu vis mažiau laiko skaityti, bet šalia mano lovos visada yra krūva knygų.

Kas nulėmė Jūsų gyvenimo ir profesijos pasirinkimus?

Esu giliai tikintis ir tikiu, kad Dievas kiekvienam iš mūsų turi savo planą, nors, žinoma, žmogus lieka laisvas savo pasirinkimuose. Manau, kai pasirinkdamas teisės studijas, ne visai supratau, ką renkuosi. Vis dažniau esu artimesnis Cz. Miłoszui, kuris retrospektyviai manė, kad geriau mokytis ne teisę. Kita vertus, teisė yra mano didžioji aistra. Jau daugelį metų vadovauju nuosavai advokatų kontorai. Daugeliu atvejų kova už žmogaus teises yra svarbus elementas. Aš taip pat baigiau filosofiją. Taigi aš esu teisininkas, filosofas, poetas ir publicistas. Tačiau šis mano užduočių daugiamatiškumas tikrai dera, nes kiekvienoje iš jų kalbama apie tarnavimą žmogui įvairiomis formomis.

Kas Jus sieja su Vilniumi?

Visas mano gyvenimas neatsiejamai susijęs su mylimu miestu prie Neries upės. Mano močiutė gimė Vilniuje. Didelė dalis mano šeimos yra susijusi su Vilniaus kraštu ir su Lietuva apskritai. Daug metų esu savanoris ir Vilniaus Pal. Kun. Mykolo Sopočkos hospiso draugas. Priklausau Lietuvos lenkų mokslininkų asociacijai. Dirbu su „Znad Wilii” ir žurnalu „Kurier Wileński”. Daugelį metų esu susijęs ir su tarptautiniu poezijos festivaliu „Maj nad Wilią”. Labai džiaugiuosi, kad pastaraisiais metais bendradarbiauju ir su Lietuvos rašytojų sąjunga. Be to, keletą metų esu festivalio „Vilnius Gdanske” meno vadovas.

Ką manote apie lietuvių literatūrą? Ar turite mėgstamų lietuvių autorių?

Lietuvių literatūra yra viena didžiausių pasaulyje. Ji giliai įsiskverbia į žmogaus sielą. Kartu gražu, kad joje yra tiek daug universalių gijų, artimų kiekvienam iš mūsų. Deja, vis dar negaliu jos perskaityti originalo kalba, bet, laimei, Lenkijoje išleidžiama vis daugiau jos vertimų. Mano mėgstamiausia lietuvių autorė – Birutė Jonuškaitė. Taip pat mano mylimas autorius yra Czesławas Miłoszas. Neseniai susipažinau su Viktoro Rudžiansko ir Tomo Taškausko poezija, Dainos Opolskaitės pasakojimais. Norėčiau, kad daugiau jų kūrinių būtų išversti į lenkų kalbą ir kad jie būtų geriau atpažįstami Lenkijoje.

Kokie, Jūsų nuomone, yra lietuvių ir lenkų tautų panašumai ir skirtumai?

Manau, kad lenkai ir lietuviai tikrai yra broliai ir iš esmės skirtumai tarp mūsų yra labai menki. Be to, darydami tokius vertinimus galime susigundyti kurti žalingus stereotipus. Todėl noriu aiškiai pasakyti, kad atsakydamas į šį klausimą pasikliauju tik savo jausmais, kurie gali būti klaidinantys. Manau, lietuviai daug labiau prisirišę prie gamtos ir vertina sveiką, aktyvų gyvenimą. Kita vertus, lenkai linksta į tradicijas. Tuo pačiu mus vienija didžiulė pagarba šeimai, kaip vienai svarbiausių vertybių. Ir lenkai, ir lietuviai vertina laisvę, kurią įgijome taip sunkiai.

Kuo panašus ir kuo skiriasi Gdansko ir Vilniaus kultūrinis klimatas?

Vilnius ir Gdanskas turi daug bendro: daugiakultūriškumas, įsipareigojimas laisvei ir solidarumas, atvirumas. Tai du modernūs ir dinamiškai besivystantys Europos miestai, geriausia to žodžio prasme. Gal kiek skiriasi architektūra miestų senamiesčiuose. Vilniuje vyrauja barokas, o Gdanske – gotika ir renesansas. Akivaizdu, kad Gdanske taip pat aiškiai jaučiama prie jūros įsikūrusio miesto specifika ir kultūra, kurios Vilniui dėl suprantamų priežasčių trūksta. Tačiau svarbiausia, kad Gdanske labai ryškūs ryšiai su Vilniumi, kurie tiesiog yra žmonių širdyse. Tai ne tik sentimentai ar prisiminimai, bet ir šiandien puoselėjamas tikrai nuoširdus ryšys. Ir tai yra mūsų gražiausias derinys, tikrasis „Vilnius Gdanske”.

Poezijos vakaro „Tarp Gdansko ir Vilniaus” pradžia – rugsėjo 16 d., 18 val. Vilniaus miesto savivaldybės centrinėje bibliotekoje. Įėjimas – laisvas.

Renginyje dalyvaus ir rinkinio vertėja rašytoja Birutė Jonuškaitė, poetas ir vertėjas Tomas Taškauskas, vakarą ves poetas ir vertėjas Eugenijus Ališanka bei vertėja vertėja Odeta Venckevičienė.

Visa „Gdanskas Vilniuje 2022″ renginių PROGRAMA čia: https://www.vilniuskc.lt/festivalio-gdanskas-vilniuje-2022-programa/