Pravartu žinoti savo šaknis
Dar XIX amžiuje Vyžuonėlių dvare (Utenos r.) lankydavosi Mariana Veriovkina (1860–1938), vėliau tapusi garsia dailininke. 1879 metais tėvų įsigytas dvaras buvo tapęs Veriovkinų tėvonija, nuolatine šeimos vasaros atostogų viela. Brolis Piotras Veriovkinas (1862–1946) tarpukaryje ūkininkavo Vyžuonėlių dvare jam paliktame po žemės reformos nemažame ūkyje. Būdama aštuoniolikos, M. Veriovkina čia pradėjo tapyti ir nusprendė būti dailininke. M. Veriovkinos kūryboje esama ryškių lietuviškų motyvų, o paveikslų pavadinimai Europos muziejų lankytojams primena dailininkės ryšius su Lietuva. Dabar veikia menininkės vardu pavadinta draugija su centru Vyžuonose. Su šios visuomeninės organizacijos vadove, viena iš projekto „Vyžuonos – mažoji Lietuvos kultūros sostinė“ autorių, kultūros istorike Sandra DASTIKIENE kalbėjosi „XXI amžiaus“ žurnalistas Bronius VERTELKA.
Nuo ko ir kada prasidėjo jūsų pažintis su Mariana Veriovkina – viena pirmųjų moterų ekspresionisčių Europos dailės istorijoje?
Maždaug 2013 metais. Mano vyras Saulius, grafikas, bendravo su latvių dailininkais. Aš pasakiau, kad esu iš Vyžuonų. „A, tai esate M. Veriovkinos, garsiosios Lietuvos menininkės, žemietė“, – išgirdau. Aš labai nustebau – iš kur čia tokia? Perskaičiau Laimos Laučkaitės knygą „Ekspresionizmo raitelė Mariana Veriovkina“, parašiau jai laišką, kad reikia kažką daryti su visiškai nežinomu Vyžuonėlių dvaru. Vienintelė nuoroda – autoservisas, kažkokie remontai. Teko imtis žygių atkreipti dėmesį į apleisto dvaro problemas. Prasidėjo ta ilga kelionė. Sujudome rengti menininkų simpoziumus, leisti leidinius, rašyti straipsnius, kviestis televiziją, žurnalistus. Pamažu viskas įsisiūbavo. Nebereikia dabar aiškinti, kas tokia yra M. Veriovkina.
Kaip atrodo Vyžuonėlių dvaras dabar?
Jo būklė nėra visiškai prasta. Stogas nekiauras, pastatas nesupuvęs, prapučiamas, kadangi yra vasarnamio tipo. Jis yra šiek tiek prižiūrimas – viename statinio gale gyvena žmonės.
Koks M. Veriovkinos draugijos indėlis į dvaro išsaugojimą?
Atsirado menininkų iš šios draugijos, kurie nusprendė įkurti fondą ir įsigyti dalį to dvarelio. Ateityje tikisi lėšų iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų ir gelbėti jį kaip kultūros paveldą.
Vadinasi, žadama prikelti naujam gyvenimui, kaip ir medinį Adomynės dvarą Kupiškio rajone?
Vyžuonėlių dvaras yra Utenos rajono savivaldybės nuosavybė, bet ji nesirengia jo renovuoti teigdama, kad panašių senų namų turi ne vieną. Gerai, kad atsirado šeimininkai nors daliai dvaro ir tai bus skirta ne priiminėti ekskursijas ar ruošti banketus. Glaudžiai susietu su žymiąja dailininke M. Veriovkina dvaru aktyviai domisi užsieniečiai. Jų nesužavėsi pašnekesiais apie lietuvių bajorystę ir jos kilmę, kitais istoriniais dalykais.
Menininkai nėra išlepinti, kūrybai jiems pakaktų ir kelmo miške. Bet gyvenimui reikalingas vandentiekis, kiti patogumai. Ar tai yra dvare?
Deja, miestiškų patogumų kol kas nėra. Šiaip dvaras aptvarkytas. Išsimaudyti įmanoma tekančioje upėje.
Dabar – apie M. Veriovkinos draugiją. Kiek ji turi narių, kas jie?
Tai – menininkai, kurie kiekvienais metais dalyvauja kūrybiniuose simpoziumuose. Bet nėra taip, kad susirinkę pultų kažką piešti. Vyksta paskaitos, filmų peržiūros ir draugija papildoma naujais nariais. Beveik trejus metus rengėme žydams skirtus simpoziumus. Ir čia atsirado naujų narių. Šiaip draugija neregistruoja jų, neimama jokio mokesčio.
Ko pasimokėte iš atvykstančių iš užsienio menininkų?
Giliau supažinome su tenykšte kultūra. Patarė, kaip rengti simpoziumus. Ne taip, kaip prieš 10 metų: susirenka lietuviai, papiešę surengia pokylį ir išsiskirsto kas sau. Nuo pat pradžių sutarėme, kad bendrausime anglų kalba. Taip vieni kitus supras. Vyksta diskusijos simpoziumo tema, bet nuo jos per daug nenuklystame. Vyrauja žmonių paprastumas.
Ar nepakišo kojos koronaviruso pandemija geriems jūsų siekiams ir norams – tokiems dalykams nepanaudosi nuotolinio būdo?
Tarptautiškumui – tikrai. Netrūko atvykstančių iš Vokietijos, kadangi pagrindinė M. Veriovkinos veiklos vieta buvo Miunchenas. Ten teikiamos stipendijos iškiliausioms moterims menininkėms. Dažniausiai jų būdavo iš Berlyno. Sulaukdavome kaimynų latvių, kadangi M. Veriovkinos tėvai ir brolis netoli Daugpilio turėjo dvarelį ir jį aplankydavo. Vienais metais kvietėmės prancūzus: M. Veriovkina buvo Van Gogo kūrybos įkvėpėja ir jo bičiulė. Sulaukėme šveicarų, anglų. M. Veriovkina yra kaip magnetas Vakarų Europos menininkams. Apie ją sužino iš ten leidžiamos literatūros. Lietuvoje M. Veriovkina tik pradedama pažinti. Daugiau apie ją išgirsta iš prof. Arvydo Šaltenio Vilniaus Dailės akademijos studentai.
Viena iš projekto „Vyžuonos – mažoji Lietuvos kultūros sostinė“ autorių esate jūs. Kas pastūmėjo į tokią veiklą?
Iniciatyvos ėmiausi pati. Pirmiausia susipažinau su Jolita Bučeliene, tuomet buvusia ne Vyžuonų seniūne, bet bendruomenės pirmininke. Aš pakviečiau ją dalyvauti M. Veriovkinos draugijos veikloje – savanoriauti mūsų renginiuose Vyžuonėlių dvare. Taip užsimezgė patikima draugystė. Ji padeda man M. Veriovkinos draugijos veikloje, aš kažkiek prisidedu prie Vyžuonų bendruomenės veiklos. Daug laiko praleidžiu Vyžuonose. Turiu tris vaikus ir su mamos pagalba juos čia auginu. Taigi viena koja gyvenu Vilniuje, kita – Vyžuonose. Ši vietovė yra mano protėvių kraštas. Jis man be galo brangus. Domiuosi Vyžuonų istorija ir kultūros paveldu. Noriu išryškinti tuos kultūrinius lobius, kurie čia slypi. Svarbu, kad kultūrinės programos būtų turiningos ir vertinamos aukščiausiu lygiu.
Apie mūsų šalies kultūrą šneka visaip. Pasitaiko ir nepatenkintų. Televizijos kanaluose karaliauja vadinamosios žvaigždutės, nors kažko ypatingo jos neparodo. Mane, pavyzdžiui, smagiai nuteikė restauruota Raguvos aikštė. Apie tai kalbėjausi su viena miestelio pardavėja, o ši mane suniekino – juk medžius iškirto. Bet gal taip reikėjo? Vadinasi, kiek žmonių – tiek ir nuomonių, tik tiesa gali būti viena. Noriu iš jūsų, kaip diplomuotos kultūros istorikės, išgirsti pastebėjimų apie dabartinę Lietuvos kultūrą ir žmonių požiūrį į ją.
Mūsų programoje irgi galėjo žibėti „žvaigždutės“. Bet sutarėme, kad būtinai reikia Broniaus Kutavičiaus oratorijos „Paskutinės pagonių apeigos“. Radome būdų, kaip jos atlikėjus prisikviesti ir atsivežti. Nežiūrime, ką kiti veikia, bet galvojame, ką patys galėtume padaryti. Nors žmonėms gal tai nepatiks, vertins kaip kažkokią nesąmonę, bet išliks šioks toks įspūdis. Aš tai patyriau veikdama Vyžuonėlių dvare. Kartais pasikviečiame žinomą atlikėją Eveliną Sašenko, kitą kartą parodome modernaus šokio performansą, kurio niekas nesupranta. Nuo to kitais metais gal pamažės lankytojų. Taip pratiname prie įvairių kultūros formų ir suteikiame galimybę atsirinkti.
Beje, Vilniaus universitete rinkausi kultūros istorijos studijas, o tai buvo pirmasis toks kursas.
Man atrodo, kad Vyžuonos – stebinančio grožio kampelis. Čia unikali gamta, arti rajono centro. Yra išvykusių uždarbiauti į užsienį, bet dalis jų jau grižo. Vyžuonose perkamos sodybos ir poilsiui, ir darbui. Jūsų manymu, kas svarbiausia miesteliui?
Norėčiau, kad ir mano vaikai turėtų kur atvažiuoti, rastų kultūringą, gražų Vyžuonų miestelį. Bet svarbu, kad nebūtų pamirštama jo istorija. Jeigu yra galimybė kažkokį žmogų prakalbinti, ką atsimena ar girdėjo iš savo senelių, tai turi būti užfiksuota.
Kiekvienam pravartu žinoti savo šaknis.
