„Pražydęs“ vanduo. Grėsmė sveikatai ar tik estetinė problema?
Ežero vandens „sužydėjimas“ – neretas šiltojo laikotarpio vaizdinys. Vienus šis procesas nuo išvykos prie ežero atbaido, kiti drąsuoliai, prasiskynę kelią pro suputojusį vandenį, visgi neria į gelmes. Drumstas, putotas, žalias vanduo. Paviršiuje plūduriuojančios dumblių sankaupos, supuvusio kiaušinio kvapas. Tokį vaizdą maudynių mėgėjai įvardina – vandens „žydėjimu“. Šis procesas, susijęs su dideliu dumblių – melsvadumblių dauginimusi. Ar vandens „žydėjimas‘ pavojingas žmogaus sveikatai ir kas tą procesą sukelia?
Normalu, kol ne per daug
Dumbliai ir melsvabakterės yra natūralus vandens komponentas, atliekantis svarbų ar net išskirtinį vaidmenį jame. Šie organizmai iš vandens ir anglies dvideginio (CO2), panaudodami saulės energiją, sukuria organinius junginius, kuriuos vėliau vartoja kiti vandens organizmai kaip maistą ir energijos šaltinį. Galima sakyti, kad dumblių ir melsvabakterių dėka išgyvena kitos vandenyje esančios gyvybės formos. Todėl jų buvimas vandens telkinyje anaiptol nėra ,,blogis“. Juo tampa kai jie pradeda intensyviai vystytis, sukelia ,,žydėjimus“ ir juos lydinčias pasekmes.
Vanduo dažniausia „pražysta“, kuomet jame padaugėja „maisto“ (fosforo ir azoto junginių) šį reiškinį sukeliantiems organizmams. Šių junginių padidėjimas vandenyje atsiranda ne be žmogaus poveikio. Po ilgesnio lietingojo sezono, liūčių į ežerus subėga daug vandens iš dirbamų, o tuo pačiu ir tręšiamų laukų, gyvenamosios aplinkos. Trąšos, gyvulinis mėšlas, buityje naudojamos cheminės priemonės – pagrindiniai azoto ir fosforo junginių šaltiniai.
Geba sparčiai daugintis
Melsvabakterės nėra trumpaamžiai, bet susidarius palankioms aplinkos sąlygoms sparčiai besivystantys organizmai, pvz. kai kurių jų rūšių vandenyje gali padvigubėti keleto valandų bėgyje. ,,Žydinčios“ melsvabakterės „miršta“, pradeda irti ir irimo produktai nusėda ne tik ant dugno, bet sluoksniuojasi, kaupiasi vandenyje.
Mikroorganizmai, esantys vandenyje, skaido šių negyvų dumblių ir melsvabakterių masę, vyksta sudėtingi mikrobiologiniai procesai, todėl ,,žydinčiuose“ vandens telkiniuose, gali sumažėti deguonies koncentracija, padidėti amoniako kiekis vandenyje ir pH. Dėl to gali pradėti dusti žuvys.
Vienos melsvabakterių rūšys, esant ramiam orui, iškyla į vandens paviršių ir tampa pastebimos žaliai melsvos spalvos plėvelės pavidalu vandens paviršiuje, kurią vėjas suneša į pakrantę. Mažiau reiklios šviesai rūšys ,,žydi“ gilesniuose sluoksniuose (pvz. 3-4 m gylyje), todėl besimaudantiems žmonėms tokie ,,žydėjimai“ nėra matomi.
Ar kenkia sveikatai?
Medikai perspėja, kad „žydintis“ vanduo gali sukelti alergiją, virškinamojo trakto sutrikimus, infekcines ligas, todėl maudytis tokiame vandenyje nerekomenduojama.
Vandens „žydėjimai“ yra ne tik estetinė ir ekologinė problema, jų pavojingumas priklauso nuo „žydėjimus“ sukeliančių melsvabakterių rūšių, kurios gali sintetinti toksines medžiagas. Anot specialistų, Lietuvoje aptinkama daugiau nei 50 toksinių melsvabakterių rūšių, o septyniolika iš jų gausiai vystosi mūsų šalies vandens telkiniuose ir sukelia vandens ,,žydėjimus“. Šios rūšys gali sintetinti pavojingiausių cianotoksinų grupėms priskiriamus hepatotoksinus ir neurotoksinus.
Tad maudytis, ar susilaikyti nuo maudynių „pražydusiame” vandens telkinyje?
Lietuvoje ežerų vanduo nėra naudojamas kaip geriamo vandens šaltinis, tačiau melsvabakterių sintetinami toksinai į žmogaus organizmą gali patekti maudantis, plaukiojant, nardant, užsiimant aktyviu vandens sportu. Labiausiai toksinams jautrūs ir pažeidžiami yra maži vaikai, senyvi ir alergiški žmonės. Be abejo, neverta bijoti kiekvieno ,,žydinčio“ ežero, tačiau neperdėtas atsargumas labai praverstų, o tuo turime pasirūpinti mes patys.
