4 balandžio, 2021
Daiva Červokienė | XXI amžius

„Priklausomybe archyvams“ sergantis Raseinių rajono garbės pilietis

Raseinių viešosios Marcelijaus Martinaičio bibliotekos skaitytojų aptarnavimo ir kraštotyros skyriaus vyr. bibliotekininkas Jonas Brigys / Sigito Gudaičio nuotr.

2021 metai paskelbti Archyvų metais. Todėl šiandien „XXI amžiaus“ pašnekovas – Raseinių viešosios Marcelijaus Martinaičio bibliotekos skaitytojų aptarnavimo ir kraštotyros skyriaus vyr. bibliotekininkas Jonas BRIGYS, 2016 metais išrinktas geriausiu rajono bibliotekininku, pernai tapęs ir Raseinių rajono garbės piliečiu. J. Brigys nuo 2000 metų yra „savas“ beveik visuose šalies archyvuose, juose lankosi kone kas savaitę (žinoma, išskyrus pandemijos metą) pagal susidarytą grafiką. Leidus archyvuose fotografuoti, bibliotekininkas sukaupė daug fotografuotų Raseinių rajono istorijos bylų, kurių medžiaga jau nugulė į 7 knygas ir skatina vis naujus, gilesnius šio krašto istorijos tyrinėjimus. Su J. Brigiu kalbėjomės apie istoriją ir bibliotekininkystę, archyvus, darbo juose specifiką ir žmogaus pastangas rasti savo vietą gyvenime.

Gal pradėkime nuo to, kaip pasirinkote bibliotekininko specialybę?

Tai buvo gyvenimo pasirinkimas, nors tada, 1983 metais, to „istorinio“ sprendimo reikšmės nejutau. Tiesiog mėgau skaityti, be knygos buvo sunku ištverti. Akinius pradėjau nešioti nuo antros klasės, nes baigęs pirmą klasę per vasaros atostogas taip „užguliau“ namie buvusias knygas, kad akys neatlaikė ir pradėjo silpnėti. Baigęs vidurinę mokyklą buvau įsitikinęs, kad būsiu tik biologu. Tačiau teisingai sakoma, kad žmogus planuoja, o Dievas savaip sudėlioja – į Vilniaus universitetą neįstojau, teko grįžti namo, išgyventi tikrą dvasinę krizę. Kitąmet nuvežiau dokumentus stoti į Vilniaus pedagoginį institutą, fizikos-astronomijos specialybę, vidurinės mokyklos XI klasei skirtą astronomijos vadovėlį kaip romaną perskaičiau dar IV klasėje, taigi ir šis pasirinkimas tuo metu atrodė savaime suprantamas. Tačiau stojant tarsi kažkas nušvito – juk šioje specialybėje reikia daug matematikos, o su ja nelabai draugavau. Tada kojos nunešė į Vilniaus Kultūros mokyklą, taip pats sau netikėtai pasirinkau bibliotekininko specialybę. Nuo 1985 m. rugpjūčio 1 d. dirbu Raseinių Marcelijaus Martinaičio viešojoje bibliotekoje. Žinoma, tada ji vadinosi kitaip – Raseinių rajono centrinė biblioteka. Eina jau 36 metai, tačiau atrodo, kad nė karto šio pasirinkimo nepasigailėjau.

O kaip pasukote į kultūrinį-kraštotyrinį darbą? Juk toli gražu ne dauguma bibliotekininkų to imasi.

Tai – dar vienas gyvenimo paradoksas, kai atrodo, kad ne pats renkiesi, o kažkas nukreipia tavo žvilgsnį. Istorija domėjausi dar vidurinėje mokykloje, tačiau to nesureikšminau. Ši disciplina man buvo antroje vietoje po biologijos. Pamenu, kaip IX ar X klasėje viena mokinių profesinę orientaciją atskleisti turėjusi anketa parodė, kad man biologija ir istorija vienodai įdomios. Šokas buvo ir man, ir biologijos mokytojai. Tačiau šis rezultatas tuomet liko „paraštėje“. To meto vidurinės mokyklos programoje Lietuvos istorijai buvo skiriama labai mažai dėmesio, plonyčio jos vadovėlio užteko net trejiems mokslo metams. O Aleksandro Diuma, Valterio Skoto romanai piešė turiningą Europos istoriją. Taigi Lietuvos istorija tada man buvo neįdomi. Apie Raseinių kraštą iš viso nekalbėsime. Jau dirbdamas Raseiniuose susipažinau su Žaiginyje gyvenusiu bibliofilu Kazimieru Grikšu ir tai netikėtai pastūmėjo domėtis Lietuvos, o vėliau ir Raseinių istorija. Taip ir prasidėjo tas jau apie 30 metų užsitęsęs kelias į krašto pažinimo gelmes, žinių apie dvarus, kitas rajono vietoves paieška.

Tad pirmiausia susidomėjote Raseinių krašto dvarais?

Taip, Raseinių krašto dvarai, jų istorija tapo pirmąja aistra. Apie 1988–1990 metus rajono bibliotekininkų susirinkimui gavau įpareigojimą parengti pranešimą. Nusprendžiau papasakoti apie bajorų įtaką Lietuvos kultūros istorijai, tačiau bibliotekoje mažai turėta knygų šia tema. Kreipiausi pagalbos į K. Grikšą. Jis man pasiūlė keletą dar tarpukaryje išleistų knygų. Jose pradėjau ieškoti informacijos apie Raseinių krašto dvarininkus. Taip ir įklimpau. Jau bene 20 metų svajoju parašyti knygą apie Raseinių krašto dvarus, o jų dabartinio Raseinių rajono teritorijoje buvo apie 150. Tačiau teisingai sakoma, kad, jei nori prajuokinti Dievą, papasakok apie savo planus.

Kaip vėliau sukosi Jūsų interesų ratas?

Kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių. Ir čia vėl „kaltas“ šviesios atminties K. Grikšas. Jis negailėdamas laiko ir jėgų iš Žaiginio man kas savaitę atveždavo perversti tarpukario laikraščių, žurnalų komplektų. Juos bevartant atsiskleidė įdomi 1918–1940 metų krašto istorijos panorama. Apie dvarus ten informacijos buvo nedaug, tačiau buvo daugybė kitų įdomių dalykų. Taip interesų ratas plėtėsi, tas žinutes išsirašydavau, sisteminau. Nusprendžiau, kad man reikia rinkti viską, kas susiję su gimtuoju kraštu. Į gilesnes Raseinių krašto istorijos studijas pastūmėjo ir kraštotyrininkas, vienas iš Žemaičių kultūros draugijos Simono Stanevičiaus bendrijos kūrėjų Antanas Pocius, sudaręs ne vieną knygą apie Viduklės ir Raseinių kraštą, rajono mokyklas.

Esate jau septynių knygų autorius. Kuri Jums svarbiausia?

Tai – gana sunkus klausimas, nes visos jos savos ir savaip svarbios. Viena vertus, manau, kad kaip ir daugeliui autorių, įsimintiniausia yra pirmoji – šiuo atveju 2003 metais pasirodžiusi knyga „Per Raseinių kraštą“. Tačiau labai įstrigo ir 2016 metais išleistos „Raseinių dekanato istorijos“ rašymas gal dėl to, kad darbo prie jos pabaiga sutapo su Mamos mirtimi, jai dedikavau šią knygą.

Tad gal dar pasakykite porą žodžių apie tą Jums išskirtinį leidinį – „Raseinių dekanato istoriją“?

2010–2012 metais kartu su tuometine rajono paveldosaugininke Gražina Pečkaitiene ir bažnytinio giedojimo žinovu Rolandu Žakiu aplankėme visas Raseinių rajono bažnyčias, išlandžiojome jų varpines. To darbo rezultatas – 2013 metais mūsų išleista knyga „Raseinių dekanato varpai ir vargonai“. Ekspedicijų metu vienos bažnyčios šventoriuje už akių užkliuvo visų užmirštas prieš daug metų čia palaidoto kunigo kapas. Kilo noras surinkti duomenis apie per paskutinį šimtmetį mūsų krašto bažnyčiose tarnavusius kunigus, priminti jų darbus, dekanatą pristatyti kaip tam tikrą instituciją, gyvą socialinę struktūrą. Pamažu ši mintis išsivystė į sumanymą parašyti Raseinių dekanato istoriją. Knygoje yra ne tik 347 kunigų biografijų sąvadas, bet ir 2014 metais 90-metį minėjusio Raseinių dekanato istorija bei jo bažnyčių istorijų apžvalgos.

O kurios iš tyrinėjamų sričių Jums artimiausios, įdomiausios?

Gaila, ne kiekviena tyrinėta tema virto knyga. Esu „užkietėjęs“ viengungis, taigi vaikų neturiu, tačiau manau, kad noras nusakyti artimiausią temą tolygus paprašyti tėvo nurodyti, kurį savo vaiką labiau myli. Nors apie dvarų temą svajoju jau trisdešimt metų, tačiau ji dar nebaigta. Esu sumanęs sudaryti 1831, 1863 ir 1941 metų Birželio sukilėlių biografijų rinkinius. Deja, kol kas pavyko parengti, išleistas tik 1863 metų Raseinių krašto sukilėlių biografijų žodynas (daugiau kaip 1300 biografijų). Kol darbas nebaigtas, jis ypač traukia, o kai užverti paskutinį puslapį, ateina savotiško atoslūgio metas – norisi daryti kažką naujo, ramybės neduoda nauji planai, tačiau „ranka nekyla“, reikia išlaukti.

Regis, Jūsų krašto istorijos tyrinėjimas remiasi archyvų duomenimis, o ne žmonių pasakojimais. Kaip pasiekiate visus šalies archyvus ir darbą juose derinate su savo tiesioginiu darbu bibliotekoje?

Taip jau susiklostė, kad krašto istorijos pažinimas man prasidėjo nuo „popierinių“ šaltinių – knygų, periodikos, o nuo 2000 metų – ir archyvinių dokumentų. Žinoma, nė vienas jų nėra absoliučiai objektyvus, nepateikia visos informacijos. Juos reikšmingai papildo amžininkų prisiminimai, tačiau kai kuriomis mane dominančiomis temomis (pavyzdžiui, XVIII–XIX amžių dvarų istorija) liudininkų neberasime. Kita vertus, atmintis – labai subjektyvus šaltinis – nors pateikia unikalių faktų, tačiau šiandien liudytojas apie tą patį įvykį gali pasakoti vienaip, rytoj – jau kiek kitaip. Dokumentas nesikeičia, jis užfiksuoja, sustabdo laiko akimirką. Todėl dažnai tenka kliautis literatūra, dokumentais. Gaila, bet Raseiniai gana toli nuo didžiųjų archyvų, kurie yra Kaune ir Vilniuje. Taigi išvykas į šias atminties institucijas tenka derinti su darbu bibliotekoje. Tam išnaudoju už darbą šeštadieniais priklausančias išeigines dienas – visos jos prabėga kuriame nors archyve. Tačiau to nepakanka, juk nedirbsi kiekvieną šeštadienį – tenka ieškoti kitų galimybių vykti į tokias „ekspedicijas“. Esu labai dėkingas tiek anksčiau bibliotekai vadovavusiai Gražinai Janonienei, tiek dabartinei direktorei Dainai Sutkevičienei, kurios tam neprieštaravo. Ačiū kolegėms bibliotekininkėms, atjaučiančioms „priklausomybe archyvams“ sergantį bendradarbį…

Ar bibliotekininko darbo įgūdžiai archyvuose praverčia?

Ir taip, ir ne. Viena vertus, darbas archyvuose prasideda nuo fondų apyrašų skaitymų, o ši paieškos sistema gana žymiai skiriasi nuo bibliotekų katalogų. Antra vertus, darbas su knygomis, nuolatinės informacijos paieškos atsakant į skaitytojų užklausas tikrai duoda įgūdžių, kurie praverčia ir archyve.

Kaip įvardintumėte darbo archyvuose specifiką?

Daug priklauso nuo to, ko jūs ten ieškote, nes įvairiuose archyvuose ir jų fonduose sukaupti dokumentai skiriasi. Ir ne tik pagal jų sukūrimo amžių ar parašymo kalbą. Vienokie dokumentai sukaupti bažnytinių institucijų fonduose, visiškai kitokie – ministerijų ar kitų valstybinių įstaigų rinkiniuose. O tokių dokumentų saugoma daugiausia, nes archyvuose didžiąją dalį sudaro valstybinių institucijų fondai. XIX amžiaus dokumentai dažnai būna labai ilgi, neretai vienas sakinys sunkiai išsitenka puslapyje, ir kol prisikapstai iki jo pabaigos, gali pamiršti pradžią. XX amžiaus dokumentai lakoniški, juose mažiau detalių. Ir, aišku, nereikia pamiršti, kad rašomąja mašinėle dokumentai pradėti spausdinti tik nuo XIX amžiaus pabaigos. Taigi tenka pratintis prie pačių įvairiausių, kartais kaligrafiškų, tačiau vis vien sunkiai įskaitomų rašysenų. Pačiam teko tai patirti darbo archyvuose pradžioje, kai atsivertęs, atrodo, gražia rašysena primargintus lapus rusų kalba, kurią nors ir moku, tačiau beveik nieko perskaityti nepavyko. Prireikė tam tikros praktikos, kuri per vieną dieną neateina. Taigi skaityti knygą, laikraščių komplektą ir XIX amžiaus archyvinę bylą – labai skirtingi užsiėmimai. Beje, pokaryje KGB tardytojų suformuotos bylos irgi dažniausiai rašytos rusų kalba ir ne dailyraščiu…

O kokių savybių, Jūsų nuomone, reikia archyvuose norinčiam dirbti žmogui?

Geras mano bičiulis, istorikas ir kraštotyrininkas Kazys Misius (beje, kovo pradžioje Jūsų laikraštis išspausdino platų interviu su juo) teigia, kad kažkokių ypatingų savybių nereikia, nors vien lietuvių ar anglų kalbų mokėjimo nepakaks. Sutinku su jo nuomone, tačiau pabrėžiu – žmogus turi to norėti. Svarbiausia – nepamiršti, kad darbui (ne pavieniam apsilankymui) archyve reikia kantrybės ir laiko. Tada jūsų neišgąsdins storos bylos, sunkiai įskaitomi dokumentai. Jei tikro noro nėra arba jums archyve teko apsilankyti tik dėl vieno kokio nors fakto, tikriausiai jūs ten daugiau neužsuksite. Kiekvienas archyvas turi savo aurą, atmosferą, ir ten atsitiktinai pakliuvusiam žmogui reikia prie to priprasti.

Tad be istoriko išsilavinimo juose dirbti galima?

Kaip sakoma, ne šventieji puodus lipdo. Pagal profesiją nesu istorikas, tik mėgėjas, tačiau per tuos du dešimtmečius, galima sakyti, praleistus archyvuose, išmokau juose dirbti. Jei ko nors nesuprantate, visada klauskite skaityklų darbuotojų – neatsisakys padėti. Žinoma, bylas skaityti teks patiems. Jei kas ruošiasi pasinerti į gilesnes istorijos studijas ir nežino, nuo ko pradėti, patarčiau atidžiai perskaityti jus dominančia tema jau išleistas istorikų parašytas knygas ir atkreipti dėmesį į išnašose nurodytus šaltinius. Iš jų sužinosite, kokiuose archyvuose ar bylose galite rasti daugiau dominančios informacijos, o toliau darbuojantis atsiras įgūdžių ir bus lengviau.

Kokius patyrėte didžiausius atradimų džiaugsmus?

Beveik kiekvienas apsilankymas archyve žada kokį nors atradimą, tačiau nereikia pamiršti, kad visada galimas ir nusivylimas. Ne kartą patyriau, kai, gavęs, atrodo, daug žadančią bylą, ją užverčiau nieko neradęs. Tačiau būna ir kitokių atsitikimų. Pavyzdžiui, prieš keliolika metų Kauno apskrities archyve vartydamas vieną XIX amžiaus pradžios bylą, kurioje rašoma, kaip Raseinių žydai bylinėjosi su dvarininkais Bilevičiais, netikėtai radau visą pluoštą dokumentų (net originalių Abiejų Tautų Respublikos karalių privilegijų), kurie atskleidė daug XVII–XVIII amžiaus Raseinių miesto istorijos faktų. Tačiau įsimintiniausias buvo pirmas mano prisilietimas (tikrąja to žodžio prasme) prie istorijos.

O įvyko jis ne archyve, o Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos rankraštyne. Ten ieškojau informacijos apie vyskupo Motiejaus Valančiaus ryšius su Raseinių kraštu. Kai į rankas pirmą kartą paėmiau vyskupo rašytus dokumentus, pajutau kažką panašaus į elektros iškrovą – buvo nepakartojamas įspūdis. Kažką panašaus patyriau, kai vėliau Lietuvos valstybės istorijos archyve netikėtai radau Maironio ranka rašytus dokumentus.

O ką tyrinėjate dabar?

Pastaraisiais metais daug laiko atima straipsnių rašymas mūsų bibliotekos leidžiamam Raseinių krašto kultūros ir istorijos žurnalui „Rasupis“. Taip jau susiklostė, kad į XX amžiaus antrosios pusės istoriją pradėjau gilintis tik pastaraisiais metais. O tokios studijos neįmanomos be visuose trijuose Lietuvos ypatingojo archyvo fondo skyriuose (ypač KGB) saugomų dokumentų. Paskutiniais metais renku medžiagą apie 1941 metų Birželio sukilimo Raseinių krašte dalyvius, kitus tos vasaros įvykius, o beveik visa ji sukaupta KGB bylose. Šios įstaigos bylose yra unikali informacija apie pokario kovas, to meto gyvenimą, gyventojų sekimą. Žinoma, ją reikia vertinti kritiškai. Kita vertus, apie KGB darbą, ypač rajoninių poskyrių veiklą, kol kas žinome nepakankamai – profesionalūs istorikai daugiau dėmesio skiria bendro pobūdžio, platesnėms temoms arba didelio atgarsio sulaukusioms byloms, o periferijos gyvenimo faktai dažnai lieka pasakojimo paribyje arba pateikiami tik kaip iliustracija. Antai skaitydamas bylas radau užuominą, kad 1976 metais Maskvoje buvo išleista mokymo priemonė apie KGB miesto ir rajono padalinio darbą, tačiau Lietuvos atminties institucijose šio leidinio rasti nepavyko. Kreipiausi pagalbos į Latvijos ir Ukrainos archyvus, tačiau ir ten šios knygos nerado.

Ar dažnai tenka konsultuoti žmones bibliotekoje kraštotyros klausimais? Kas tokiais domisi dažniausiai?

Bibliotekoje pradėjau dirbti skaitykloje. Iš esmės ten dirbu iki šiol, tik jau keletą metų pagrindinis mano darbas tiesiogiai susijęs su kraštotyra. Man dažniausiai tenka atsakyti į klausimus (neretai jie būna ir iš kitų Lietuvos vietovių gyventojų), kurie susiję su krašto istorija. Ir čia be paieškų archyvuose niekaip neišsiversi, o klausimų būna visokių. Vieni ieško informacijos apie savo protėvius, kiti domisi kurios nors vietovės istorija. Vietos turizmo, savivaldos įstaigoms taip pat gana dažnai prireikia informacijos apie krašto praeitį, iš čia kilusius žmones. Klausėjai irgi įvairūs – nuo gimnazistų iki mokslininkų. Aišku, daugiausiai sulaukiame saviškų – Raseinių rajono gyventojų – užklausų.

Ką patariate žmonėms darbo archyvuose klausimais?

Palyginti neretai sulaukiu klausimų ir apie darbo archyvuose ypatumus, kokiame archyve galima ieškoti norimos informacijos. Šiuo atveju labai padeda dabar Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnybos svetainėje prieinami daugumos archyvų fondų apyrašai. Juos galima studijuoti namie, o seniau tai buvo galima daryti tik archyvų skaityklose. Besidomintiems genealogija, pagrindinis šaltinis yra Lietuvos valstybės istorijos archyve saugomos bažnytinės metrikų knygos, tačiau nemažai jų jau yra svetainėje epaveldas.

Kaip manote, ką gali duoti šie, archyvų, metai, Lietuvos archyvams ir besidomintiems archyvais?

Noriu nuoširdžiai pasveikinti archyvų darbuotojus, palinkėti visokeriopos sėkmės, o „reikliems“ archyvų lankytojams priminti, kad dažniausiai ne archyvarai kalti, jei neradote norimų dokumentų. Archyvai saugo tik tai, ką jiems perdavė kitos institucijos. Nekantriai laukiu karantino pabaigos. Per 20 darbo archyvuose metų dar neturėjau tokios ilgos „pravaikštos“. Galima sakyti, kad per nuo pirmojo karantino (2020 metų kovo) prabėgusį laikotarpį šiose istorijos šventovėse (taip vadinu archyvus) nesilankiau beveik aštuonis mėnesius. Taigi jaučiuosi lyg koks viduramžių gyventojas, kuriam buvo paskelbtas ekskomunikavimas. Bijau, kad, kol bus išspausdintas šis interviu, tas prarastas laikas gali dar pailgėti. Taigi Archyvų metai sutapo su dideliais nusivylimais, bet taip yra daugelyje šiandienos gyvenimo sričių. Ką šie metai duos archyvams, pamatysime – gal daugiau žmonių sužinos apie šias valstybei ypač svarbias įstaigas, jų darbo specifiką, archyvai sulauks didesnio valdžios dėmesio, pagerės tiek archyvų, tiek jų darbuotojų aprūpinimas. Gaila, bet tiek bibliotekininkų, tiek archyvarų atlyginimai tikrai nėra prestižiniai. Norėtųsi, kad archyvų skaityklose atsirastų modernesni mikrofilmų skaitymo aparatai, kai kurių archyvų skaityklose būtų pajėgesni kompiuteriai.

Kaip jaučiatės, dirbdamas labai moteriškame kolektyve. Bibliotekose vyriškių vienetai…

Normaliai. Gal tada, kai 1985 metais atėjau dirbti į biblioteką, buvo šiek tiek nerimo, tačiau dabar jaučiuosi tikrai gerai. Netgi sakyčiau, kad tas buvimas „vienetu“ kartais padeda…

Ar būtumėte susirgęs „priklausomybe archyvams“, jei būtumėte tapęs biologu, fiziku, astronomu ar sukūręs šeimą?

Amžinas ir neatsakomas klausimas – kas būtų, jeigu būtų. Aišku, kad gyvenimas būtų pasukęs kita vaga, tačiau domėjimasis istorija nebūtų dingęs, matyt, tai užkoduota kažkur giliau. Kitas klausimas, ar tas interesas būtų nuvedęs į archyvą. Nežinau, galbūt. Šeima būtų tikrai sutrukdžiusi – viena išvyka į Vilnių atsieina ne mažiau kaip 25 eurus, o per mėnesį jų būna bent keturios. Taigi šeimos biudžete būtų ženkli skylė. Ir dar laimė, kad gyvenu ne Skuode ar Telšiuose. Dėl beveik dvigubai ilgesnio kelio autobuse tektų praleisti žymiai daugiau laiko, o tai – irgi nemenkas kliuvinys.

Dėkoju už interviu.

Kalbėjosi Daiva ČERVOKIENĖ

 

Raseinių viešosios Marcelijaus Martinaičio bibliotekos skaitytojų aptarnavimo ir kraštotyros skyriaus vyr. bibliotekininkas Jonas Brigys (dešinėje) ir Raseinių rajono savivaldybės meras Andrius Bautronis / Sigito Gudaičio nuotr.

 

Komentarai (0)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


O. Posaškovos nuotr.
15 balandžio, 2021

Balandžio 15-ąją, skatinant žmoniją saugoti vertybes ir taiką, visame pasaulyje minima Pasaulinė kultūros diena. Vaizdo žinutė „NEpaMIRŠTI“ – tai simbolinė […]

13 balandžio, 2021

Šį pavasarį Lietuvos keliuose vėl pasirodys „Google Street View“ automobiliai, kurie keliaus per daugelį šalies miestų. Pagrindinis pakartotinio važiavimo tikslas […]

Vyskupas Jurgis Matulaitis
13 balandžio, 2021

Šiandien, 2021 metų balandžio 13 d. sukanka 150 metų, kai, popiežiaus Jono Pauliaus II žodžiais tariant, Bažnyčia ir lietuvių tauta […]

12 balandžio, 2021

Konkurencijos taryba išnagrinėjo informaciją dėl Kauno miesto savivaldybės skirtos paramos M.A.M.A. renginio organizatoriams ir paragino savivaldybę įteisinti suteiktą paramą, kad […]

Juškų muziejus Vilkija
12 balandžio, 2021

Pastaruoju metu viešojoje erdvėje pasirodė tikrovės neatitinkančios informacijos apie Kauno rajono savivaldybės muziejaus filialą Vilkijos Antano ir Jono Juškų etninės […]

10 balandžio, 2021

„Siūlau šiam pastatymui suteikti geriausios praėjusių metų operos apdovanojimą“, – tokius ir panašius susižavėjimo komentarus Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro youtube […]

10 balandžio, 2021

2021 m. Europos paveldo dienų (EPD) tema – „Įtraukiantis paveldas“. EPD renginiai Lietuvoje vyks rugsėjo 17-26 dienomis. Kultūros paveldo departamentas […]

9 balandžio, 2021

Turininga popamokinė veikla su visiška laisve rinktis – nuo muzikos, šokio bei teatro sintezės iki scenos technologijų. Tokią ambiciją iškėlė […]

9 balandžio, 2021

Karantino metu taikomi ribojimai lengvai virsta privalumais. Tuo įsitikinusi Lietuvos jūrų muziejaus direktorė Olga Žalienė, kviečianti atvykti į muziejuje rengiamus […]

Konkurso dalyvių vizual.
8 balandžio, 2021

Ketvirtus metus skaičiuojantis, meną į netikėtas sostinės erdves atnešantis konkursas „Kuriu Vilnių“ pasipildė 12 naujų projektų. Šiemet konkursas sulaukė rekordiškai […]

Giedrės Mičiūnienės nuotr.
8 balandžio, 2021

Visi žinome, kas yra Kolekcija. Tai surinktų daiktų, turinčių tų pačių požymių, visuma. Jas galime išvysti ne tik muziejuose, parodose, […]

Prie įvažiavimo į Klausučius pasitinka herbo akcentai / Birutės Nenėnienės nuotr.
8 balandžio, 2021

Kviečia Klausučiai Tarp dešimties 2021 metų Lietuvos mažųjų kultūros sostinių Marijampolės apskrityje atrinkta Klausučių gyvenvietė, esanti Vilkaviškio rajone. Vilkaviškio savivaldybėje […]

7 balandžio, 2021

MO muziejus vis labiau tampa erdve, kurioje mokytojai susitinka, bendrauja ir kuria bendras veiklas. Šįkart MO muziejaus atstovai bendradarbiaudami su […]

Asmeninio archyvo nuotr.
7 balandžio, 2021

Keturių Jungtinėje Karalystėje studijuojančių vilniečių komanda nusprendė atgaivinti lietuvių kultūroje naudotus elementus. Taip gimė prekinis ženklas „nebaltas“, kurio drabužiai apjungia […]

5 balandžio, 2021

Elektroninė registracijos sistema vakcinavimas.kaunas.lt per šventinį savaitgalį sulaukia išskirtinio kauniečių dėmesio. Lėtinių ligų turintys gyventojai masiškai tikrina duomenis dėl galimybės pasiskiepyti nuo […]

Projekto „Tiltagaliai – mažoji Lietuvos kultūros sostinė“ koordinatorė, Tiltagalių kultūros centro direktorė Renata Kopūstienė
4 balandžio, 2021

Viena vaizdingiausių Panevėžio rajono vietovių – Tiltagaliai – nuo Aukštaitijos sostinės yra nutolusi 20 su trupučiu kilometrų. Per gyvenvietę vingiuoja […]

Birštonas
2 balandžio, 2021

Alytaus rajono vietos veiklos grupė (VVG), drauge su ko-partneriu Druskininkų VVG, 2019 metų pradžioje įsitraukė į inovatyvų (pirmąjį Lietuvoje)  tarptautinį […]

Rašytoja Ignė Zarambaitė / Arūno Sartanavičiaus nuotr.
2 balandžio, 2021

Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos įsteigta Vaikų literatūros premija šiemet paskirta rašytojai Ignei Zarambaitei  už šviesią, bendražmogiškas vertybes puoselėjančią ir prasmingą kūrybą […]

Lietuvos nacionalinis kultūros centras mini 80-ies metų jubiliejų / LNKC nuotr.
1 balandžio, 2021

Istorinėje Vilniaus vietoje – Bernardinų sode ant Vilnelės upės kranto – įsikūręs Lietuvos nacionalinis kultūros centras šiemet mini 80-ies metų […]

1 balandžio, 2021

Telšių vyskupijos dvasinį gyvenimą tarsi motina jaukiai apglėbusi laiko Alma Mater – vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarija. Atkurta ji gyva […]