Ramutė iš Ramytės gatvės
Klovainiuose (Pakruojo r.) gyvenančiai pynėjai iš vytelių Ramutei PRIKOCKIENEI suteiktas meno kūrėjos statusas, savo kūriniais ji įgijo tautinio paveldo sertifikatą. Rajoninių, regioninių ir respublikinių parodų dalyvė pintus dirbinius yra eksponavusi ir Latvijos jaunųjų meistrų parodoje.
Klovainiai – Ramutės pamėgta vietovė, jos gimtinė. Augo ji meniškoje šeimoje: tėtis pynė krepšius, atlikdavo įvairius medžio darbus. Jis buvo iš tos kartos žmonių, kurių vaikystė buvo ypač sunki, ir jie sugebėdavo namuose pasidaryti viską. Mama gražiai mezgė, siuvinėjo. Ramutei patiko rankdarbiai. Gavusi brandos atestatą, ji stojo į Kauno 52-ąją profesinę meno mokyklą. Ši viliojo tuo, kad įgijus vieną meninę specialybę, suteikė galimybę stoti ir į kitą. Jei būtų stojusi, greičiausiai būtų pasirinkusi juvelyriką. Iki mokyklos Kaune dukrą lydėjo mama, nes Ramutė buvo nedrąsi. Pirmieji savarankiškai nupinti gaminiai jai atrodė labai gražūs ir dailūs, jie tiesiog šildė širdį. Puikią mokytoją Ramutė turėjo, nors Dalia Bazarienė buvo reikli. Grupėje buvo 30 moksleivių, iš jų tik trys vaikinai. Mokyklą baigė visi, bet kažin, ar visiems ta pynėjų iš vytelių specialybė buvo reikalinga.
„Kiek šiandien iš mano grupės yra pinančių iš vytelių? Gal kokie du ar trys“, – svarstė R. Prikockienė.
Grižusi pas tėvus į Klovainius, vytelių ji rinkdavosi pagrioviuose, palei geležinkelį. Tėvas (neseniai miręs) sumūrijo krosnį joms virinti, kad taptų lanksčios. Šiandien nebereikia landžioti po pakrūmes ieškant vytelių, jos auginamos 2–3 arų sklypelyje.
R. Prikockienė 12 metų dirbo Klovainių mokykloje pynimo būrelio vadove. Dabar ji moko pinti sutrikusio intelekto jaunuolius. Pirmadieniais jie atvežami į Klovainius, penktadieniais parvežami į namus. Čia pasijunta reikalingi, turi įvairios veiklos, šiaip yra godūs įgyti žinių, džiaugiasi galintys kažką sukurti. Dalyvauja vietos bendruomenės ir kultūros centro rengiamose Kaziuko mugėse. Užsidirbtas euras kitas juos maloniai nuteikia. Kviečiami dalyvauti ir rajono parodose.
Laisvalaikiu R. Prikockienė pina lėkštutes, krepšelius, krepšius skalbiniams. Jos darbų yra ir užsienyje. Didelį išpintą angelą dovanojo Šiaulių „Angelo“ muziejui. Stengiasi, kad dirbiniai būtų tvirti ir kokybiški, jog žmogus, įsigijęs ar gavęs dovanų, geru žodžiu minėtų pynėją.
Pynimo meistrė nemėgsta uždaro gyvenimo. Dainavo vietos etnografiniame ansamblyje ir chore. Buvo bendruomenės tarybos narė. Tautodailininkė niekada nesakė, kad yra nusivylusi Klovainiais. Turi gerus, tvarką mėgstančius ir pagarbius vienas kitam kaimynus, nors jie – jos vaikų amžiaus.
Ramutė su savo vyru išaugino dvi dukras. Viena jų medikė, kita – istorikė. Ramutė turi ir mamą, dažnai užsuka pas ją, tarp jų išliko stiprūs ryšiai. R. Prikockienė teigė, kad jų kaime netrūksta jaunų šeimų. Klovainiuose veikia vaikų darželis, kultūros centras, biblioteka, mokykla. Kas pageidauja dirbti, įsidarbina dolomitinės skaldos gamykloje. Pynėja iš vyteliu džiaugėsi, kad gyventi Ramytės gatvėje yra patogu ir ramu.
