Restauruota Kauno Šv. Mikalojaus bažnyčios ir benediktinių vienuolyno klebonija
Kauno Šv. Mikalojaus bažnyčios ir benediktinių vienuolyno statinių kompleksas yra įsikūręs senamiesčio pakraštyje – netoli Nemuno ir Neries santakos, Benediktinių g. 6. Ansamblio, o kartu ir senamiesčio dominantė – viduramžius menantis bažnyčios aštuonkampis bokštas – išsiskiria iš aplinkos. Šiame valstybės saugomame kultūros paveldo objekte neseniai baigti klebonijos stogo ir fasadų tvarkybos darbai (atlikti tyrimai restauruoti). Neobarokinio stiliaus klebonija pastatyta 1924 m., projekto autorius – Aleksandras Gordevičius (1891–1941). Klebonija – vėlyviausias XV a. II pusėje – XX a. I pusėje susiformavusio komplekso statinys.
Kauno Šv. Mikalojaus bažnyčios ir benediktinių vienuolyno ansamblis (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 22363) formavosi palaipsniui. Kompleksą sudaro Šv. Mikalojaus bažnyčia, vienuolyno namas, klebonija, oficina ir tvora su vartais. Seniausias komplekso pastatas – Kauno Šv. Mikalojaus bažnyčia, pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėta 1493 m. Šaltiniuose nurodoma, kad ši bažnyčia, dar vadinta Antakalnio koplyčia, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro (1461–1506) 1503 m. privilegija atiteko Kauno parapijai.
1621 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Zigmantas Vaza (1566–1632), Kauno pavieto maršalkos Andriejaus Skorulskio prašymu, inicijavo Kauno benediktinių vienuolyno steigimą ir prašė Vilniaus vyskupo Eustachijaus Valavičiaus (1572–1630) paskirti joms tuo metu apleistą Kauno Šv. Mikalojaus bažnyčią. A. Skorulskis buvo bajoro Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio bendražygis kelionėje į Jeruzalę.
Kaip yra rašiusi šio vienuolyno veiklą tyrinėjusi Vytauto Didžiojo universiteto profesorė dr. Vaida Kamuntavičienė, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje moterų vienuolynams pradžią davė Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis, finansavęs pirmąjį moterų vienuolyną Nesvyžiuje. Jame įsikūrė seserys benediktinės. 1622 m. jos iš Nesvyžiaus atvyko į Kauną ir Žaliakalnyje įsteigė pirmąjį moterų vienuolyną mieste. Jo statybas finansavo A. Skorulskis, jo dukra Ona Eufemija Skorulskytė vėliau tapo pirmąja Kauno benediktinių abate. Bažnyčia benediktinėms buvo perduota 1627 m.
Rusijos kariuomenei 1655–1661 m. okupavus Kauną, benediktinės paliko miestą, išsiskirstydamos į palivarkus, kur ir praleido okupacijos metus. 1864 m. caro valdžia išleido įsakymą neleisti į vienuolyną priimti naujokių. 1905 m. vienuolyne atidarytas noviciatas. Po 1907 m. vienuolyne pradėtos diegti klauzūros stiprinimo, konvertičių sluoksnio formavimo, modernios etninės lenkybės skiepijimo idėjos.
1911 m. vienuolyno vyresniajai tapus iš Varšuvos kilusiai Kolumbai Cecilijai Baranauskaitei, prasidėjo vienuolyno bendruomenės skilimo etapas. Nauja vienuolyno vyresnioji skatino lenkiškos kultūros puoselėjimą vienuolyne. Tai pamažu iš Kauno vienuolyno išstūmė LDK laikų lietuviškumo ir lenkiškumo sampratą. Tarp benediktinių susiformavo nepakantumas lietuviškajam tautiškumui. Tokią vienuolyno transformaciją sustabdė 1918 m. vasario 16 d. paskelbta Lietuvos nepriklausomybė ir Kauno tapimas laikinąja Lietuvos sostine. Vienuolyne vėl ėmė stiprėti lietuviška tautinė dvasia. Kolumbą Ceciliją Baranauskaitę kartu su jai pritariančiomis vienuolėmis išsiuntus iš benediktinių vienuolyno, prasidėjo bendruomenės klestėjimo ir atsigavimo laikotarpis.
1926 m. vienuolinį gyvenimą atnaujinti benediktinėms padėjo vyskupas Jurgis Matulaitis (1871–1927). Dvasinį vienuolyno būvį sustiprino vyskupas, bendruomenės kapelionas Teofilius Matulionis (1873–1962). 1948 m. Kauno Šv. Mikalojaus bažnyčia ir Benediktinių vienuolynas uždaryti. Bažnyčia perduota Respublikinei bibliotekai, vienuolėms liepta išsikraustyti. Bažnyčią 1990 m. grąžinus tikintiesiems, ji 1992 m. buvo atšventinta. Benediktinės sugrįžo į vienuolyną. 2014 m. greta Kauno Šv. Mikalojaus bažnyčios palaidotas kunigas, monsinjoras, dėstytojas, teologijos daktaras, Kauno Šv. Mikalojaus bažnyčios rektorius, benediktinių vienuolyno kapelionas Vytautas Sidaras (1925–2014).
