Seniausias Visagino „gyventojas“ iki šiol šaukia savo vyresnį brolį

Šiam „visaginiečiui“ jau 313 metų ir įsikūręs jis vienoje aukščiausių miesto vietų –  Šv. Apaštalo Pauliaus bažnyčios bokšte. Taip, tai varpas – labai originalus, vienas iš nedaugelio tokių varpų Europoje. Ir vienas iš 100 varpų, „dalyvaujančių“  projekte „Gloria Lietuvai“, kuris Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečio proga pakvies prisiminti Lietuvos varpus – tautos laisvės ir prisikėlimo simbolį.

Visaginą saugo triveidis Dievas

Nuo naujosios Visagino Šv. Apaštalo Pauliaus bažnyčios bokšto atsiveria puiki panorama į plačią ir nuostabiai gražią apylinkę. Šį vaizdą jau beveik 15 metų stebi bokšto viršuje kabantis varpas, kurį galime pavadinti pačiu seniausiu Visagino „gyventoju“ – šiais metais jam sukako 313 metų ir jis vis dar eina savo svarbias pareigas – kviečia tikinčiuosius į bažnyčią, skelbia šventes ir palydi mirusiuosius.

„Šis varpas pašvęstas Švenčiausiai Trejybei, tačiau ant varpo esantis atvaizdas mums nėra įprastas – Apvaizdos Akies viduryje yra Dievo su trimis veidais atvaizdas. Taip Švenčiausioji Trejybė Europoje buvo vaizduojama tik viduramžiais, o XVI a. įvykusio Tridento susirinkime tai daryti uždrausta. Dabar tokius Švenčiausios Trejybės atvaizdus galima pamatyti tik toli už Europos ribų – Meksikoje ar Pietų Amerikoje. Tad Visagine ant varpo esantis atvaizdas vienas iš nedaugelio Europoje. Gali kilti klausimas – kaip atsitiko, kad pamaldūs Lietuvos katalikai nesilaikė visai Bažnyčiai priimtų nutarimų? Atsakymas paprastas – varpas buvo nulietas ne Vakarų, o Rytų apeigų katalikų bažnyčiai, unitams“,– atskleidžia įspūdingą šio varpo istoriją kultūros istorikas dr. Gintautas Žalėnas.

Vienu iš svarbiausių šios Bažnyčios centrų tuometinėje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo Supraslės vyrų vienuolynas, įkurtas XV a. pabaigoje (jis veikia iki šiol, dabar yra Lenkijos teritorijoje). Šio vienuolyno varpinėje nuo senų laikų kabojo trys varpai, kuriuos apie 1700 metus kilęs gaisras sulydė į vieną metalo gabalą. Nuo tada šie varpai tapo neatskiriami… 1704 metais vienuoliai pasikvietė vieną iš geriausių Lietuvos varpų liejikų – Joną Stanislovą Tomaševičių nulieti naujus varpus. Vienuolyne jis pastatė varpų liejyklą, kurioje nuliejo du didelius varpus. Didysis varpas, svėręs dvi su puse tonos, gavo Šv. Jono vardą. Mažesnysis, apie pusantros tonos svorio, pašvęstas Švč. Trejybei, buvo nulietas iš senųjų susilydžiusių varpų medžiagos.

Grandinėmis surakinti varpai

Po to, kai didžioji LDK teritorijos dalis atiteko Rusijai, unitams atėjo blogos dienos: 1824 m. vienuolynas buvo perduotas stačiatikiams, o varpai surakinti…

„Taip buvo padaryta, nes abiem vienuolyno varpais buvo skambinama vakarietišku būdu – judinant jų korpusus, pritvirtintus prie specialių pakabų, turinčių paslankias ašis (tuo tarpu stačiatikiai skambina varpais rytietišku būdu – judinant jų liežuvius (šerdis). Toks skambinimo būdas nepatiko naujajai vienuolyno valdžiai ir ji įsakė grandinėmis surakinti vienuolyno varpus, kad nebūtų galima judinti jų korpusų, o skambinti tik šerdimi,“ – komentavo tokį netikėtą sprendimą dr. G. Žalėnas.

1915 m. artėjant vokiečių kariuomenei Supraslės vienuolyno varpai buvo išvežti į Rusijos gilumą. Didysis vienuolyno varpas ten negrįžtamai pradingo, o mažasis varpas 1924 m. grįžo atgal. Kadangi vienuolynas Supraslėje tuo metu neveikė, jį atidavė Vilniaus, tuo metu priklausiusio Lenkijai, katedrai. Naujieji šeimininkai varpą kiek „pavalė“ – ant varpo nulietas Švč. Trejybės pašlovinimas, užrašytas kirilica, senąja cerkvine slavų kalba buvo be gailesčio nudildintas, palikti tik įrašai lenkų ir lotynų kalbomis.

Vilniaus Arkikatedros Bazilikos varpinėje šis varpas buvo iki 2002 metų, kai iš Kelno arkivyskupijos buvo gauta didelė dovana – šeši nauji varpai. Tuomet senieji varpai buvo nukabinti, o varpas su triveidžiu Dievo atvaizdu iškeliavo į naujus namus, šį kartą į Visaginą. Bažnyčios bokšte jis pirmą kartą suskambo 2004 m. balandžio 10 d. Sakoma, kad jam skambant girdėti gausmas, lyg skambėtų žodžiai: „Aš čia brolau… aš čia brolau … “. Tai varpas vis dar šaukia prieš šimtą metų dingusį savo didįjį brolį.

Varpai – istorijos ir dabarties jungtis

Tokios neįtikėtinos varpų istorijos ilgus metus daugeliui buvo mažai žinomos. Atgaivinti jas ragina projektas „Gloria Lietuvai“.

„Projektu „Gloria Lietuvai“ kviesime įsiklausyti į Lietuvos varpų skambesį, pažvelgti į Lietuvą pro varpinės langą. Nes varpų skambėjimas – tarsi gyva istorijos tąsa, kviečianti susitelkti bei ateities kartoms perduoti jos prasmę. Šiandien mes turime galimybę skambinti rytojui“, –  komentuoja projekto prasmę D. Abaris.

Projekto kūrybinė komanda važinėja po Lietuvos miestus ir kaimelius įrašinėdama ir filmuodama svarbiausius krašto varpus. Bus įamžintas simbolinis skaičius – šimtas vertingiausių Lietuvos varpų.  Visų šių varpų skambesys ir istorijos susilies į vieną Lietuvos atkūrimo 100-mečiui skirtą kūrinį. Jo premjera – 2018-ųjų vasario 16-ąją, iškilmingas Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečio renginys. Projektą „Gloria Lietuvai“ globoja Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Projekto „Gloria Lietuvai“ idėjos autorius – Dalius Abaris, bendraautoriai: Kipras Mašanauskas, Romas Lileikis, Edita Mildažytė. Projekto konsultantai: istorikai dr. Gintautas Žalėnas, Liudas Jovaiša, Aurimas Švedas.

Projekto naujienos – Facebook profilyje „Gloria Lietuvai“.