Šiaurinėje bibliotekoje vėl suskambo poezija
Subjurus orams ir įsibėgėjus rudeniui, dažną aplanko liūdesys ar melancholija, vis mažiau norisi aktyvios veiklos. Tačiau to negalima pasakyti apie Šiaurinės (Pušaloto g. 55) bibliotekos skaitytojus, kurie negali gyventi be poezijos, ir nepaisant darganos, renkasi paklausyti eiliuoto žodžio.
Spalio 15 d. poezijos entuziastai nuo rudeninės depresijos nutarė gintis eilėmis, ir vėl susibūrė į poezijos klausymus. Šįkart į svečius atvyko ir savo poetinį žodį susirinkusiems dovanojo du ukmergiškiai – Giedrė Jarmolavičienė, geriau žinoma Maybe slapyvardžiu ir Antanas Guzelis, slapyvardžiu Vėjyje.
„Mintis apie poezijos vakarą, kuriame nors trumpam pabėgtume nuo rudeniškų šešėlių ir pilkumos atėjo tarsi savaime perskaičius Giedres eiles, kuriose poetė žada „išrašysiu receptą – poezija“. Tad ir nutarėme pakviesti autorę, kad ištesėtų šį pažadą, ir mums ne tik išrašytų receptą, bet ir įlietų poezijos tinktūros bei įsuptų į lengvą gražų žodžio ažūrą, ką ji tikrai moka daryti“ – kalbėjo bibliotekos vedėja D. Zuozienė.
G. Jarmolavičienė savo prisistatymą pradėjo lygindama poeziją su mažu vaiku, kuris moka nuoširdžiai juoktis, ar verkti, kai skauda… Poezija taip pat yra puikus vaistas, teigė ji: „Kai viduje kažkas kaupiasi, o tu negali to išsakyt, poetinis žodis puikiai padeda išlieti mintis ir išsivaduoti nuo to sunkumo. Poezija man kaip sielos veidrodis. Kažką parašai, o tuomet pasižiūri į save tarsi iš šalies“. Pasidomėjus, kas gi įkvepia kūrybai, ukmergiškė atsakė paprastai – „netektys, noras išsikalbėti, ar kartais lyg iš niekur nieko paprastoje kasdienybėje kažkas tiesiog patraukia žvilgsnį, jausmą ar klausą, ir reikia išsilieti“.
Moteris teigė, kad aktyviai rašyti pradėjo palyginti neseniai. Pirmiausia tiesiog paskaitinėdavo kitų kūrybą internetinėje svetainėje zaliazole.lt. Kol vieną dieną pagalvojo, kad galbūt ir ji sugebėtų kažką sukurti. Registruodamasi minėtoje svetainėje, nusprendė pasivadinti anglišku žodžio „galbūt“ atitikmeniu – maybe. O tuomet ėmė aktyviai kurti. Šiuo metu jau yra išleidusi savo knygelę, kūrybą aktyviai publikuoja internetinėje svetainėje www.zaliazole.lt, taip pat almanachuose „Eskizai“, „Atokios stotys“, žurnale „Naujoji Romuva“ bei kituose leidiniuose.
Giedrės eilės lyriškos, nostalgiškos: „Netrukdykit –/ aš šiąnakt išėjus –/ tyliai tyliai tik vaikšto pirštukais /mano mažos minčių pribuvėjos /išaugtais suadytais megztukais./ Baltą lapą pakloja ant rankų –/ aš suglamžau –/ jos patiesia kitą,/ bet sugauna mane besukramtant / paskutinio pieštuko grafitą<…>“. Jose kartojasi gyvenimo laikinumo, trapumo, prasmės ieškojimo, tikėjimo motyvai. Tuo įsitikinti progą turėjo visi susirinkusieji, kurie iš pačios poetės lūpų išgirdo jautriai iš atminties deklamuojamus eilėraščius – „Alsuojantis vėsą“, „Tyliai tyliai“, „Tylos lesyklos“, „Patikėtas skrydis“, „Rudenėja“, „Šitaip“, „Pakalbėkim“, „Sielos inkiluos“, „Vakare kaip kare“, „Vėlai“ ir kitus.
O štai kito poeto, atlydėjusio Giedrę, –Antano Guzelio – skaitomos eilės buvo tikras kontrastas moters kūrybai. Tačiau šis duetas vienas kitą puikiai papildė, švelnus trapus moteriškumas ir vyriškas gaivalas suteikė renginiui naujų spalvų.
Kad A. Guzelio kūryba gan savotiška, tačiau įdomi, intriguojanti, sodriai vyriška, netrukome įsitikinti. Joje gausu karo, kulkų, moterų, protinių dantų motyvų. Tai drastiški sielos ieškojimai, plėšymai, draskymai: „Nežinau ar kalta čia delčia/ rytą saulė pakirdo įtrūkus/ man sulašink į veną save / aš per didelis žaisti degtukais/ dar per mažas rūkyti gyvenimą / per švelnus kad išaižėčiau nugarą/ idant tapčiau vertingas – pasendino / kad ištiesinčiau kuprą – sutrupino“<…>.
Kaip teigė pats vyriškis, jis pirmiausia orientuojasi į eilėraščio emocinį krūvį. „Nebūtina eilėraštyje visko suprasti, užtenka pajusti rimą ar ritmiką. Daugelis klauso angliškų dainų, nors nevisai supranta apie ką dainuojama, tiesiog jiems patinka melodija, skambesys. Dainą išgirdus nekyla klausimas, ar ji linksma ar liūdna, nes yra emocija. Tas pats ir su poezija. Nėra taip svarbu „pagauti“ kiekvieną žodį, suprasti poetinę kalbą“ – teigė jis.
Nors abu renginio svečiai neturi filologinio išsilavinimo, kaip patys sako: „nebaigėme poetų mokyklos ir esame poetai iš gyvenimo, ne iš profesijos“, tačiau savo pažadą „išrašysiu receptą – poezija“ ištesėjo su kaupu! Gaivia, išradinga poetiškų žodžių mikstūra kūrėjai „gydė“ susirinkusius nuo rudeninės melancholijos, savo poetiniu žodžiu padėjo susigrąžinti prabėgusią vasaros šilumą…
