„Sidabrinė linija“: septyneri metai kalbantis su senjorais

Pirmieji septyneri metai žmogaus gyvenime – tik giedra ir naivi pradžia. Prieš tiek pat laiko M. Čiuželio labdaros ir paramos fondo įkurtoje „Sidabrinėje linijoje“ jau įveiktas ir pirmasis smalsumo etapas, ir išbandymas koronaviruso pandemija. Bičiuliškus pokalbius telefonu ir emocinę pagalbą, kai jos labiausiai reikia, vyresnio amžiaus žmonėms siūlanti linija jau įsitvirtino kaip kasdienis senjorų emocinės sveikatos stiprinimo ritualas. „Sidabrinės linijos“ telefonai nenutyla net savaitgaliais, o birželį atėjusi septintoji sukaktis padėkos švente savanoriams virto rugsėjį.

Išskirtinumas – ilgalaikė savanorystė

Kasmetis gyvas organizacijos susitikimas jau tapęs laukiama tradicija, kaip ir padėkos bei apdovanojimai savanoriams. Šįkart jis vyko MO muziejuje, geranoriškai suteikusiam savo erdves ir galimybę pasimėgauti puikiomis parodomis. Šilti apsikabinimai, pažiūrėjimas vienas kitam į akis primena, kokia didžiulė yra ta nematoma, už telefono numerių besislepianti geranoriškų, kantrių, linksmų, atjaučiančių ir atsakingų savanorių bendruomenė. Šiuo metu tai – beveik 600 visuose šalies kampeliuose ir net 4 Europos šalyse gyvenančių žmonių, galbūt vaikštančių tomis pat gatvėmis, kur gyvena beveik 6 tūkst. pokalbių su jais laukiančių senolių. 

Per visą „Sidabrinės linijos“ gyvavimo laiką jau beveik 70 savanorių gali didžiuotis bent penkerius metus trunkančiais pokalbiais su senoliais. Tai yra, kiekvieną savaitę tuo pačiu metu, daugelis – ir per atostogas, ir per pietų pertrauką darbe ar net iš gimdymo namų – jungiasi, kad nenuviltų jų balso laukiančio senjoro. Kalbasi tiek, kiek šis nori ar leidžia sveikata – 15 minučių, pusvalandį ar dvi valandas.

Savanorystė – įsipareigojimas, bet ne našta

Menininkė Nomeda Marčėnaitė, per „Sidabrinės linijos“ savanorių susitikimą pravedusi sesiją apie būdus susigrąžinti kartais prigęstančią motyvaciją daryti gerus ar tiesiog reikalingus darbus, neabejoja, kad ir patys savanoriai galėtų būti šios temos lektoriai.

Tarp apdovanotųjų šiemet – ir vilnietis Liudas Masiliūnas. Daug savų močiučių meilės gavęs jaunuolis prieš penketą metų, tuomet būdamas vos 26-erių, nusprendė galintis skirti laiko ir kitiems senjorams. Vis dar ne tik noriai kalbasi su jais, bet ir pasidalija patirtimi su draugais. Bent dvi draugės užsiregistravo savanoriauti į „Sidabrinę liniją“ įkvėptos Liudo pavyzdžio.

Močiutės anūko dėmesio kitiems senjorams nepavydi. „Čia tau „Sidabrinė linija“ skambina“, kartais juokauja paskambinusios. O Liudas ketina tęsti savanorystę ir toliau. Irgi pokštauja čia sulauksiąs dienos, kai pats taps bičiuliškų pokalbių ieškančiu senjoru.

Druskininkietė Lina Miciulevičienė nustebo taip greitai peržengusi 5-erių metų savanorystės slenkstį. „Tie metai prabėgo kaip akimirksnis“, – juokiasi Lina. „Sidabrinė linija“ jai buvo, kaip pati sako, „pirmos rimtos“ savanorystės vieta. Atnešusi ir iššūkių – nusivylimą, kad net geriausia savanorio valia ir didžiausios pastangos nebūtinai padaro esminių pokyčių senjoro dvasiniame pasaulyje, – ir nusiraminimą suvokus, kad senoliui galimybė pasidalyti sunkiomis emocijomis, išlieti jas garsiai irgi padeda „laikyti galvą virš vandens“. „Niekada negalvojau atsisakyti pokalbių – ta valanda per savaitę juk tiek nedaug“, – sako savanorė.

Širdis nuraminantys pokalbiai

M. Čiuželis kviečia savanorius kiekvieną dieną didžiuotis savo realiu indėliu į šviesesnę vyriausiųjų Lietuvos gyventojų senatvę. „Vos kelios minutės pokalbio gali talpinti begalinį palaikymą, džiaugsmą ar įkvėpimą. Kartais – net sugrąžinti viltį ir norą gyventi“, – pažymi „Sidabrinės linijos“ steigėjas.

Vien pernai minučių, kalbantis 1979 „Sidabrinės linijos“ pašnekovų poroms, pratiksėjo net 845 914. Pašnekovai iš viso susijungė į 38 434 pokalbius. O skaičiuojant nuo veiklos pradžios, pašnekovų kalbantis praleistas laikas prilygsta septyneriems metams. 

„Tai reiškia galybę nuramintų širdžių, vienatvę užpildančių naujų bičiulysčių, iš slapčiausių sielos užkaborių ištrauktų pasidalijimų, po vieną žingsnelį palydinčių atgal į visuomenę. Iš atskirties ir užmaršties į šviesesnę ir laimingesnę senatvę, – sako M. Čiuželis. – Tuo pačiu auga ir visuomenės dėmesingumas vyresniems žmonėms, ir kultūra, kurioje dalijimasis – laiku ar lėšomis – yra mūsų visų sėkmės matas.“

Veiklą pradės neliečiamojo kapitalo fondas

„Sidabrinę liniją“ įkūręs M. Čiuželio paramos ir labdaros fondas aštuntus metus dirba laikydamasis pažado kalbėti plačiai ir garsiai, kad senatvė Lietuvoje nebūtų stigmatizuojama, o emocinė sveikata amžėjančioje visuomenėje taptų neatsiejama nuo visapusės gerovės. 

„Kad šios ambicijos virstų realybe, jau šį rudenį pradės pirmojo Lietuvoje socialinės srities neliečiamojo kapitalo fondo veiklą. Investuosime kaip paramą gautas lėšas, o iš investicijų gautą grąžą skirsime .„Sidabrinės linijos“ veiklai finansuoti. Ilgainiui, neabejojame, neliečiamojo kapitalo suteikiamos galimybės viršys „Sidabrinės linijos“ biudžeto poreikius, tad jau šiandien svarstome apie galimą plėtrą į kitas šalis, naujus fondo projektus pozityvios senatvės srityse ar kitų socialinių iniciatyvų auginimą“, – sako M. Čiuželis.