15 spalio, 2020
Daiva Červokienė | XXI amžius

Šimtus įsimintinų patirčių dovanojantis Šv. Jokūbo piligrimų kelias Lietuvoje

Daug žmonių mėgsta keliauti. Šiemet dėl koronaviruso negalėdami išvykti į užsienį tautiečiai atrado ir nesenai Lietuvoje pažymėtą Camino Lituano, Šv. Jokūbo piligrimų kelią Lietuvoje. Mūsų šalį kerta keturi tarptautiniai Šv. Jokūbo piligrimų keliai: Žemaitijos (Karaliaučiaus), Šiaulių, Kauno ir Vilniaus, sertifikuoti Europos Tarybos (ET) Europos kultūros kelių instituto. Žurnalistas ir rašytojas Gerimantas STATINIS, Lietuvos žurnalistų sąjungoje subūręs Kelionių klubą, pomėgį keliauti pavertęs jungiamąja būrio žmonių grandimi, besibaigiant vasarai, Šv. Jokūbo piligrimų keliu pėsčiomis vienas per dvidešimt dienų įveikė 500 kilometrų. Su juo kalbėjomės apie šią išskirtinę kelionę.

Kas paskatino išsiruošti į šią piligriminę kelionę?

Aplinkybės paskatino atiduoti Lietuvai skolą, nes, kaip bebūtų keista, yra susidariusi nuomonė, kad tyrinėti reikia tik tolimus kraštus… Kada nors ketinau eiti Santjago keliu Ispanijoje, tačiau kai buvo uždarytos sienos, pasidarė labai aišku, kad likimas nori, kad eičiau šį kelią Lietuvoje. Dar labai knietėjo jį išbandyti, nes tai – dar neseniai „iškeptas pyragas“, tačiau, kad toks per Lietuvą ėjo, įsitikinau sužinojęs, kad šiuo keliu iš Skandinavijos eidavo žmonės į Santjago de Kompostelą. Taigi jis toks egzistavo nuo seno, tik dabar organizatoriai jį pritaikė, vengiant greitkelių ir asfaltuotų plentų.

O kaip ruošeisi šiai piligriminei kelionei?

Jau pavasarį žinojau, kad eisiu, ir buvau pasiryžęs per 20 dienų nukeliauti penkių šimtų kilometrų Camino Lituano kelią nuo Žagarės iki Lazdijų. Motyvacija – labai stiprus dalykas, galima sakyti, tai – pagrindinis variklis, kuris verčia judėti. Nutariau, kad pasiimsiu iš Santjago de Kompostelos 2007 metais parsivežtą piligriminę kriauklę ir mažą rožinį, tai bus tarsi tąsa, jungianti Šv. Jokūbo kelią nuo Lietuvos iki Ispanijos.

Svarbiausias pasiruošimo piligriminei kelionei šaltinis – interneto puslapis „Camino Lituano“, jame organizatoriai detaliai aprašę kiekvienos dienos etapus, yra ir interaktyvus žemėlapis – telefone žiūri ir rodo, jei išsuki iš kelio. Dauguma žmonių ir eina žiūrėdami į telefonus. Bet ir jiems pasitaiko išklysti iš maršruto.

Ar tokiai kelionei reikia išskirtinio pasiruošimo, ar pakanka sugalvoti ir turint tam laiko susidėti kuprinę, paimti patogius batus ir iškeliauti?

Kiekviena kelionė turi būti pagrįsta: kodėl tu leidiesi į ją, ko norėdamas ir ko tikėdamasis iš jos. Žinojau, kad jai reikia pasiruošti – nusitekti išbūti vienam su savimi ir gamta 20 dienų. Be abejonės, ši nuostata sąlyginė, juk sutikdavau ir kitų piligrimų, tekdavo nakvynės vietose bendrauti su žmonėmis, tačiau ši pozicija yra svarbi, tai – lyg įžadas psichologiškai nepasiduoti jokiai gundančiai minčiai… Camino Lituano – ne savaitgalio iškyla su linksma kompanija į gamtą, čia reikia išlieti nemažai prakaito. Patogių batų ir kuprinės reikia, taip pat miegmaišio ir kilimėlio, o tuomet galima leistis į kelią.

Tad ką svarbiausia, o gal sunkiausia padaryti prieš keliaujant?

Svarbiausia susidėlioti prioritetus, kad laikysies maršruto, numatytų etapų ir nebandysi forsuoti – greičiau nueiti nei numatyta. Svarbu žinoti, kiek numatyta išleisti pinigų ir kokiose vietose planuosi apsistoti nakvynei. Tačiau svarbiausias dalykas – ryžtas, nes, kai sužinojo apie mano planus, atsirado daug norinčių eiti kartu, tačiau nė vienas nepareiškė noro nužygiuoti visą kelią: vieni norėjo eiti savaitę, kiti prisijungti savaitgaliais… Ir tuomet supratau, kad turiu ryžtis eiti vienas, nes, jeigu įsigysiu kompanionų, šio kelio neįveiksiu. Jie bus kaip inkaras, stabdantis mano polėkį nevaržomai judėti pirmyn.

Ar verta susidaryti konkretų kelionės planą?

Kaip pasakė viena mano kolegė, mano planas – neturėti plano… Manau, kad tai – irgi sprendimas keliaujant, tolygus nutarti pasileisti „žemyn upe“ – pasroviui… Tačiau ilgesnėje kelionėje reikėtų turėti vis dėlto nors plano rėmus, turėti ir planą „B“, juk nežinai, kas gali atsitikti rytoj – ims skaudėti sąnarį arba klubą, o gal pasitempsi kojų raiščius ir tuomet jau nebegalėsi be skausmo judėti. Panašiai nutiko pažįstamam Aurimui: jis trečią dieną patyrė kelio traumą, tačiau nenuleido rankų ir maršrutą užbaigė keliaudamas Camino Lituano keliu su dviračiu.

Apie nakvynes ir maistą iš anksto pagalvoti reikia?

Buvau iš anksto užsisakęs penkias nakvynes – ką gali žinoti, gal kas nutiks ir toliau neisi. Tad vėliau skambindavau iš vakaro rezervuoti nakvynę rytojui. Kelis kartus teko pasukti galvą: nepriėmė senelių namai, skambinau regioniniam parkui – padėjo, pravertė žurnalisto ryšiai. Lengviau buvo ir dėl to, kad LRT transliavo kelis radijo reportažus apie mano kelionę. Vienur skambinau tartis dėl nakvynės ir išgirdau: „Sveiki, Gerimantai“. Paklausiau, iš kur žino, kas čia toks, atsakė po radijo laidos paskaičiavę, kur turėčiau būti; kitur sakė: „Jūsų balsas kažkur girdėtas, ar nekalbėjote per radiją“, Alytaus kolegijos bendrabutyje net nemokamai nakvynę pasiūlė.

Maisto iš namų buvau pasiėmęs minimaliai: susidžiovinau „Bočių“ duonos kubelių – juos gali valgyti ir su lašiniais, ir su obuoliu, jie lengvi, nesveria kaip duona – ir greitai paruošiamų makaronų. Karšto vandens kur benakvoji – viešbutėlyje ar bendruomenės nakvynės namuose – visur gauni. Kai kur nakvynės vietose yra galimybė užsisakyti pusryčius, vakarienę – jų nepraleisdavau. Kitur šį kelią ėjusieji rekomenduoja: „Ten ir ten pas žmones galima pavalgyti“. Užeini, pasiteirauji, tuoj iškepa kiaušinių, paruošia salonų – smagu. Kai kas piligrimams duoda obuolių, ar palei kelią prikritusių pats pasirenki, man žmonės pasiūlė agurkų, svogūnų. Yra tokia Bendoraičių klėtelė – žmonės piligrimus priima nakvynei ir maitina, net pinigų neprašo, tik aukų dėžutė padėta. O pietums stengdavausi nusipirkti lašinių ar vytintos šoninės – per tris pirštus, kad iš karto suvalgyčiau ir nereiktų papildomo svorio neštis.

Kokios aplankytos vietovės Tau buvo įdomiausios? Kodėl?

Visuomet jaučiu didelį malonumą apsilankęs dar nebūtuose Lietuvos kampeliuose, bažnytkaimiuose, miesteliuose, miškuose ar pelkėse. Pasijaučiu tiesiog Kolumbu ir pagalvoju: „Dievulėliau, kokia graži mūsų Lietuvėlė…“ Tokių vietų tikrai buvo ne viena – Rozalimo šilas su mitologiniu Zigmantiškių akmeniu su Marijos pėda, Vidzgirio miškas su Radžiūnų piliakalniais, Nemuno kilpų regioninis parkas, Nemajūnų bažnyčia (medinės architektūros šedevras), Paberžė, kur, manau, dar iki Tėvo Stanislovo buvo ypatinga aura, tačiau jis irgi prisidėjo prie šio vietos sakralumo. Daugelis piligrimų ryžtasi eiti Camino Lituano keliu vien dėl galimybės aplankyti Paberžę. Miroslavas, Šventežeris, Vadaktai, Sidabravas, Panevėžiukas, Pakuonis – miesteliai su išraiškingomis bažnyčiomis ir savo istorijomis. Tačiau įdomiausia tai, kad jau lankytas vietas pamačiau kitu rakursu – nuo kalvų ar šlaitų, ant kurių gali užsilipti tik keliaudamas pėsčiomis.

Visgi tai buvo piligriminė kelionė. Kiek bažnyčių, vienuolynų aplankei?

Aplankiau 40 bažnyčių, teisingiau būtų pasakyti – praėjau pro jas, nes buvo uždarytos, pasitenkindavau apėjęs aplink jas, kitose ieškodavau klebono, kad įdėtų į piligrimo pasą antspaudą. Jeigu vykdavo Mišios, užėjęs pasimelsdavau trumpai ir leisdavausi į kelią, tik vienoje vietoje, Pažaislio vienuolyne, dalyvavau visose Mišiose, nes nereikėjo niekur tądien skubėti. Tai buvo vienintelis vienuolynas Camino Lituano kelyje, kur nakvojau šv. Kazimiero celėje. Paberžėje naktį praleidau Tėvo Stanislovo kambarėlyje.

Tai buvo išskirtiniai potyriai?

Pagalvojau apie šventąjį ir Tėvą Stanislovą. Paberžėje yra senas namas ir naujesnis, kuriuose apgyvendina piligrimus. Visur labai tvarkinga, yra dušai. O Tėvas Stanislovas buvo asketas, jo lova labai kieta, vos ne ant lentų miegojau.

O kas dovanojo išskirtiniausių potyrių?

Po Miroslavo buvo rekomenduota pasukti ilgesniu keliu, vedančiu pro apsireiškimo, kitaip tariant, šventą vietą. Kadangi diena turėjo būti itin karšta, nutariau eiti trumpesniu keliu, tačiau nematoma ranka nuvedė vis dėlto anuo keliu. Ties vienu vienkiemiu mane užpuolė du palaidi vilkšuniai, tačiau pavyko juos sugėdyti, kad puola piligrimą, einantį savo keliu, o ne pro jų kiemą… Nustebau, jog tai padėjo – manau, kad gyvūnai jaučia žmogaus baimę ar ryžtą ir savo atsakomybę – nuleidę galvas šunys nubėgo atgal į kiemą. Praėjus valandėlei po šio įvykio, jau nebetoli Dapkiškių, pajutau didelį emocijų antplūdį, akys prisipildė ašarų, kvėpavimas padažnėjo dvigubai – save pamačiau iš aukštai, tarsi nuo kalnų viršūnių. Tai buvo transo būsena, galbūt nuo patirto streso, nuovargio ar perkaitimo saulėje. Ėjimas yra tam tikra meditacijos forma, gal jos dėka pasireiškė šis potyris, tačiau galiu pasakyti, kad tai – nepaprasta būsena, kurios metu aš pasijutau nušvitęs ir esąs laimingas. Pasiekus Dapkiškes, Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo vietą, viskas pradingo…

Drįsiu pasiteirauti, ar esi tvirtai tikintis?

Esu praktikuojantis katalikas. Pasakysiu atvirai, kad tikėjimas atsirado savaime ir kaskart stiprėjo po kelionėse patirtų didelių sukrėtimų: po susitikimo su meška taigoje Sibire, po „viešnagės“ kalėjime Ukrainoje ar skendimo kalnų upėje Nepale. Manau, kiekvienam žmogui jis ateina vienokia ar kitokia forma, vieniems – anksčiau, kitiems – prieš pat pabaigą…

O tikėjimą palaikančių draugų, bendruomenę turi?

Esu individualistas. Turiu parapijos bažnyčią, kurią lankau, ten susirenkantys žmonės ir yra mano bendruomenė.

Tad kas Tau yra tikėjimas?

Gražus sąskambis, kad „tik“ „ėjimas“ ir yra „tikėjimas“… Jis gana prasmingas ir nevienareikšmis, ypač mano atveju keliaujant Camino Lituano keliu. Sakoma, kad žmogus gyvas, kol gali eiti, perfrazuočiau: gyvas yra, kol tiki, kad viskas bus gerai – pagalba ateis laiku, liga pasitrauks, negalios išnyks… Tai yra pagrindinis gyvenimo variklis. Taigi, tikėjimas – ne vien religija, tai – kur kas daugiau. Vienas kunigas yra pasakęs, kad žmogus be tikėjimo yra tuščias indas… Tikėjimas mokslu ir gamtos reiškiniais yra progresyvus. Netgi ateistai tiki, kad Dievo nėra, manau, tai – irgi tikėjimas, tik kitoks.

O kas yra kelionės?

Kelionės, kaip ir tikėjimas, turi šimtus savo apibrėžimų, aš netgi kolekcionuoju sentencijas apie jas. Kai kurios be galo išmintingos. Žanas Bodrijaras (Jean Baudrillaerd) sako: „Keliavimas, kaip ir egzistencija, yra nefigūratyvinis menas“. Mano nuomone, kelionė – gyvenimo druska, kad žmogus nesugestų dėl jį įtraukiančių beprasmybių, tačiau jos negalima vartoti be saiko, persūdytas reikalas nieko vertas, visuomet turi būti kelio pradžia ir jo pabaiga. Jeigu kelionė neturi pabaigos, tai – agonija…

Kokios kelionės yra mieliausios ir ilgiausiai atsimenamos?

Mieliausios kelionės yra prasmingos, turinčios išliekamąją vertę, įamžinančios reikšmingus istorinius įvykius ar iškilius asmenis. Ekstremalios, kuriose išlieta daug prakaito ir patirta daug nuotykių, irgi įsimena ilgam…

Šiemet rugpjūčio mėnesį paminėjai savo jubiliejų? Tai nebuvo pagrindinis akstinas įveikti Šv. Jokūbo Piligrimų kelią Lietuvoje?

Esu gimęs per Žolinę, dažniausiai savo gimtadienį švenčiu kelionėse, nes rugpjūtis – labai palankus mėnuo atostogoms. Ne kartą esu šventęs gimtadienius kalnų viršūnėse, o penkiasdešimtmetį minėdamas įkopiau į Beluchą Altajaus kalnuose, tai buvo tikra man dovana. Škotams keliauti po savo kraštą yra patriotizmo viršūnė, o keliauti pėsčiomis – visiškas „Everestas“, todėl manau, kad Camino Lituano – tiesiog sutapimas, jį baigiau prieš savo 60-metį. Laikau šią kelionę viena iš reikšmingiausių, nenusileidžiančių netgi kalnams. Ekstremalu čia gal ir nebuvo, tačiau kelionė turėjo daug kitų svarbių potyrių, kaip dvasingumas, susiliejimas su gamta ir protėviais. Šioje kelionėje kaip niekad, labai pajutau artimą ryšį su savo mirusiais tėvais ir prisiminiau, kad mano senelis buvo Jokūbas… Gal ir jo garbei ėjau šį kelią…

Dėkoju už pokalbį ir linkiu sėkmės ne tik kelionėse.

 


25 gegužės, 2024

Septynios savaitės po Velykų – Sekminių šventė.  Tai augalų ir gyvulių garbinimo šventė. Sekminės dar kitaip vadinamos piemenėlių švente. Piemenys […]

24 gegužės, 2024

„Poezijos pavasariui“ artėjant į pabaigą, M. ir J. Šlapelių name-muziejuje už literatūrinę kūrybą Vilniui ir apie Vilnių įteiktos dvi piniginės […]

24 gegužės, 2024

Kauniečių pamėgta laisvalaikio vieta tapusiame Kalniečių parke nuo šiol praeivių žvilgsnius trauks ne tik gatvės menininkų tapybos darbais puošta siena […]

23 gegužės, 2024

1994 metas duris atvėręs Žemaičių dailės muziejus gegužės 18-ąją plungiškius ir miesto svečius kvietė į 30-ojo sezono atidarymo šventę. Tuo […]

23 gegužės, 2024

2022–2024 metais Kultūros ministerija finansavo Muziejų kolekcijų mobilumo regionuose programą: ja norėta regionų gyventojus susipažinti su aukštos meninės vertės nacionalinio […]

22 gegužės, 2024

Gegužės 31 d., penktadienį, 18 val. Raudondvario pilyje įsikūrusiame Kauno rajono muziejuje atidaroma neeilinė paroda. Joje – pirmą kartą Lietuvoje eksponuojamas tarpukario Lietuvos […]

22 gegužės, 2024

Vytauto Didžiojo karo muziejus pristato „Sarmatų karvedžius“ – parodą, atskleidžiančią pripažintų ir gerbiamų XVI–XVII a. Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos karo […]

21 gegužės, 2024

Pirmadienį Varėnoje režisieriui Algiui Kuzmickui įteikta septintoji Adolfo Ramanausko-Vanago premija, pranešė Varėnos rajono savivaldybė.   Skelbiama, kad premija režisieriui skirta […]

20 gegužės, 2024

Minint Europos muziejų naktį, Žemaičių kaimo muziejus trečiąjį kartą pakvietė į tradicinę etninę kultūrą puoselėjančią bei regiono išskirtinumą atspindinčią amatų […]

20 gegužės, 2024

Sostinės tarybai nusprendus vykdyti Vilniaus muziejų tinklo pertvarką, visuomenininkai dėl muziejų uždarymo šalies piliečius ragina pasirašyti peticiją. Istoriko, buvusio kultūros […]

19 gegužės, 2024

Sostinės taryba imasi Vilniaus muziejų tinklo pertvarkos – nutarta likviduoti Vilniaus memorialinių muziejų direkciją bei Markučių dvaro muziejų. Tuo metu […]

18 gegužės, 2024

Vilniuje ir kituose šalies miestuose šeštadienį vyko tradicinė muzikos šventė Gatvės muzikos diena (GMD), kurios šūkis šiemet yra „Kviesk šokiui […]

17 gegužės, 2024

2024 m. gegužės 14 d. Visagino vaikų lopšeliuose-darželiuose parodytas performatyvus ir interaktyvus klasikinės muzikos ir šiuolaikinės klounados spektaklis „Linksmūzų muzikinė […]

17 gegužės, 2024

Šiandien Kultūros ministerijoje pagerbti nacionalinio mokinių konkurso „Praeities stiprybė – dabarčiai“ laureatai. Konkurse įvairių Lietuvos mokyklų mokinių komandos siekia kūrybiškai […]

17 gegužės, 2024

Prieš 125 metus mirė Lietuvos himno autorius, rašytojas, varpininkas Vincas Kudirka (1858–1899), o prieš 115 m. pradėtas spausdinti pirmasis jo […]

17 gegužės, 2024

Gegužės 16-osios vidurdienį Daugyvenės kultūros istorijos muziejaus-draustinio Kleboniškių kaimo buities muziejuje (Radviliškio r.) klegėjo vaikai – tarsi piemenėliai   nuotaikingai šventė […]

16 gegužės, 2024

Gegužės 4 dieną Telšių kultūros centre vyko išskirtinis renginys – jau antrą kartą organizuotas baleto ir šiuolaikinio šokio konkursas, pritraukęs […]

16 gegužės, 2024

Gegužės 15 d. Jono Basanavičiaus gimtinės sode atidaryta nauja lauko paroda „Iš avilio“. Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinyje veikianti paroda atskleidžia […]

14 gegužės, 2024

Balandžio 10 – ąją Telšių rajone, Biržuvėnuose, vėl duris atvėrė atsinaujinęs Biržuvėnų dvaras – itin vertinga XVIII–XIX a. stambios medinės […]

13 gegužės, 2024

Lietuvos Savivaldybių viešųjų bibliotekų asociacija (LSVBA) paskelbė geriausius 2023 m. Viešųjų bibliotekų ir jų padalinių (filialų) Metų nominacijų laureatus.  Skuodo […]