Vakaras su Romualdu Granausku ir jo bendrakeleiviais

Šitiek metų rašau – ir šitiek metų džiaugiuosi: kokia gera mūsų kalba! Esu dėkingas likimui, kad „paskyrė“ mane rašyti lietuviškai.

Romualdas Granauskas

Liepos 20-ąją Birštono viešoji biblioteka pakvietė į šeštus metus organizuojamo, Lietuvos kultūros tarybos ir kurorto savivaldybės remiamo, žiūrovų pamėgto projekto ,,Po žvaigždėtu vasaros dangum. Literatūriniai vakarai Birštone 2016 m.“ renginį, skirtą prozininkui, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatui Romualdui Granauskui.

Vakaro svečiai: aktorė Dalia Jankauskaitė, kompozitorius, dainų atlikėjas Andrius Kulikauskas ir birbynininkas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentas Kastytis Mikiška atliko programą „Romualdo Granausko pasijos pagal Joną Strielkūną“. Dviejų iškilių lietuvių literatūros kūrėjų, sielos brolių, draugų R. Granausko ir J. Strielkūno tekstus programos autorė, aktorė D. Jankauskaitė sudėliojo ir supynė į vientisą, nuoseklų pasakojimą taip atidžiai, rūpestingai, kad ir neblogai žinančiam šių žodžio meistrų kūrybą, buvo sunku atsekti, kur baigiasi proza, ir kur prabyla eilėraštis.

Kurhauzo salėje gausiai susirinkusių žmonių širdis jaudino ir aktorė, įtaigiai skaitydama R. Granausko apysakų „Gyvenimas po klevu“, „Šunys danguje“, novelės „Su peteliške ant lūpų“ ištraukas bei J. Strielkūno eiles, ir kompozitorius Andrius Kulikauskas – į gimtinės laukų tolius nukeliančio birbynininko Kastyčio Mikiškos padedamas, jis dainavo ne vien poeto, lyriko Jono Strielkūno, bet ir R. Granausko tekstais, nors eilėraščių prozininkas nerašė. Netikėtai, jaudinančiai, įtaigiai skambėjo dainuojama ištrauka iš gerai žinomo „Gyvenimo po klevu“. „Tai – žvejyboje gimusi melodija“, – kuklinosi kompozitorius. Ir turbūt ne vienas, skaitęs Granausko apysaką „Kai reikės nebebūti: mano draugo gyvenimas ir mirtis“, šyptelėjo, prisiminęs, kad ne tik pats rašytojas, bet ir jo šuo vasaromis su meškere nesiskirdavo.

Renginio organizatorė, Birštono viešosios bibliotekos direktorė Alina Jaskūnienė, dėkodama svečiams  ir nuščiuvusiems žiūrovams (jie plojo atsistoję), vakarą pavadino įspūdinga bei įsimintina kelione po neaprėpiamą Romualdo Granausko kūrybos žemę. Ir gera žinoti, kad į ją vis sugrįžtame – pabuvę svetur, pasiilgę tėvų, gimtinės, prisiminę vaikystę. Teisus rašytojas sakydamas, jog ,,tik savo gimtojoj kalboj pasijuntam kaip namie, čia šilta ir gera, čia katinas trinasi į koją“.

Tarsi namai su Strielkūno apdainuotais darželiais  ar bent jų prisiminimas – ir paskutinės Romualdo Granausko knygos: „Šventųjų gyvenimai“, „Išvarytieji“, autobiografinė apysaka „Trečias gyvenimas“, po rašytojo mirties išleistas „Baltas liūdesio balandis“. Jos atgręžia į tėvų ir prosenių gyvenimo tikrumą, o būties trapumą ir jos gelmę atveria sodria išmintingų  žmonių šneka. Kelias į svarbiausiųjų tiesų suvokimą nebūna nei lengvas, nei linksmas. Bet baltas, kaip balandis, Romualdo Granausko liūdesys. Su viltimi ir vienišiausioje vienatvėje išbūti, gyventi savo vietoje, su savo medžiais – jie neišduos. Jie – tavo medžiai, tu –  jų žmogus.